„Vaikystės sodas“ yra savotiška modernaus švietimo idėjų įgyvendinimo laboratorija. Tarsi įrodymas, kad tai įmanoma. Mes esame moksliniais tyrimais grįsta universali ugdymo įstaiga, kurioje VISKAS turi prasmę. Mums svarbu, kad vaikas tobulėtų kiekvieną dieną. Vaikams būtina ne tik aiški struktūra, bet ir kūrybinė laisvė, o visą ugdymo(si) kelią turi jungti bendros temos. Tik taip vaikams bus įdomu, tik taip jie įsidėmės. „Vaikystės sodas“ ypatingumą kuria mūsų specialistų komanda. Esu įsitikinusi, kad iš pašaukimo dirbantys žmonės kuria stebuklus!
Austėjos teigimu, Italijoje specialiųjų poreikių turintys vaikai mokosi kartu su visais, bendrojo ugdymo mokyklose. Italai tuo labai didžiuojasi ir vertina. Kiekvienam mokiniui skiriama tiek pagalbos ir tiek mokytojo padėjėjų, kiek jam reikia. Įrengiamos atskiros patalpos, kur prireikus specialiųjų poreikių turintys vaikai galėtų nusiraminti, pailsėti. „Manau, toks ugdymas, kai visi mokiniai gali būti kartu, yra puikus dalykas. Tai naudinga ne tik turintiems specialiųjų poreikių, bet ir visiems vaikams. Jie vieni kitus pradeda pažinti dar vaikystėje“, - pasakoja pašnekovė.
Integracija ir inkliuzija: skirtumai ir svarba
Anot Eglės Dučinskienės, pirmiausia svarbu nepasiklysti terminijoje. Integracija yra visai kas kita nei įtrauktis, dar kitaip vadinama inkliuzija. Socializuotos klasės ar darželio grupės, skirtos tik negalią turintiems vaikams, yra aiškus integracijos pavyzdys. Autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų inkliuzija yra ne tik Lietuvos, bet ir didžiosios dalies Europos šalių siekiamybė.
Liucija Milašauskienė, Lietuvos ikimokyklinio ugdymo įstaigų vadovų asociacijos vadovė ir darželio-mokyklos „Dainorėliai“ direktorė, tikina, esą auklėtojos ar auklėtojai, turintys tik po vieną padėjėją, tiesiog fiziškai nepajėgia suvaldyti visos vaikų grupės. „Priimame kiekvieną vaiką. Informacijos apie jo sveikatos būklę gauname tik paskelbę, kas gavo vietą darželyje“, - sako vadovė.
Pasak dr. Austėjos Landsbergienės, socialinių mokslų daktarės, UAB Karalienės Mortos mokyklos direktorės, tai, kad mišrios grupės, t. y. specialiųjų poreikių turintys vaikai mokosi kartu su visais, yra puikus dalykas. Tačiau pasitaiko atvejų, kai tėvai surenka parašus, kad negalią turintis vaikas būtų išmestas, nes trukdo visai klasei. „Negali kaltinti - nė vienas vyresnės kartos mokytojų nebuvo ruoštas tam, kad kiekvienas vaikas kitoks. Dauguma Lietuvos mokytojų nėra net kalbėję su Dauno sindromą turinčiu vaiku. Tiesa, kaltinti negalima, tačiau patarti - kas kita.“
Nataljos Istominos, švietimo ir mokslo viceministrės, tikinimu, mokytojams ir švietimo pagalbos specialistams mokymus organizuoja Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras, pedagoginės psichologinės ir švietimo pagalbos tarnybos, švietimo centrai ir kitos pedagogų kvalifikacijos tobulinimą vykdančios institucijos. „Mūsų visuomenėje daug kas baigiasi ties „duokit daugiau mokytojų, duokit daugiau pinigų“, tačiau, mano nuomone, kiekvienas specialistas pirmiausia turėtų nuolat tobulinti savo kompetencijas. Jei būtų daugiau noro patiems tobulėti, o ne verkti, reikalai pajudėtų“, - įsitikinusi p. Istomina.
Dr. Landsbergienė džiaugiasi, kad dabar būsimam mokytojui dėstomas bent jau teorinis kursas: aiškinama, kas yra Aspergerio sindromas, autizmas, kokie Dauno sindromą turinčių vaikų ypatumai. Anot jos, realybėje padėtis kitokia, kaip ir visada.
Asmeninės patirtys ir iššūkiai
Austėjos teko dirbti su skirtingų sutrikimų turinčiais ir skirtingo amžiaus vaikais. Pirmoji jos mokinė buvo 16-metė Džordža, kuriai diagnozuotas cerebrinis paralyžius, epilepsija, ji sėdi neįgaliojo vežimėlyje, nekalba. Be lietuvės, tuo pačiu metu su Džordža dirbo dar dvi mokytojo padėjėjos. „Per kai kurias pamokas su Džordža būdavome dvi padėjėjos. Trukdėm ne tik pačios sau, bet ir mergaitei. Iš pradžių buvo nelengva. Džordža nenorėjo mūsų prisileisti, buvo sunku suprasti, ką ji gali ir moka. Net nežinojau, ar ji pažįsta raides. Mergaitė rašė naudodamasi specialia klaviatūra, man tekdavo prilaikyti jos ranką“, - pasakoja Austėja.
Kadangi Džordža negali kalbėti, emocijas ji reiškė veiksmais, susijaudinusi galėdavo stipriai įsikabinti į plaukus. „Kartą taip nutiko ir man. Grįžom į klasę po pertraukos, kur klausėmės muzikos. Džordža norėjo atgal - muzika jai labai patinka. Pritūpiau prie jos, pasakiau, kad dabar turim būti klasėje, negalim išeiti. Džordža tvirtai abiem rankom įsikibo man į plaukus, - prisimena Austėja. - Reagavau labai ramiai, išsilaisvinti padėjo klasės mokytoja. Vėliau paklausiau mamos, kaip į tai turėčiau reaguoti. Ji patarė arba stipriai pakutenti Džordžą, arba taip pat ją peštelėti. Taip pamažu mokiausi pažinti mergaitės pasaulį.“
Netrukus kitos dvi padėjėjos su Džordža dirbti atsisakė, tik Austėjai pavyko su ja rasti bendrą kalbą: „Kai Džordža atsiskleidė, pamačiau, kad ji ne tik moka rašyti, bet ir yra labai įdomi, turi puikų humoro jausmą. Nuoširdžiai pamilau Džordžą. Mudvi daug juokdavomės, laisvalaikiu šokdavome, klausydavomės muzikos. Mama sakydavo - kai būnam kartu, Džordža namo grįžta švytinti. Tai man buvo geriausias įvertinimas. Pamažu gerėjo ir mergaitės mokymosi rezultatai, patobulėjo anglų kalba.“
Pasak Austėjos, specialistas, dirbantis su ypatingais vaikais, turi būti itin jautrus, pastebėti net menkiausius pokyčius vaiko veide: „Per kalėdinį vakarėlį Džordžą trumpam palikau su kolege. Grįžusi pamačiau, kad kažkas ne taip, mergaitės akys buvo išplėstos. Supratau - muzika jai skamba per garsiai. Tuoj pat išstūmiau vežimėlį į kitą patalpą.“
Džordžos mama rekomendavo Austėją savo draugų šeimai, vasaros stovykloje dirbti su autizmo spektro sutrikimą turinčiu šešiolikmečiu Mauro. „Kad tėvai galėtų ramiai eiti į darbą, Italijos mokyklose veikia vasaros stovyklos. Man teko padirbėti su keletu specialiųjų poreikių turinčių jaunuolių. Mauro nustatytas vidutinio sunkumo autizmo sutrikimas, vis dėlto jo atvejis - labai netipinis, vaikinas itin gero būdo. Dėl pomėgio linksmintis, bendrauti mama jį vadina „paplūdimio bičiuku“. Dirbti su Mauro buvo vienas malonumas, mes labai smagiai leidome laiką“, - pasakoja Austėja.
Šis darbas jai atrodė tarsi vasaros poilsis, kasdien ji eidavo tarsi į susitikimą su geru draugu. Austėja iš anksto prigalvodavo įvairių veiklų, kad Mauro nenuobodžiautų: „Pirmąją dieną atsinešiau vazoną, gėlių, žalumynų sėklų, jas pasėjome. Kiekvieną dieną pirmiausia eidavome laistyti savo „daržo“, tada jau mankštindavomės ir imdavomės kitų veiklų - piešdavome, kurdavome darbelius. Kaskart aptardavome, ką tądien veiksime - žinoma, dienos programa visada būdavo ta pati, turintiesiems autizmo sutrikimą tai labai svarbu.“
Mauro, kaip ir kiti autizmo sutrikimą turintys vaikai, greičiau pavargdavo. Pastebėjusi, kad vaikinui reikia pabūti su savimi, Austėja traukdavo su juo į stovyklos pakraštį, ten kartu klausydavosi muzikos ir žiūrėdavo į debesis. „Mauro labai susierzindavo, kai jam nepavykdavo ko nors padaryti iš pirmo karto. Tada ramiai ir tiksliai paaiškindavau, ko iš jo noriu, ir vaikinas nusiramindavo, bandydavo iš naujo. Klausimus Mauro reikėdavo užduoti labai aiškiai, jis galėdavo atsakyti tik „taip“ arba „ne“. Be to, mėgdavo kartoti tam tikras įsiminusias frazes, kai kurias - itin tiksliai. Labai stengdavausi, kad kiti jaunuoliai Mauro priimtų į bendrus užsiėmimus, deja, paauglius įkalbinti pavykdavo ne visada“, - apgailestauja Austėja.
Dirbdama stovykloje ji susipažino ir su kitais autizmo sutrikimą turinčiais paaugliais. Kartu poilsiavo Fabio, kuris galėjo mintinai pakartoti ilgiausius tekstus, per televiziją girdėtas reklamas, taip pat ir bankų sąskaitų numerius. Jo atmintis stulbinanti: Fabio žinojo, ką ir kokiu metu rodo visi Italijos televizijos kanalai, taip pat žinojo kiekvieną Lombardijos regiono miestą ir miestelį, Milano metro stoteles. Vaikinas pasižymėjo ir išskirtiniu humoro jausmu.
Stovykloje Austėja dirbo ir su Alesandro, kuris taip pat stebino atmintimi: „Su juo galėjome kalbėtis apie daug ką, eidavome pasivaikščioti į parką. Labiausiai vaikinui patiko futbolas, jis žinojo visas futbolo komandas, žaidėjus, kiekvieno poziciją. Jis puikiai imituodavo rungtynių komentatorius, kartais sugalvodavo ir komentuodavo savo rungtynes, net tekdavo perklausti - tu čia apie tikras ar apie savo?“ Ji sako iš anksto žinojusi, kokiu atveju Alesandro gali tapti agresyvus - pykčio krizės jam kildavo tada, kai aplinkiniai neskirdavo reikiamo dėmesio: „Niekada nesistengiu iš kolegų sužinoti apie vaiko būdą, elgesį, nebent tik išsiaiškinu, kas jam gali sukelti pykčio priepuolį. Kiekvienas vaikas man - tarsi baltas popieriaus lapas, visada stengiuosi nenusibrėžti ribų, prieiti prie jo be išankstinių nuostatų.“
Iššūkių įveikimas: Diego atvejis
Pastebėję, kad merginai sekasi su autizmo spektro sutrikimą turinčiais vaikais, projekto koordinatoriai ją pasiuntė dirbti ir su itin sunkų autizmo sutrikimą turinčiu hiperaktyviu Diego - su juo tuo metu dirbusi specialistė pasitraukė nebaigusi vasaros stovyklos pamainos. Austėja įsitikinusi, kad taip elgtis nėra gerai: „Pirmosiomis dienomis su Diego buvo labai sunku. Berniukas visai manęs neklausė, bėgiojo po mokyklą, buvo visai nekontroliuojamas. Jo energija tryško per kraštus. Po pirmosios dienos direktorė paklausė, ar liksiu dirbti su Diego. Sutikau.“
Jau antrąją dieną berniuką ištiko pykčio priepuolis - mamai išėjus jis panoro bėgti iš paskos. „Žinojau, kad bėgdamas Diego gali susižeisti, net žūti, nes jis visai neturi savisaugos instinkto, o šalia mokyklos - itin judri gatvė. Klasėje buvo labai karšta, vaikas klykė, iš visų jėgų bandė pasprukti. Tuo metu atrodė - mirsiu. Iš paskutiniųjų stengiausi neprarasti savitvardos, vis kartojau Diego: „Palauk, nusiraminsi, tada išeisim iš klasės kartu.“ Kalbėjau ramiai, įtaigiai, nekeldama balso. Kai pykčio priepuolis liovėsi, abu buvome šlapi iki paskutinio siūlelio“, - pasakoja Austėja. Perrengusi, nuprausiusi, pagirdžiusi vaiką, paguldė jį miegoti. Pabudęs berniukas buvo ramus ir mielas - galbūt jautėsi kaltas dėl savo elgesio, galbūt tiesiog pavargo.
Puikiai tvarkytis su Diego Austėjai sekėsi ir vėliau. „Nors Diego 7-erių, jis dar tebevaikšto su sauskelnėmis. Pakeisti jas būdavo didelis iššūkis, specialistės kaskart kviesdavosi į pagalbą ką nors iš vyrų. Aš jau maždaug prieš pusvalandį pradėdavau ramiu balsu kalbėti, kad netrukus eisim keisti sauskelnių. Pati nustebau, kaip lengvai pirmąsyk atlikome šią procedūrą. Dar labiau nustebinti buvo aplinkiniai - man pavyko tai, kas ilgą laiką buvo rimta problema“, - šypsosi Austėja.
Panašiai sekėsi spręsti ir kitas vaiko elgesio problemas. Diego pasižymėjo itin geru apetitu, visą dieną jis ką nors kramsnodavo - tai sausainį, tai bandelę, tai sumuštinį. Kai užkandis baigdavosi, berniukas bėgdavo į direktorės kabinetą pasiimti naujo, išmėtydavo ir ten esančius daiktus. Direktorė užsiminė, kad toks elgesys jai nepatinka. „Ėmiau kalbėtis su Diego, sakydavau, kad taip negalima, norėdamas užeiti pas kitą žmogų jis turėtų pasibelsti, tada paklausti direktorės, ar galima paimti maisto. Reikėjo pamatyti direktorės akis, kai Diego pirmąsyk priėjo prie jos su užkandžiu ir nebyliu klausimu. Direktorė dirsčiojo tai į jį, tai į mane, tarsi negalėdama patikėti, kad tai vyksta iš tikrųjų“, - juokiasi Austėja.
Pirmosiomis dienomis Diego it patrakęs lakstydavo po mokyklą keldamas sumaištį ir grėsmę kitiems vaikams. „Ramiai jam sakydavau: „Dabar duok man ranką, eikim kartu, palakstyti galėsime lauke“. Taip vaikas įprato elgtis ramiau. Pamažu mokėmės žaisti. Pamačiusi, kad Diego mėgsta vandenį, išnešdavau jam į lauką kibirėlį, - pasakoja Austėja. - Iš pradžių berniukas vandenį iškart išpildavo, bet pamatęs, kad tada reikia vėl eiti jo atsinešti, pradėjo žaisti ilgiau. Dar abu kartu žaisdavome su kamuoliu, išmušdavau jį Diego iš rankų sakydama: „Kamuoliukas gyvas, pabėgo“. Jis puldavo vytis, aš kamuolį paspirdavau - tai buvo vienintelis mudviejų žaidimas. Šiaip Diego buvo labiau linkęs ką nors laužyti, daužyti, gadinti.“
Pasak Austėjos, aplinkiniai stebėjosi, kad su ja Diego buvo kaip niekada ramus: „Manau, priežastis - nuoseklumas, kantrybė, ramybė. Niekada neskubindavau Diego, neragindau ko nors daryti tuoj pat, visada prieš tai paaiškindavau, prireikus išlaukdavau tinkamo momento. Be to, nesitraukdavau nuo vaiko nė trumpam. Kai kartą vis dėlto porai minučių palikau Diego kolegei, radau ją kabinete be žado. Pasirodo, jis spėjo susikišti į burną vaikų gaminamus plastikinius darbelius. „Diego, negi tu nežinai pagrindinės taisyklės - negalima visko kišti į burną?“ - pasakiau juokaudama. Berniukas tuoj pat viską išspjovė.“
Pašnekovė sako pastebėjusi, kad vaikų pasiekti rezultatai labai priklauso nuo tėvų, jų požiūrio į vaiką. „Diego mama mažai domėjosi vaiko pasiekimais - ji tik paimdavo berniuką už rankos ir vesdavosi namo. Tiek Džordžos, tiek Mauro, tiek Alesandro, tiek dauguma kitų italų vaikų tėvai labai juos myli, rūpinasi, deda visas pastangas, kad vaikai žengtų į priekį, tobulėtų. Svarbu, kad ir švietimo įstaigose dirbantys specialistai prie to aktyviai prisidėtų, kad mokyklose mokiniai gautų ne tik reikalingas paslaugas, bet ir sulauktų paramos bei supratimo“, - sako Milane gyvenanti lietuvė.
Autizmo spektro sutrikimas ir jo ypatumai
Autizmas nėra liga. „The Economist“ duomenimis, 1970-aisiais JAV vienam iš 14.000 žmonių buvo nustatytas autizmas, dabar padėtis gerokai pakitusi: vienas iš 68 įvardijamas kaip turintis šį raidos sutrikimą. Autizmo spektro sutrikimas trunka visą gyvenimą.
Pasak Eglės Dučinskienės, tokie žmonės turi neįprastų ir ypatingų įgūdžių, kuriuos tereikia pastebėti ir gebėti išnaudoti, stengiantis visapusiškai įtraukti juos į socialinį gyvenimą. Autistai turi išskirtinę regimąją atmintį, dievina rutiną ir labai nori bendrauti.
Autizmo spektro sutrikimą turintys žmonės gali būti velniškai gabūs. Anot „The Economist“, autistai gali pastebėti duomenyse struktūras ar klaidas, kurių ne autistai nemato, todėl jie įdomūs programinės įrangos įmonėms. Net ir mažesnių gebėjimų autistai gali itin susikoncentruoti ir pastebėti detales. Leidinyje tęsiama mintis, kad neišnaudoti autistų gabumų - potencialo švaistymas. Nurodoma, kad daugiau investuojant į švietimo sistemą, pritaikytą autizmo spektro sutrikimą turintiems žmonėms, galima lengviau juos įtraukti į darbo rinką. Kaip minėta, rutinos poreikis autistus paverčia itin lojaliais darbuotojais.
Anot „The Economist“, agentūros, užsiimančios autistų įdarbinimu, pabrėžia, kad per darbo pokalbius šie žmonės dažniausiai nesužiba: nepalaiko akių kontakto, klausimus priima per daug tiesiogiai. Dėl šios priežasties darbo pokalbis jiems galėtų būti pakeičiamas tiksliniu sugebėjimų, reikalingų tai pozicijai užimti, testu.
Autistus įdarbina tokios pasaulinės bendrovės kaip „Google“, farmacijos kompanija „Walgreens“, „Burger King“. Pasak dr. doc. Eglės Šumskienės, VU Filosofijos fakulteto Socialinio darbo katedros dėstytojos, 2013 m. Vokietijoje informacinių technologijų įmonė SAP pažadėjo, kad iki 2020-ųjų 1% iš jos 65.000 turimų darbuotojų sudarys autizmo spektro sutrikimą turintys asmenys. Ši proporcija atitiks bendrojoje populiacijoje pasitaikančius autizmo atvejus. Kita Berlyne įsikūrusi programinės įrangos bandymo įmonė „Auticon“ įdarbina tik asmenis, turinčius autizmo spektro sutrikimų.
Lietuvoje tokių patirčių gerokai mažiau arba įmonės atsakinga socialine veikla užsiima labai tyliai. Štai kad ir „Barclays“. Pasak Auksės Žukauskienės, „Barclays“ vadovaujančiosios žmogiškųjų išteklių partnerės Lietuvai, autizmo spektro sutrikimą turinčių asmenų buvo įdarbinta jų operacijų centre Lietuvoje. „Visame pasaulyje mūsų įmonė laikosi įvairovės principo ir yra atvira visiems talentingiems žmonėms, kad ir kokie skirtingi jie būtų. Minėti atvejai „Barclays“ operacijų centre Lietuvoje itin neakcentuojami - siekiama visus darbuotojus vienodai traktuoti ir integruoti“, - sako p. Lina Sasnauskienė, autistų asociacijos „Lietaus vaikai“ pirmininkė, VŽ pasakojo, kad įmonėms rengiami mokymai, kuriuose darbuotojai supažindinami su autizmo spektro sutrikimo ypatumais. Jiems pristatoma geroji įdarbinimo praktika.
Pasak Mildos Kojelienės, Sveikatos apsaugos ir darbo ministerijos Darbo rinkos skyriaus patarėjos, įmonėms, samdančioms neįgalius asmenis, mokamos subsidijos. Lietuvos darbo biržos duomenimis, per praėjusį 2016 m.
Darželių vaidmuo ir tėvų patirtys
Renkantis darželį savo vaikui, tėvai dažnai atsižvelgia į kitų tėvų patirtį ir atsiliepimus. Daugelis tėvų džiaugiasi, kad jų vaikai noriai lanko darželį ir jame jaučiasi gerai. Atsiliepimai dažnai pabrėžia nuostabias auklėtojas, kurios rūpinasi vaikais, skiria jiems dėmesį ir šilumą. "Puikus darželis su nuostabiomis auklėtojomis ir direktore. Nuoširdžiausias AČIŪ Jums už Jūsų rūpestį, šilumą, dėmesį, kantrybę ir gerumą. Darželis mums buvo tarsi antri namai." "Nuo pat pirmų dienų sūnų darželyje palikdavome ramia širdimi, nes matydavome kaip jis gerai jaučiasi ir kaip jam patinka." "Direktorė - nuostabus žmogus, atsidavusi savo darbui visu 10000%. Nuostabios auklėtojos, kurios visada suteiks reikiamą informaciją, pagelbės ir pakonsultuos visais reikiamais klausimais."
Tėvai taip pat pastebi, kad pradėjus lankyti darželį, vaikai tampa savarankiškesni, drąsesni, pagerėja jų kalba ir socialiniai įgūdžiai. Darželiuose vyksta įvairūs užsiėmimai, kurie lavina vaikų atmintį, vaizduotę ir kūrybiškumą. "Džiaugiuosi emocinio intelekto lavinimo užsiėmimais ir, tuo, kad auklėtojos kreipia dėmesį ir atsižvelgia į emocinę vaiko būklę, bando spręsti iškilusius keblumus, pataria." "Pradėjus lankyti darželį pastebiu progresą daugelyje sričių. Gabija tapo savarankiškesnė, drąsesnė, pagerėjo kalba, ėmė daugiau kalbėti, išmoko pasakyti, kaip jaučiasi." "Kiekviena diena vyksta ugdymas: vaikai daro įvairius darbelius bei naudoja skirtingas technikas - klijuoja, piešia, spalvina ir pan. Daug mokosi įvairiu eilėraštuku, o tai lavina vaiko atmintį ir vaizduotę, dėlioja įvairias dėliones, vyksta muzikos pamokėlės."
Kai kurie tėvai ypač vertina darželio aplinką ir higieną. Jaukios, erdvios ir šviesios grupės, nauji žaislai ir knygos sukuria malonią atmosferą vaikams. "Darželis jaukus, švarus." "Darželio patalpos naujos labai šviesios, ideali švara. Daug įvairiausių žaislų ir knygučių. Inventorius atnaujinamas ir papildomas."
Neigiami aspektai ir sunkumai
Tačiau ne visi atsiliepimai apie darželius yra teigiami. Pasitaiko atvejų, kai tėvai susiduria su problemomis, susijusiomis su darželio aplaidumu, diskriminacija ar netinkamu požiūriu į vaikų individualius poreikius.
Vienas iš rimčiausių incidentų - atvejis, kai darželyje pavalgęs mažametis patyrė anafilaksinį šoką dėl alergijos pieno produktams. Nepaisant to, kad darželis buvo informuotas apie vaiko alergijas, jam buvo patiektas netinkamas maistas. Teismas stojo į nukentėjusios šeimos pusę. Teismo išvadoje teigiama, jog darželyje pavalgęs mažametis patyrė alerginę reakciją į maistą, pasireiškusią anafilaksiniu šoku bei kitomis lydinčiomis diagnozėmis - atopiniu dermatitu, alerginiu ir diateziniu gastroenteroitu ir kolitu.
Kitas atvejis susijęs su darželiu "Vaikystės sodas", kuriame tėvai patyrė diskriminaciją dėl vieno iš dvynių kalbos raidos vėlavimo. Darželis pasiūlė tėvams patiems surasti ir apmokėti asistentą vaikui, nors dažniausiai tokius asistentus skiria ir apmoka savivaldybė. Tėvai teigė, jog darželis "Vaikystės sodas" nori tik gero elgesio vaikų, o po susitikimo pasakė, kad, atvirai kalbant, stebuklų nemato. Nutraukus lankymąsi logopedijos centre ir paprašius darželio „Vaikystės sodas“ direktorės atnaujinti sūnaus lankymo sutartį, direktorė pareiškė, kad sūnų į darželį priimti bijo, dėl kitų vaikų.
Karantino metu, kai darželiai perkėlė ugdymą į internetą, dalis tėvų išreiškė nepasitenkinimą dėl sumažinto mokesčio ir būtinybės patiems užsiimti su vaikais. Viena mama teigė, kad dvejų metų vaikui nuotolinis ugdymas nėra tinkamas, o darželis nutraukė sutartį su šeima dėl nesutarimų. Mėnuo šiame darželyje kainuoja 527 eurus, 100 eurų iš jų apmoka sostinės savivaldybė. Tai reiškia, kad 15 procentų pritaikyta nuolaida yra kiek daugiau nei 64 eurai, o mokestis už ugdymą namuose iš tėvų kišenės mėnesiui siekia 363 eurus.
Kai kurie tėvai pastebėjo, kad darželiuose gali būti šalta, ypač ant grindų. Miegamajame vaikai miega vienas šalia kito, be jokių tarpų. Be to, maistas užsakomas, o ne gaminamas vietoje. "Visu pirma labai šalta - ypač grindys. Aišku, basi vaikai nevaiksto, bet juk tikrai dažnai sėdi ant žemes." "Ten yra istraukiamos lovytes (viena is po kitos, na kaip stalciai išvažiuoja. Trys aukštai gaunasi) - tai vaikai absoliučiai visi miega vienas šalia kito, be jokių tarpu." "Dar nepatiko, kad maistą uzsisakineja - vietoje negamina."
Kaip pasirinkti tinkamą darželį?
Štai keletas patarimų, kurie gali padėti jums pasirinkti tinkamą darželį jūsų vaikui:
- Įvertinkite vaiko poreikius. Kokie yra jūsų vaiko specialūs poreikiai? Ar jam reikia specialios priežiūros, terapijos ar kitos pagalbos? Ieškokite darželio, kuris turi patirties dirbant su specialių poreikių vaikais.
- Ar darželis turi kvalifikuotą personalą, kuris gali teikti reikiamą pagalbą jūsų vaikui?
- Apsilankykite darželyje ir susipažinkite su aplinka. Ar aplinka yra saugi ir tinkama jūsų vaikui? Ar darželis turi reikiamą įrangą ir priemones?
- Pasikalbėkite su kitais tėvais, kurių vaikai lanko šį darželį. Kokie yra jų atsiliepimai apie darželį? Ar jie patenkinti darželio teikiamomis paslaugomis?
- Pasidomėkite darželio politika dėl specialių poreikių vaikų. Ar darželis turi aiškią politiką dėl specialių poreikių vaikų priėmimo, ugdymo ir priežiūros?
Specialiosios pedagogės praktinė veikla
Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkė Kristina Košel-Patil tikina, kad Lietuvoje, deja, yra labai dažnas atvejis, kai privatus darželis ar mokykla nutraukia sutartį su vaiku, jei paaiškėja, kad jis turi specialiųjų poreikių. Pašnekovė aiškina, kad paprastai privačios įstaigos tokius sprendimus priima vadovaudamosi konkrečiai savo nuostatais, jie nurodyti sutartyse, kurias šeima, nusprendžianti vaiką leisti į tokią įstaigą, pasirašo. Vienas esminių dalykų, anot pašnekovės, kad tada tėvai yra paliekami su šia problema visiškai vieni, dažnai jie tiesiog nežino, kaip toliau elgtis. Ar tai būtų privati, ar valstybinė ikimokyklinio ugdymo įstaiga, ji pirmiausia prašys tėvų išsiaiškinti, kokie yra vaiko poreikiai, kitaip tariant - turėti dokumentus iš Pedagoginės psichologinės tarnybos (PPT). „Viena vertus, tai suprantama, normalu, nes ugdymo įstaigos tuo metu negali vaikui užtikrinti kokybiško ugdymo tokio, kokio jam reikia - nežino tų specialiųjų poreikių, tačiau tas popierių procesas trunka netrumpai, o tėvai dažnai jaučiasi bejėgiai ir visų palikti. Juk vaikas tuo metu negauna reikalingo pritaikymo ir pagalbos. O kitas žingsnis - jau kai turi tą diagnozę, kaip pasirūpinti tuo specialistu, kuris bus šalia vaiko?“ - kalbėjo moteris.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Komunikacijos skyrius atkreipė dėmesį, kad privačioms ugdymo įstaigoms galioja tie patys teisės aktai, reglamentuojantys formalųjį švietimą, kaip ir savivaldybių ar valstybinėms ugdymo įstaigoms. „Jei vaikui yra patvirtintas tam tikras sutrikimas ir nustatyti specialieji ugdymosi poreikiai, švietimo pagalba ugdymo įstaigoje turėtų būti teikiama. Jei tam tikras sutrikimas įtariamas, darželio specialistai ar pedagogai gali nukreipti šeimą vaiko raidos, jo patiriamų sunkumų vertinimui į pedagogines psichologines tarnybas ir teikti pagalbą tik gavus jų rekomendacijas ugdymui“, - rašoma ŠMM komentare. Visgi kiekvienas, pasak ŠMM atstovų, atvejis yra individualus, o daugumoje situacijų svarbus šeimos ir ugdymo įstaigos bendravimas ir bendradarbiavimas. Svarbu kalbėtis abiem pusėms, tėvams ir darželiui bendromis jėgomis ieškoti sprendimo, kuris būtų palankiausias vaikui.
``
``
