Suaugusiųjų uždavinys - suprasti ir patenkinti ne tik fizinius, bet ir emocinius vaiko poreikius. Dažnai suaugusiems nekyla abejonių, kad vaikui svarbu pavalgyti, pamiegoti, pailsėti - juk taip siekiame patenkinti vaikų fizinius poreikius. Tačiau emociniai vaiko poreikiai neretai nuvertinami, tarytum vaikui netinkama siekti suaugusiųjų dėmesio, artumo, norėti būti autonomiškam ar jaustis išgirstam ir gerbiamam. Emocinis maitinimas ne mažiau reikšmingas kaip ir fizinis, tad labai svarbu, kad suaugusieji mokėtų atpažinti skirtingo amžiaus vaikų emocinius poreikius ir tinkamai į juos reaguoti.
Pavyzdžiui, 8 metų vaikas yra labai judrus, negali susikaupti - iš tiesų tai gali slėpti vaiko nerimą ir rodyti, kad jis nesijaučia pakankamai saugus. Arba dvylikametį labai sunku įtraukti į kokias nors veiklas, jis atrodo nemotyvuotas, „tingintis“ ką nors daryti - tai gali slėpti trapią vaiko savivertę, todėl jis nesąmoningai renkasi geriau būti nematomas, nieko nedaryti, negu bandyti padaryti ir patirti nesėkmę.
Kai suaugusieji kalba apie vaikus, neretai tenka girdėti apie jų „kaprizus“, „reikalavimus“, „nepasotinamus norus“ ar „ožius“. Bet jeigu įdėmiau pažvelgtume, kas slepiasi už taip pavadinto vaikų elgesio, anot „Vaikų linijos“ psichologės dr. N. Jūrelienės, dažnai slepiasi būtent vaikų emociniai poreikiai.
Ribų svarba vaiko raidoje
Žinoti ir jausti savo ribas yra vaiko poreikis, tad labai svarbu apibrėžti elgesio taisykles ir tarpusavio susitarimus, kaip priimtina ir leistina elgtis, o koks elgesys yra nepageidaujamas. Ribos padeda suvokti vaikams savo galimybių ribas. Vaikas žino, ką jau gali daryti šiuo metu, ką galės daryti tik ateityje. Jis supranta, kokio elgesio iš jo tikimasi, koks elgesys yra netinkamas. Per susitarimus ir taisykles vaikas mokosi, ko reikia konstruktyviam, pagarba sau ir kitam grįstam tarpusavio bendravimui. Jos sukuria aiškumą, kuris padeda vaikams reguliuoti savo elgesį, ugdyti savikontrolę, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
Kasdieninėse ir sudėtingose situacijose aiškios ribos padeda vaikams orientuotis, sukuria pažįstamą ir saugią erdvę, kurioje jie gali aktyviai veikti, tyrinėti. Ribos taip pat drąsina vaikus savarankiškai spręsti ir įveikti kylančius sunkumus. Vis dėlto, ribos turi atitikti vaiko amžių ir gebėjimus.
„Pažinimo medžio“ mokykloje vaikams suprasti savo ribas, ko iš jų tikimasi santykyje su kitais žmonėmis ir aplinka padeda aiškios su mokytojais išdiskutuotos ir su visa grupe priimtos taisyklės bei susitarimai. Jos priimamos demokratiniu būdu, visai grupei aktyviai siūlant, teikiant argumentus „už ir prieš“, kokie susitarimui jų manymu būtų reikšmingi, padėtų kurti saugumo jausmą grupėje.
Kai nustatytos ribos yra peržengiamos ir ima pažeisti kitų ribas, klasės mokiniai kviečiami apie tai diskutuoti kartu, pagarbiai išsakant savo požiūrį ir kylančius jausmus dėl susitarimų nesilaikymo. Taip siekiama kiekvieno mokinio įsitraukimo ir atsakomybės už pozityvios ir saugios klasės atmosferos kūrimą.
Pozityvi šeimos atmosfera ir jos įtaka
Pozityvi šeimos atmosfera, kurioje vyrauja palankumas ir rūpestis, tolerancija, pagarbus požiūris į nuomonių skirtumus, dėmesingas ir empatiškas reagavimas į kito patiriamas emocijas, yra itin svarbi vaiko raidai. Tvirto emocinio ryšio su vaikais kūrimas, partneryste ir bendradarbiavimu paremtas vaikų auklėjimas prisideda prie saugios ir palaikančios aplinkos formavimo.
Svarbu aiškumas ir konkretumas formuojant ribas. Aiškiai įvardinti, kokio elgesio iš vaiko tikimasi, ir nuolat jį stiprinti, aptarti, koks vaiko elgesys netinkamas ir kodėl, kokius jausmus jis kelia. Kvietimas vaikams diskutuoti dėl susitarimų ir taisyklių šeimoje priėmimo, reikalingumo, pasekmių, jų nesilaikant, numatymo.
Kai vaikai ima netinkamai elgtis, bandyti ribas, stengiamasi išsiaiškinti to priežastis, pakeisti netinkamus elgesio tikslus į naudingus.
Konfliktų sprendimas šeimoje: Tėvų vaidmuo ir įtaka
Susipykti, susibarti šeimoje yra daugybė priežasčių - nuo neišplautos lėkštės iki išsiskiriančių politinių pažiūrų. O konfliktuoti su vaikais, ypač paaugliais - daugelio tėvų kasdienybė. Mūsų seneliai buvo įsitikinę, kad tėvo žodis šventas, tad kita konfliktuojanti pusė turėdavo kukliai nuleisti galvą ir išklausyti. Ir nesvarbu, kas dėjosi toje galvoje. Mes taip nebemanome, o jei vis dar manome, sukeliame daugiau ir sudėtingesnių problemų.
„Konfliktas baigiasi, kai nesutarimus pavyksta išspręsti, skirtumus suderinti. Tėvų ir vaikų konfliktai šeimose skirtingi, jie priklauso nuo tėvų ir vaikų amžiaus, įsitikinimų, pažiūrų“, - teigia N. Jūrelienė.
Ar konfliktas įvyks, priklauso nuo tėvų ir vaikų gebėjimo save reguliuoti. „Neretai skirtybių susidūrimas perauga į tikrą galios kovą, kai emocinė atmosfera užkaista, kiekviena pusė įsiaudrina. Šeimos narių sąveikose tenka derinti daugybę dalykų, akivaizdu, tai ne visada pavyksta. Svarbu, kad konfliktas netaptų galios gabaritų matavimosi vieta.
„Tai, kad tėvai vyresni, labiau patyrę ir žinantys, nereiškia, kad jie visada teisūs. Pasak jos, apakinti pykčio, frustracijos, žmonės praranda gebėjimą aiškiai komunikuoti savo mintis, vertinti situaciją, ima reaguoti į nesutarimą riksmais, keiksmais, grasinimai ar net fiziniu smurtu. „Stiprios emocijos „atjungia“ mūsų prefrontalines (mąstančias) smegenis, tad mažėja empatija, supratimas, problemos sprendimo galimybės. Kritikavimas, pravardžiavimas, nuvertinimas, grasinimai, panieka - tai ne tie ginklai, kuriuos derėtų pasitelkti ieškant konstruktyvumo konflikte.
„Akivaizdu, iš tėvų tikėtumės aukštos savireguliacijos ir brandumo. Vaikai, ypač paauglystėje, labai jautriai priima iš tėvų įvairiausias pastabas. Kai kurie įžeidimai, išsprūdę konfliktų metu, įauga ir pasilieka ilgam.
Pasak N. Jūrelienės, viena iš didžiausių dovanų, kurią gauna tėvai susilaukę vaikų - tai galimybė susikurti su jais ypatingai praturtinantį tarpusavio ryšį. Psichologė akcentuoja, kad tėvams apsimoka sudalyvauti konfliktuose kuo „efektyviau“, t. y. iš nesutarimo erdvės vaikai turėtų išsinešti žinutę, kad konfliktavimas nėra pasaulio ar santykio su tėvais pabaiga, o tik abiem pusėms priimtino sprendimo ieškojimas.
Tėvai yra pagrindiniai modeliai ir mokytojai to, kaip derėtų konfliktuoti - su pagarba kitai pusei, reguliuojant viduje kylančias emocijas, išsakant savo nuomonę, argumentus ir nekaltinant / nekritikuojant kitos pusės. „Pasakyti lengviau negu padaryti“, - pripažįsta psichologė, bet pabrėžia, kad yra dėl ko stengtis. Ji rekomenduoja Marshall Rosenberg išplėtotą praktiką, kuri akcentuoja empatiją, supratimą bei bendradarbiavimą konflikto ir paprasto bendravimo metu.
Psichologė pateikia keletą pavyzdžių. Užuot pasakę „tu toks tinginys / netvarkingas / neatsakingas“ tėvai galėtų ištarti „matau, kad nesutvarkyti indai / išmėtyti daiktai“. Užuot kaltinę vaiką tėvai turėtų tiesiog jam pasakyti, kaip jaučiasi (pavyzdžiui, vietoj „tu mane supykdei“ derėtų sakyti, kad „liūdna, jog šitaip įvyko, net ir pykstu“). Konflikto erdvė turėtų tapti vieta, kur galima išsakyti savo poreikius („nespėju visko, tad tikiuosi pagalbos”).
Pasak N. Jūrelienės, atlikta daugybė tyrimų, bandant atskleisti pasekmes, su kuriomis susiduria konfliktuojančių tėvų vaikai. Tėvai yra pirmieji vaiko mokytojai ir pavyzdžiai to, kaip pora gali tarpusavyje sutarti. „Maža to, matydami tėvų pavyzdį, vaikai mokosi ir konfliktų sprendimo būdų. Destruktyvūs, smurtiniai, nepagarbūs tėvų tarpusavio konfliktų sprendimo būdai tampa pirmuoju automatiniu vaiko pasirinkimu, jam patekus į panašią situaciją“, - teigia N. Jūrelienė.
Psichologė pastebi, kad vis dėlto tyrimų rezultatai rodo, jog tėvų konfliktai nėra absoliutus nuosprendis vaikams. Daugumai vaikų, augančių konfliktiškose šeimose, neišsivysto emocinių ar elgesio problemų. Jūrelienė pabrėžia, kad, prognozuojant galimas pasekmes, svarbu tai, ar tėvų tarpusavio konfliktai yra dažni, intensyvūs, ar jie sprendžiami konstruktyviai, ar jie apskritai išsprendžiami ir ar į juos įtraukiamas pats vaikas. Be to, intensyvus tėvų įsitraukimas į tarpusavio konfliktus, nepalieka erdvės vaiko poreikiams patenkinti.
Emocinė vaiko raida yra procesas, kurio metu vaikas išmoksta atpažinti, suprasti, išreikšti bei reguliuoti savo emocijas. Psichologė teigia, kad, spręsdami konfliktus konstruktyviai, tėvai modeliuoja emociškai brandaus žmogaus pavyzdį. „Ką iš konflikto proceso gali išsinešti vaikas? Kad susidurti su konfliktu nėra baisu, kad jis negrasina nei meilei, nei draugystei; kad galima išsakyti savo nuomonę / jausmus / poreikius ir nebūti už tai nubaustam / nuvertintam; kad konflikto metu įmanoma save reguliuoti - išsakyti, kaip jautiesi, padaryti pauzę, įkvėpti; kad svarbu pamatyti ir kito perspektyvą (būti empatiškam)“, - sako N. Jūrelienė.
TBRI metodas: Pasitikėjimu grįsta santykių intervencija
Kai kurie vaikai, ypač tie, kurie auga rizikingoje aplinkoje, gali turėti specifinių poreikių, kuriems įprasti auklėjimo būdai gali būti netinkami. Šiems vaikams dažnai stebimi fiziologiniai, smegenų funkcijos, elgesio ir įsitikinimų apie save bei pasaulį pokyčiai. Tam, kad būtų galima efektyviau padėti šiems vaikams, dienos centruose buvo pradėtas diegti TBRI (Trust Based Relational Intervention - Pasitikėjimu grįsta santykių intervencija) metodas.
Šį metodą sukūrė Dr. Karyn Purvis ir Dr. David Cross. TBRI metodo mokymai vyko keliais etapais: darbuotojai dalyvavo tęstiniuose mokymuose po kelias valandas, kelis kartus per mėnesį, savanoriams buvo organizuoti dviejų dienų mokymai. Mokymus vedė TBRI praktikuojanti specialistė, vaikų ir paauglių psichiatrė Monika Misevičė. Mokymuose ne tik girdėjome teorinius dalykus, bet galėjome ir praktiškai daug patirti.
Viena iš praktinių užduočių yra su didelėmis, storomis pirštinėmis sudėti makaronus iš vienos lėkštės į kitą ir juos suskaičiuoti ir dar, tuo pat metu klausytis ir suprasti anglišką tekstą. „Bus sunku, tačiau Dievas bus kartu,“- tai vieni iš įsimintų žodžių, kurie nuskambėjo vykusiuose dienos centro darbuotojų bei savanorių mokymuose Aukštadvaryje. Ir iš tikrųjų, atrodo, jog tąkart susirinkome ten kaip į vieną iš pirmųjų dar ilgo ir prasmingo kelio stotelių, į tą mokyklinį suolą, iš kur pasisėmę žinių nešimės jas dalyti ir taikyti toliau kitiems, būtent to reikalingiems vaikams…
Bendras laikas kartu praėjo taip greitai. Tą savaitgalį turėjome galimybę ne tik aktyvių žaidimų metu pabėgti nuo to, ką palikome ten, iš kur atvykome, - darbus, mokslus, kasdienius rūpesčius - ne tik pažinti vienas kitą, kas buvo tikra Dievo dovana, bet ir, svarbiausia, artimiau susipažinti su TBRI metodu, prisiliesti prie jo, suprasti ir įdiegti jį į savo širdis. Visa tai praturtino kiekvieną iš dalyvavusių individualiai bei kaip vieną didelę šeimą kartu. Ir už visa tai nuoširdžiai dėkoju kiekvienam dienos centro darbuotojui ir savanoriui, mokymus vedusiai TBRI metodo praktikei psichiatrei Monikai. Ačiū vienai iš TBRI metodo bendrakūrėjų dr. Karyn Purvis - įkvepiančiam pavyzdžiui ir kelrodei žvaigždei tame bendrame visų mūsų kelyje vaikų gėrio link.
„Vaikų linija“: Pagalba ir parama vaikams
Deja, ne visi vaikai savo aplinkoje turi suaugusių žmonių, kuriais gali pasitikėti, kurti saugų santykį. Todėl emocinės paramos tarnybos atlieka svarbų vaidmenį išklausant ir palaikant vaikus. „Vaikų linija“ kasdien sulaukia per 300 vaikų ir paauglių kreipimųsi telefonu bei internetu. Vaikai nori pasikalbėti įvairiomis temomis: apie santykius su tėvais, bendraamžiais, patyčias, savižudybę, nerimą, vienišumą, valgymo sutrikimus, lytinę orientaciją, tapatybę ir t. t.
Vaikus išklauso, priima juos tokius, kokie yra ir palaiko savanoriai-konsultantai, kurie pirmiausia baigia parengiamuosius mokymus ir jų metu įgyja teorinių bei praktinių žinių apie emocinę paramą. Todėl „Vaikų linijos“ savanoriu gali tapti bet kokios specialybės ar išsilavinimo žmogus, svarbiausia turėti motyvacijos ir galimybių skirti dalį savo laiko mokymams ir savanorystei.
Savanoriauti „Vaikų linijoje“ gali bet kur gyvenantys žmonės - tiek mažuose Lietuvos miesteliuose ar vienkiemiuose, tiek iš užsienio, mat konsultuoti internetiniais pokalbiais (chatu) galima per nuotolį - tereikia interneto ryšio ir kompiuterio.
Šiuo metu vyksta savanorių atrankos į naujas „Vaikų linijos“ parengiamųjų mokymų grupes, besidomintys kviečiami registruotis į nuotolinius informacinius susitikimus, kurių datos skelbiamos „Vaikų linijos“ internetinėje svetainėje www.vaikulinija.lt.
Daugiau apie savanorystę norintys išgirsti panevėžiečiai kviečiami į susitikimą sausio 18 dieną viešbučio „Romantic“ Senvagės salėje (Kranto g. 24, Panevėžys). Susitikimą drauge su „Vaikų linija“ organizuoja Panevėžio jaunimo organizacijų sąjunga „Apskritasis stalas“. Kaip sako, jos prezidentė Gabrielė Kučytė, savanoriška veikla ne tik turtina bendruomenę ir skatina žmonių pilietiškumą, bet ir padeda karjeros kelyje: „Savanorystė ugdo asmenines savybes ir padeda įgyti naujų įgūdžių bei kompetencijų, kurios jaunam žmogui yra svarbios ieškant pirmojo darbo. Savanorystės patirtys šiais laikais darbdaviui yra svarbios, nes jos patvirtina apie besidarbinančio asmens atsakomybę, motyvaciją“, - teigia G. Kučytė.
Daugiau nuotraukų (2) Nemokamos paskaitų „Vaikų emociniai poreikiai: kaip suaugusieji gali jiems atliepti“ metu psichologė dr. Jurgita Smiltė Jasiulionė papasakos apie svarbiausius vaiko raidos uždavinius skirtingais amžiaus tarpsniais, taip pat - koks suaugusiųjų elgesys padeda atliepti vaiko emociniams poreikiams. „Vaikų linija“ maketas Sausio 18 dieną Panevėžyje, sausio 23 dieną Alytuje, sausio 25 dieną Šiauliuose, vyks nemokamos paskaitos „Vaikų emociniai poreikiai: kaip suaugusieji gali jiems atliepti“, kurių metu psichologė dr. Jurgita Smiltė Jasiulionė papasakos apie svarbiausius vaiko raidos uždavinius skirtingais amžiaus tarpsniais, taip pat - koks suaugusiųjų elgesys padeda atliepti vaiko emociniams poreikiams.
„Pažinkite į kūdikio protą“ | Stella Lourenco | TEDxEmory
tags: #atliepti #vaiko #poreikiams
