„Teatras ir scena visada buvo mano širdies kelias“, - sako aktorė Aurelija Tamulytė. Aktorės kelias susipynė su gyvenimu, primenančiu filmą - aistringa meilė, begalinis džiaugsmas, jūra skausmo ir ašaros - tokie buvo pastarieji septyneri Aurelijos metai. Skyrybos, per pandemiją prarasti vaidmenys, galiausiai - mamos, teatro primadonos Danutės Dirginčiūtės netektis. „Patiklumas turbūt didžiausia, stipriausia rykštė, kuri skaudžiausiai mušė, kaip ir pasitikėjimas žmonėmis ir per didelė meilė (...). Kita didžiulė klaida, kad likau Lietuvoje. Turėjau labai stiprų pasiūlymą išvažiuoti pas patį Tarantino. Žinojau, kad jeigu išvažiuosiu, į namus nebūsiu įleista ir niekada nebegalėsiu gyventi taip, kaip gyvenau. Nors gyvenime esu tikra avantiūristė, bet kodėl tą kartą pabijojau, nežinau“, - prisipažįsta A.
Aurelijai Tamulytei gimimo data yra svarbi, tačiau ji labiau vertina akimirkas ir patirtis, kurios formuoja jos gyvenimo kelią. Aktorės kelias susipynė su gyvenimu, primenančiu filmą. Pastarieji septyneri metai buvo kupini įvykių: aistringa meilė, begalinis džiaugsmas, daug skausmo ir ašarų. Tai metai, kai ji išgyveno skyrybas, prarado vaidmenis pandemijos metu, o galiausiai - neteko savo mamos, teatro primadonos Danutės Dirginčiūtės.
Asmeninio Gyvenimo Iššūkiai
Kai kuriuos gyvenimo momentus Aurelijai pamiršti nelengva. Ypač skausmingai ji išgyveno skyrybas su antruoju vyru. „Tie treji metai buvo košmariški, bet dabar tikrai atleidau. Noriu, kad tam žmogui sektųsi, su didžiule meile ir didžiule pagarba. Buvo kaip buvo. Tuo metu tikrieji draugai nusisuko, o visiškai, galima sakyt, iš gatvės, svetimi žmonės padėjo. Svarbiausia, kad smegenyse ištryniau pyktį. Ir galvojau, ką dabar daryti, kaip toliau gyventi.
Žinoma aktorė Aurelija Tamulytė (50 m.) ir fotografas Raimundas Švilpa (54 m.) bendro židinio nebekursto - pora triukšmingai ir skausmingai pasuko skirtingais keliais. Aurelijai skaudžiausia, kad iki šiol negali įeiti į namus, kuriuose gyventa daugiau nei 10 metų, susirinkti savo daiktų, negali net paglostyti mylimo šuns Šanso. „Pusantrų metų, kol vyksta skyrybų procesas, tęsiasi žudanti įtampa. Kaip tai ištveriu, ir pati nesuprantu. Dabar aš - ant bedugės krašto nulaužtais sparnais. Svarbiausia - atsistoti“, - sako Aurelija.
Kai bendras jų gyvenimas pradėjo dužti ir dabar, kol vyksta skyrybos, ji patiria didžiulį stresą ir įtampą, susirgo depresija, tad negalėjo vaidinti spektakliuose ir taip užsidirbti pragyvenimui. Negana to, sutuoktinio buvo išvyta iš namų Palangoje, o grįžusi į Vilnių rado pakeistą buto spyną. „Pastarieji dveji metai buvo didžiausias mano gyvenimo košmaras“, - neslepia A. Tamulytė.
Daugelis spektaklių, kuriuose ji vaidino, paseno ir buvo išbraukti iš repertuaro. Daugelio gyvenant tokioje įtampoje nebuvo jėgų vaidinti. Kai kurių pasiūlymų iš teatrų pati atsisakė. Neslepia - ir kolegių intrigų buvo labai daug. Tačiau nežemiško grožio, iš pažiūros trapi Aurelija nepraranda vilties: „Tikrai grįšiu į teatrą.“
Po bendro gyvenimo, pasibaigusio skyrybomis, jai pagaliau atsivėrė akys: „Aš jo tarnaitė buvau.“ - Aurelija, daugybė tokių tarnaičių gyvena Lietuvoje. Kenčia vyrų fizinį ir psichologinį smurtą ir nieko negali padaryti. - Mūsų moterys gyvena išsigandusios. Viskas yra vyrų pusėje, jie čia - karaliai. Lietuvoje labai giliai įsišaknijęs patriarchatas ir iš to niekaip negalima išbristi. Moteris - antrarūšis žmogus, vyras bet kada ją gali išmesti iš namų. O kas tada apgins moterį?
„Pastarieji dveji metai buvo didžiausias mano gyvenimo košmaras“, - neslepia A. Tamulytė. Daugelis spektaklių, kuriuose ji vaidino, paseno ir buvo išbraukti iš repertuaro. Daugelio gyvenant tokioje įtampoje nebuvo jėgų vaidinti. Kai kurių pasiūlymų iš teatrų pati atsisakė. Neslepia - ir kolegių intrigų buvo labai daug. Tačiau nežemiško grožio, iš pažiūros trapi Aurelija nepraranda vilties: „Tikrai grįšiu į teatrą.“
- Jūsų su vyru skyrybų maratonas tęsiasi jau daugiau kaip pusantrų metų. Kaip tai ištveriate? - Labai sunkiai. Perskaičiusi teismo nuosprendį patyriau lengvą šoką. Tikrai nesitikėjau, kad gyvas žodis, liudininkai nieko nereikš, kad šiais laikais teismuose lemia tiktai popierius ir surinkti pirkinių čekiai. Jausmai, meilė nieko nereiškia. Ir man žiauru, kad nelieka ryšių tarp žmonių, lieka tik tai, kas parašyta. O parašyti gali nulenkęs galvą, paslėpęs sąžinę. Tiesiog formaliai gali parašyti žmogui viso gyvenimo nuosprendį ir nulemti jo likimą pagal buhalterinius duomenis, o tai labai žiauru. Teisme negalėjau įrodyti, kad ne tik jis, bet ir aš - abu įrengėme Vilniaus ir Palangos butus bei fotostudijas, kiek savo lėšų ir sveikatos įdėjau į tuos butus, kad padėjau jam dirbti fotostudijose. Aš nerinkau čekių. Nerinkau popierių.
- Bet sutuoktinis viešai apsiskelbė, kad jums padovanojo butą. - Baisiausias melas, kad jis man butą padovanojo. Tą butą, paėmusi paskolą iš banko, nusipirkau iš R. Švilpos dar pusmetis iki mūsų vestuvių, jis įformintas mano vardu. Mudu susituokėme 2008 metų pavasarį. Už jį moku bankui paskolą nuo pat pirmos dienos. Dar liko mokėti 10 metų. Man skausmingiausia, kad išmetė iš namų prie jūros. Ten, kur aš viską sukūriau, įrengiau, gyvenau, teismas man nepaskyrė iš to didelio buto nė mažiausio kambarėlio. Ten buvo pagrindiniai mano širdies namučiai. Vieną rytą jis atvažiavo į Palangą ir pasakė - dink, čia jau ne tavo namai, tuoj čia viskas bus išnuomota. Mane ištiko šokas. Kilo beveik muštynės, aš kovojau už save. Net iškviesti pareigūnai manęs neįleido į namus. Jie paiso tiktai popieriaus. Padaviau pasą, jūs - Tamulytė, pasakė, ne Švilpa, o buto savininkas - Švilpa, tad jūsų negalime įleisti, durų laužti negalime. Sakau jiems - aš čia gyvenu 13 metų, čia visi mano daiktai likę. Ką aš turėjau daryti?
- R. Švilpos versija - esą jūs skiriatės dėl to, kad turite meilužių, su kuriais esate susitarę atimti iš jo nekilnojamąjį turtą. - Nebuvo jokių meilužių. Jeigu būčiau turėjusi meilužių, kaip jis įsivaizdavo, tikrai man nebūtų reikėtų taip vargti, skursti ir gyventi pusbadžiu. Aš bėgau bet kur, kaip žmonės bėga iš karo. Bėgau kaip nuo ugnies, kad išsigelbėčiau nuo to žmogaus.
Vienu metu jūsų vyras turėjo net keturias fotostudijas. Jūs padėdavote jam, rengdavote fotosesijas. Kodėl, juk jums reikėdavo skubėti į teatrą ir vaidinti spektakliuose? - Aš viską dariau, kad mums būtų geriau. Užupyje, fotostudijoje „Ciceronas“, fotografavosi Lietuvos žvaigždės: Alanas Chošnau, „Skamp“, „Mango“, kitos. Iš teatrų sunešdavau drabužių, sugalvodavau fotosesijos temą. Naktimis nemiegodavau - reikėdavo važiuoti ir į Kauną vaidinti spektakliuose, ir Vilniuje vaidinti. Naktimis galvodavau fotosesijų siužetus - kaip žmonės bus aprengti, nugrimuoti. Kasmet reikėdavo keisti grupių įvaizdį - tai „Mango“ merginos su vyriškais kostiumais, tai su šunimis, tai labai moteriškos. Visa tai turėjau sugalvoti, viskas buvo ant mano vienos pečių, jis į tai nesikišdavo.
„Nenorėjau nei valgyti, nei praustis. Neliko nei pinigų, nei draugų. Ir dar karantino pradžioje pats vyras atjungė vandenį visiškai“, - gyvenimo būdo laidoje „Kasdienybės herojai“ sako aktorė. Teatro legenda buvo priversta skaičiuoti centus, o pastaruosius metus tekdavo eiti miegoti tuščiu skrandžiu - ji net neturėjo už ką nusipirkti pavalgyti. Aurelijai 51-eri, ir šiuo metu ji prisipažįsta neturinti ne tik mylimo žmogaus šalia, vaikų, bet ir darbo. „O dabar meldžiu Dievo, kad priimtų mane atgal į teatrą, nes be jo savo gyvenimo nematau. Aš seniai supratau, kad esu gimusi teatrui“, - sako Aurelija, beveik trejus metus savo noru nevaidinusi spektakliuose.
Karjera Ir Scenos Kelias
Aurelijos Tamulytės gimimo data nėra viešai akcentuojama, tačiau jos karjeros kelias ir pasiekimai kalba patys už save. Ji yra žinoma aktorė, kurios gyvenimas ne visuomet buvo lengvas. Po skaudžių išgyvenimų, ji su viltimi laukia susitikimo su gimtojo miesto Kauno publika.
Teatre įspūdingus vaidmenis kurianti Aurelija Tamulytė pasakoja, kad scenoje tenka susidurti su įvairiais iššūkiais, todėl labai svarbus yra pasitikėjimas tiek savimi, tiek partneriais, tiek atributais ar priemonėmis, kuriomis naudojamasi. „Taip reikalingą scenoje užtikrintumą dovanoja ne tik kolegos...
Aurelija parodo didžiulį šūsnį žurnalų - įspūdinga blondinė itin dažnai buvo kviečiama pasidalinti savo grožio ir jaunystės paslaptimis, o ir žvaigždžių vakarėliuose savo žavesiu nenusileisdavo turtingiausioms ir garsiausioms šalies damoms. Ir jei kas tuomet būtų žinojęs, kad teatro legenda rengiasi padėvėtų drabužių parduotuvėse, ir už penkis eurus pasipuošusi sugeba išdidžiai ant raudonojo kilimo pozuoti fotografams. Ant Aurelijos komodos sustatyti svarbiausi teatro apdovanojimai, kurie klausant Aurelijos pasakojimo apie tai, kad ji pastaruoju metu nebeturėjo už ką nusipirkti maisto, atrodo kiek ironiškai.
Pirmieji pandemijos metai buvo nelengvi daugumai menininkų, nes užsidarė šalies teatrai, o daugiau kaip 40 vaidmenų juose sukūrusiai Auksinio scenos kryžiaus laimėtojai A. Tamulytei šis laikas buvo kone nepakeliamas. Aktorė prisipažino, kad buvo laikas, kai puolė į didelę depresiją.
Kauno Dramos Teatras: Istorija Ir Aurelijos Indėlis
1920 12 19 įkūrė Lietuvių meno kūrėjų draugija kaip Dramos vaidyklą. 1922 suvalstybinta ir pavadinta Valstybiniu dramos teatru (dar vadinta Valstybės teatro drama, Valstybės drama). 1925 sujungtas su Valstybės opera ir baleto trupe į Valstybės teatrą. 1940-41 vadintas Valstybiniu dramos, operos ir baleto teatru, 1941-44 Kauno didžiuoju teatru, 1944-49, 1959-90 ir 2004-12 vadinamas Kauno valstybiniu dramos teatru. 1949 prijungtas Kauno muzikinės komedijos teatras ir pavadintas Kauno valstybiniu dramos ir muzikos teatru (vėliau - Kauno valstybinis muzikinis dramos teatras). 1959 dramos trupė sujungta su Kauno jaunojo žiūrovo teatro trupe. Pirmasis spektaklis - H. Sudermanno Joninės (1920 12 19, režisierius J. Vaičkus) - suvaidintas tik kartą Miesto teatro rūmuose (dabar Kauno muzikinis teatras). Vaidino P. Kubertavičius (Vogelreiteris), T. Vaičiūnienė (Kristina), Polė Tendžiulytė (Trūda), J. Stanulis (Georgas fon Hartvigas), O. Kurmytė (Marikė), A. Vainiūnaitė (Valkata), M. Kiršinas (Gafkė). Teatro trupės branduolį sudarė 1918 Sankt Peterburge J. Vaičkaus įkurtos privačios dramos studijos auklėtiniai V. Dineika, P. Kubertavičius, O. Kurmytė, J. Stanulis, vėliau pradėjo vaidinti aktoriai A. V. Kupstas, J. Laucius, S. Pilka, O. Rymaitė, J. Siparis, I. Tvirbutas, T. Vaičiūnienė, A. Vainiūnaitė, N. Vosyliūtė, E. Žalinkevičaitė.
Aurelija Tamulytė, kuriai artimas Kauno dramos teatras, prisimena savo vaidmenis su nostalgija. Ji sako, kad „T.LeClerc“ pudra jai - tarsi saugantis talismanas. „Pamenu, Kauno dramos teatro spektaklyje „Karčios Petros fon Kant ašaros“ vaidindama ponią „Pucci“, modelių namų savininkę, susidėdavau visas pudras, kremų, kvepalų buteliukus, pudruodavausi ilgu šepetėliu ir jausdavausi tokia ypatinga, išskirtinė, nes žinojau, kad niekas Lietuvoje tokios pudros neturi. Man ji padėdavo pajausti personažo gyvenimą ir statusą. Mano personažas buvo labai dramatiškas - blaškėsi tarp juoko ir ašarų, todėl paėmus į rankas pudros šepetėlį braukdavau sau per akis, sakydama, kad ašaras nušluostys tik paryžietiška pudra“, - su šypsena ir nostalgija vaidmenis Kauno dramos teatre prisiminė aktorė.
Aktorės Aurelijos Tamulytės gyvenimą supurtė netektis. Žinoma aktorė Aurelija Tamulytė jau pradeda atsigauti po pastaruoju metu ją užgriuvusių skaudžių išgyvenimų. Teatro dienos išvakarėse aktorė sutiko pasidalinti viltingais lūkesčiais ir prisipažino, kodėl taip laukia greitu metu įvyksiančio susitikimo su jos gimtojo miesto Kauno publika.
Aurelija Tamulytė atskleidė savo grožio paslaptį. Teatre įspūdingus vaidmenis kurianti Aurelija Tamulytė pasakoja, kad scenoje tenka susidurti su įvairiais iššūkiais, todėl labai svarbus yra pasitikėjimas tiek savimi, tiek partneriais, tiek atributais ar priemonėmis, kuriomis naudojamasi.
Aktorė Aurelija Tamulytė gimtadienį atšventė šventiniame „Krispo“ renginyje. Pasiteiravus, kokia yra jos svajonių dovana, A. Tamulytė buvo atvira: „Didžiausia gimtadienio dovana - galimybė būti tarp laimingų, pasipuošusių žmonių, nuostabių kvapų. Ir, žinoma, būti scenoje. Man visą gyvenimą didžiausia dovana yra šventės, kai nematau buities: puodų, puodukų, namų kriauklės ir šlepečių. Aš šiandien tokia laiminga“, - džiaugėsi aktorė.
A. Tamulytė, kurios likimas pastaruoju metu tikrai nelepino, neslėpė džiaugsmo ašarų, kad savo gimtadienį pasitiko vaidindama, jos teigimu, intelektualiai ir suprantančiai, ką ji nori ištransliuoti, publikai. „Šiandien aš kaip ant sparnų. Ir už tai esu dėkinga savo bičiulei Kristinai Strolienei. Šiandien mano vaidmuo čia tikrai labai simbolinis. Nusimetusi juodą šydą nuo akių, su baltais sparnais, kuriais pasirūpino dizaineris Juozas Statkevičius, pakylu į šviesą. Sėdėdama po tuo šydu, iš kurio turėjau išsilaisvinti, apmąsčiau visą savo gyvenimą, - koks jis buvo ir ko dar norėčiau. Nusimetusi tą šydą, tikiu, kad viską, kas buvo bloga, palikau praeityje. Savo gimtadienio dieną, skaitydama savo mylimiausių poetų Juditos Vaičiūnaitės ir Justino Marcinkevičiaus eiles, pradedu naują, šviesesnį, gyvenimą ir tikrai tikiu, kad ši diena padovanos man naują pradžią“, - šypsojosi aktorė.
Grožio Rutina Ir Asmeninės Paslaptys
Dar vienas sutapimas, kuris nustebino net ir pačius prancūzus - garsių pasaulio aktorių ir dainininkų dievinamos dekoratyvinės kosmetikos atstovus Laetitią Chevallier Poux ir Frédéricą Poux - yra tai, kad šią kosmetiką Aurelija Tamulytė naudoja ir labai vertina jau beveik trisdešimt metų. Pasirodo, ji su pirmuoju vyru Ramūnu buvo pirmieji šios kosmetikos distributoriai Baltijos šalyse. „Tai buvo beveik prieš trisdešimt metų, kai lietuviai, matyt, dar nebuvo pasiruošę tokiai kokybiškai, nišinei, ekologiškai ir net veganams tinkančiai kosmetikai. O man ji asocijavosi su laisvės ir Paryžiaus dvasia. Pamenu, kai pirmą kartą įėjau į jų butiką Paryžiuje, išdidžiai ištiesiau kaklą ir pasijutau kaip praėjusio amžiaus dama. Tuo metu net nežinojau, kad šią kosmetiką, o ypač pudrą, naudoja Madonna, Kylie Minogue ir kiti scenos žmonės. Artistai labai vertina šio prekių ženklo pudrą, nes ji iš tiesų unikali - net ir ilgą laiką dirbant scenoje neleidžia veidui prakaituoti. O svarbiausia - neužkemša porų, nes tai - natūralus ryžių produktas“, - savo grožio paslaptis atskleidė aktorė.
Aurelija Tamulytė sako, kad jai „T.LeClerc“ pudra - tarsi saugantis talismanas. „Pamenu, Kauno dramos teatro spektaklyje „Karčios Petros fon Kant ašaros“ vaidindama ponią „Pucci“, modelių namų savininkę, susidėdavau visas pudras, kremų, kvepalų buteliukus, pudruodavausi ilgu šepetėliu ir jausdavausi tokia ypatinga, išskirtinė, nes žinojau, kad niekas Lietuvoje tokios pudros neturi. Man ji padėdavo pajausti personažo gyvenimą ir statusą. Mano personažas buvo labai dramatiškas - blaškėsi tarp juoko ir ašarų, todėl paėmus į rankas pudros šepetėlį braukdavau sau per akis, sakydama, kad ašaras nušluostys tik paryžietiška pudra“, - su šypsena ir nostalgija vaidmenis Kauno dramos teatre prisiminė aktorė.
Kelias Nuo Modelio Iki Aktorės
1993 metais buvote pripažinta progresyviausiu Baltijos šalių modeliu. Kaip prasidėjo manekenės karjera? Nei aš troškau, nei svajojau apie tai. Mano vaikystė ir ankstyvoji jaunystė prabėgo Sovietų Sąjungoje. Tada nežinojau nei kas tie modeliai, nei ką jie veikia. Iš dabartinės perspektyvos galiu pasakyti, kad madų demonstravimas, arba manoji mados terapija, buvo savotiška dovana po sunkaus laiko mokykloje, kur patyriau daug patyčių. Buvo kompleksuota, išstypusi, blyškiaodė su oranžiniais plaukais. Atsitiktinai gatvėje mane pastebėjo drabužių dizaineris Seržas Gandžumianas ir pakvietė į tuometinius Vilniaus modelių namus, kur vyko modelių atranka. Tada Vilniaus dailės akademijoje jau studijavau dizainą. Mane supantys meniški žmonės ragino pabandyti įsilieti į mados pasaulį. Neturėjau vizijos, kokiu modeliu turėčiau būti, ar mano tipažas tinkamas. Drabužių dizaino katedros studentės mane aprengė pirmosioms atrankoms. Sunku pasakyti, kaip viskas atrodė iš šalies, bet aš buvimą modeliu priėmiau kaip patirtį, leisiančią atsikratyti kompleksų. Juo labiau kad tada atitikau visas manekenėms taikomas kūno apimtis - 90-60-90 (per krūtinę, liemenį ir klubus). Vaikščioti podiumu mus mokė buvusi manekenė Aksana Naujokienė. Tuo metu Lietuvoje kaip tik prasidėjo tarptautinis mados festivalis „In Vogue“. Kolekcijos, tarp jų ir garsių pasaulyje dizainerių, buvo demonstruojamos Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Pasirodymus ant podiumo statė ir teatro režisieriai Gintaras Varnas, Oskaras Koršunovas. Jaunas dizaineris Juozas Statkevičius, kurio diplominio darbo kolekciją teko demonstruoti, nuoširdžiai mus mokė kuo efektingiau parodyti drabužį. Kai dabar stebiu modelių darbą, matau, kad anksčiau tokio profesionalumo nebuvo.
Neseniai nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje mada tik skynėsi pirmuosius žingsnius. Manekenės į kolekcijų pristatymus turėdavo atsinešti nuosavus juodus batelius, neretai tekdavo pačioms ir pasidažyti. Privalėdavome turėti juodas ir kūno spalvos pėdkelnes. Jeigu būdavo reikalingos spalvotos pėdkelnės, tuo rūpindavosi modeliuotojai. Nors kosmetikos ir higienos priemonių trūko, mes nebuvome netvarkingos, gražinomės, kaip mokėjome. Garsūs užsienio dizaineriai Paco Rabanne, Issey Miyake, Anna Molinari, Ameriką elegancijos mokęs legendinio serialo „Dinastija“ dizaineris Nolanas Milleris, Valentinas Judaškinas, Viačeslavas Zaicevas, mados namų „Ted Lapidus“, „Chloe“, „Givenchy“, „Nina Ricci“, „Rochas“ atstovai kolekcijoms demonstruoti turėdavo ir batus, ir aksesuarus. Taip, kaip ir dabar Lietuvoje vyksta. Per svarbesnius pasirodymus mums būdavo daromos ir šukuosenos, ir makiažas, nes buvo bendradarbiaujama su Kino studijos, teatrų grimo ir šukuosenų meistrais.
Tai buvo įdomus ir prasmingas laikas. Bet daugelio dalykų nesureikšmindavau. Dabar suprantu, kad mes buvome naivios, užmokestis už pasirodymus būdavo nedidelis. Kas kita dirbant modeliu užsienyje. Nesu dalyvavusi demonstravimuose pripažintose mados sostinėse. Mano išvaizda - specifinė, gal neatitiko tarptautinių modelių agentūrų poreikių. Jau vėliau atėjo keistos, įdomios išvaizdos modelių laikas. Bet aš ir neieškojau būdų išbandyti laimę užsienyje. Džiaugiuosi, kad studijavau ir akcentus dėjau kitur. Dabar jau neprisimenu sumų, tačiau tikrai nebuvo taip, kad žarstyčiausi į kairę ir į dešinę. Kai kurie modeliuotojai už demonstravimą dovanodavo drabužių. Visą gyvenimą išsilaikiau iš kitų darbų, o modelio darbas buvo labiau kaip pomėgis, terapija.
Pavydas egzistuoja nuo neatmenamų laikų. Bet nepasakyčiau, kad būtų buvusi arši konkurencija tarp manekenių. Stengiausi dirbti kuo geriau, turėjau ir treniruočių, ir repeticijų prieš pasirodymus - visa tai teko derinti su studijomis. Nebūdavo laiko atsisėdus mąstyti, ar tas, ar kitas žmogus man pavydi. Gal ir sulaukdavau kokių nors nemalonių komentarų, apkalbų, bet ir gerai, nes dabar juokauju: teta Kazė dėl visų terapinių, psichologinių išgyvenimų garbingame amžiuje jau nebemąsto apie tai, ką žmonės pasakys ar kaip reaguos.
Emocionalųjį ir darbštųjį dizainerį J. Statkevičių prisimenu kaip menininką, kuris iš bet kokio modelio sugebėdavo padaryti deivę. Drabužių dizaineriai Vida Simanavičiūtė ir Aleksandras Pogrebnojus tada dirbo kartu. Prisimenu jaukų bendravimą jų namuose. Ten matuodavomės jų apdarus, o kartu buvo pokalbiai, bendri potyriai. Iki šiol kaip didžiulę vertybę savyje nešioju susitikimus su menininkais, aktoriais, muzikantais, režisieriais. Prisimenu, kaip O. Koršunovas, kūręs vieną mūsų pasirodymą, paklausė, kodėl aš ne teatre. Dabar jau turiu atsakymą. Aš ne teatre, nes vaidinti visai nemoku.
Turėjau įdomią patirtį su aktoriumi Juozu Budraičiu. Taip sutapo, kad jis kartu su manekenėmis autobusu vyko iš Rygos mados asamblėjos. Buvo pasibaigęs mano asmens dokumento galiojimas. Ir jeigu ne J. Budraičio žinomumas, būčiau likusi vaikščioti tarp Lietuvos ir Latvijos sienų - taip juokavo pasieniečiai. Aktoriaus dėka mane praleido ir palinkėjo geros kelionės. Buvo įdomu stebėti užsienio dizainerių mąstymą, kitą kultūrą, kitą bendravimo stilių. Bet drabužių buvo įvairių. Tai, kad žmonės atvyko iš užsienio, dar nereiškė, kad visi drabužiai kokybiški. Bet buvo ir įspūdingų.
Ačiū močiutei, tarpukariu baigusiai Lietuvos mokytojų seminariją, ji net tais laikais, kai iš viso nieko nebuvo, turėjo daug kūrybinių gebėjimų, mokėjo gražiai siūti. Nuo mažens buvau papuošta. Mane ugdė, kad visada save pateikčiau kuo elegantiškiau ir įvairiapusiškiau, tad nuo užsienio dizainerių kolekcijų man galva neapsisuko. Kadangi pasirodymų turėdavome daug, apdarus, nesvarbu, ar jie būtų aukštosios mados, ar laisvalaikio modeliai, užėjusios į užkulisius mesdavome ant grindų, per kelias sekundes vilkdavomės kitus - ir vėl į sceną. Dabar galvoju, kaip turėjo būti smagu apsaugininkams stebėti pusnuoges merginas, visai nekreipiančias dėmesio, ar kas į jas žiūri.
Visą gyvenimą prisiminsiu prancūzų dizainerio P. Rabanne kosminės kolekcijos pristatymą. Buvo gal lapkritis ar gruodžio pradžia, šlapdriba, šalta, o mes ant podiumo šalia Trakų pilies su metalo dekoracijomis ir šilku puoštais drabužiais vaikščiojome beveik nuogos. Tuo metu žiūrovai sėdėjo su kailinukais šalia šildytuvų.
Nuotykiai Ir Iššūkiai Modelių Pasaulyje
Visko buvo. Nukrisdavo batai, parklupdavome, drabužis tarp kojų susipindavo. Buvo viena ypatinga istorija. Jauna užsienio modeliuotoja užsegė man beprotiškai pūstą trijų metrų skersmens sijoną, jo užpakalyje per visą ilgį buvo prakirpimas. Davė peršviečiamą palaidinukę ir paprašė nevilkėti jokio trikotažo. Repeticija praėjo sėkmingai. Mano pasirodymas turėjo būti arti pabaigos. Iš nuovargio ar džiaugsmo visiškai pamiršau sudėliotą choreografiją ir pradėjau improvizuoti. Nuėjau į podiumo galą, apsisukau, pakėliau sijoną už kraštų ir nuėjau mosuodama į vieną pusę, į kitą. O kad likau nuogu užpakaliu, uždengtu tik persišviečiančiu aptemptu pasijoniu, man nė motais. Ėjau išdidžiai, nemačiau nei žiūrovų, nei operatorių reakcijos. Taip ėjau apsinuoginusi per Operos ir baleto teatrą. Jeigu būčiau tuo momentu suvokusi, ką darau, būčiau siaubingai susisielojusi. Ne dėl to, kad žmonės pamatė mano sėdmenis, kurie tais laikais buvo visai dailūs, o dėl to, kad po teatro sceną, kuri yra šventa vieta kūrėjams, vaikštau pusnuogė ir tarsi rodau nepagarbą kamerinei scenai. Kolekcijos autorė nesupyko, juokėsi ir dar lūpų dažų atminimui padovanojo. Buvo visokių nesąmonių. Dabar visai smagu tai prisiminti.
Kiek teko girdėti užkulisinių kalbų, nusikalstamo pasaulio atstovai finansuodavo dalį mados renginių. Į kolekcijų pristatymus rinkdavosi „Vilniaus brigados“ vyrai ir ypač norėdavo dalyvauti neoficialioje dalyje. Bet ten visada sukiodavosi žmogus - gal nepriklausomos Lietuvos saugumo darbuotojas, gal policijos pareigūnas - jis tarsi atsirasdavo iš niekur ir leisdavo suprasti, kad mums laikas namo. Būdavo visokių vyrų su treningais ir be treningų. Nenorėčiau, kad mano dukra atsidurtų panašiose situacijose, kur intuityviai pajausdavau, kad reikia rasti būdą pasitraukti iš tos aplinkos. Esu sulaukusi komplimentų, įvairių dviprasmiškų komentarų, bet pavojingų situacijų išvengiau. Gal todėl, kad nebuvau blondinė ar juodaplaukė ir vyrų akyse nebuvau gražuolė, nes argi raudonplaukė gali būti gražuolė? Tas netipiškas įvaizdis mane kažkiek gelbėjo. Taip pat gelbėjo stipri nuojauta ir suvokimas, kad turiu eiti namo.
Tada dar nebuvo gausu spaudos leidinių ir manęs paparacai nesivaikė. Žinomumas skausmingiausiai atsiliepė meninėje aplinkoje. Savęs žvaigžde niekada nelaikiau, bet Dailės akademijoje patyriau nepakantumą, pagalių kaišiojimą iš kai kurių dėstytojų. Bet stengdamasi išsisukti iš tokių situacijų brendau kaip asmenybė. Kai kuriuose visuomenės sluoksniuose modeliai buvo lyginami su palaido elgesio merginomis. Sakydavo, kad su jomis neverta bendrauti, nes jos tuščios, kvailos, amoralios. Aišku, ne visi dėstytojai laikėsi tokių nuostatų. Buvo suprantančių, ką veikiu ant podiumo, - jie objektyviai vertino mano kūrybines užduotis.
Nusibodo. Apie modelius gal kiek negražiai pasakysiu - net jei esi labai graži, išraiškinga, vis tiek esi tik pakabas rūbui. Visada siekiau didesnių savirealizacijos tikslų. Mados terapija padarė teigiamą įtaką mano mintims, savivertei. Kai suvokiau, kad aš - nei gražesnė, nei negražesnė už kitas merginas, ėmiau jausti rutiną. Dėl ko visa tai? Išėjau, nors manęs niekas nevijo, pajutau, kad reikia pereiti į kitą etapą. Taip. Viskas, kas vyksta mūsų gyvenime, vyksta neatsitiktinai. Anuomet S. Gandžumianas ėjo tuo pačiu keliu, kad mane pamatytų. Ir mano kompleksai, išstypimas, iš prigimties balta oda tarsi buvo skirti tam, kad įveikčiau neigiamą patirtį.
Vaikystės Patyčios Ir Išmoktos Pamokos
Na, jie elgėsi neapgalvotai, kaip dalis vaikų ir paauglių. Tuometiniame raidos etape jie nesuvokė, kokių pasekmių sukelia kitam žmogui. Kartą tėvai nusivedė mane į filmą „Baidyklė“, kuriame vaidina Kristina Orbakaitė. Pažiūrėjusi jį pagalvojau: „O, tai apie mane.“ Bendraamžiai šaipydavosi, esu gavusi mušti. Būdavo, jų lyderiai pasakydavo kitiems, kad jei bendraus su manimi, ir jie gaus mušti. Man padėjo stiprus šeimos palaikymas. Bet ar tik bendraamžiai buvo kalti? Dabar manau, kad ne. Visada veiksme dalyvauja dvi pusės. Išvaizdos negali pakeisti - gimiau tokia. Bet kalbant apie elgesį - gal tam tikri dalykai, kuriuos į aplinką skleidžiau, erzino mano bendraamžius? Nebuvau kuo nors kitok...
Kas iš tiesų formuoja baimę, kas pelnosi iš „šešėlio“ ir ar Baltijos valstybės-tik šachmatų figūros?
Aurelijos Namai Užupyje
Pasikalbėti su žavia ir talentinga aktore susitikome Užupyje, jos nedideliame jaukiame bute, kuris pulsuoja magiška atmosfera ir labiau primena teatro užkulisius. Gaisras šios vietos nepasiekė. Kadaise šias patalpas Aurelija su vyru įsigijo paėmusi banko paskolą ir planavo jose įrengti biurą. Bet vieną dieną, kai prasidėjus skyrybų procesui teko išeiti iš bendrų namų, jai beliko glaustis tuščiose šaltose biuro patalpose ir prieglobsčiu dalytis su praėjusias epochas menančiais teatro kostiumais.
Aurelija visus interjero įrengimo darbus atliko savo rankomis. „Man tai labai artima ir suprantama. Tai dariau visą gyvenimą. Ir dabar padedu draugams kurti restoranų, namų interjerus. Turiu kabintis į tai, ką moku, kitaip mirčiau iš bado. Kurti gražią aplinką - man malonumas, niekada nesupratau, kaip galima gyventi bute, kurį tau įrengė svetimas žmogus“, - kalbėjo Aurelija.
Pagrindiniame kambaryje ypatingą vietą užima iš senelių paveldėtas antikvarinis bufetas, stovi senovinė kanapa, krėslai. Ant sienų kabo didelės portretinės nuotraukos, spektaklių afišos, veidrodžiai dekoratyviuose rėmuose. Jaukią prieblandą sukelia įjungti staliniai šviestuvai. Jos virtuvė tame pačiame kambaryje - bufetas su raižiniais. Jame viskas integruota. Aktorė labai bijo nuogos buities. Koridoriuje stovi manekenas su užvilkta ilga aristokratiška Aurelijos mamos teatrine suknia su krinolinais. Po žemę siekiančiu sijonu paslėpti valikliai, šluostės.
Dar vienas išskirtinis įrenginys Aurelijos bute - kino teatras. Ant nedidelio medinio stovo aktorė yra pasistačiusi projektorių, nukreiptą į virtuvinį bufetą. Vakarais moteris nuleidžia virš bufeto pakabintą drobinį ekraną ir eina žiūrėti laiko patikrintų kino filmų. Ekrano šonuose - sunkios užuolaidos lyg teatre. Ant akmeninės kolonos stovi vaza su tūkstančiu ar daugiau sudžiovintų rožių. Milžiniška puokštė - per ilgus metus surinktos į sceną atneštos gerbėjų gėlės. Kad nesutrupėtų, visos apdengtos peršviečiamu tinkleliu.
Miegamajame ant sienos kabo jos piešiniai. Aktorė prisipažino, kad kartais per repeticijas išsitraukdavo pieštuką ir popieriaus lapą. Režisieriai ją pabardavo, kad neužsiimtų šalutine veikla. Bet talentas piešti padėdavo sukurti personažo įvaizdį: „Nupiešdavau portretą, kaip noriu atrodyti scenoje. Tai padėdavo ir režisieriui, ir scenografui.“
