Mokslai, aprašantys žmogaus raidą, ugdymą gyvenimo tarpsniais, pripažįsta žmogaus unikalumą ir specifiškumą kiekvienam amžiaus tarpsnyje.
7-11 vaiko gyvenimo metai: mokyklinio laikotarpio pradžia
Tai mokyklinio laikotarpio pradžia, kada didžiausi vaiko sugebėjimai atskleidžiami mokantis. Jis laikosi disciplinos ir vykdo tam tikrus suaugusių nurodymus. Šiuo laikotarpiu vaikas turi išmokti būti darbštus. Viskas prasideda nuo to, kad vaikas kartu su kitais klasės draugais mokosi bendrus dalykus, atlieka tokius pat namų darbus - taip vaikas pradeda jaustis klasės dalimi. Vyrauja nuomonė, kad egzistuoja vaikų visuomenė, kurios centras - mokytojas. Ji vėliau perauga į paauglių visuomenę. Mokyklinio amžiaus vaikams tenka vis daugiau atsakomybės už savo elgesį. Jie išmoksta pasirinkti drabužius ir juos sutvarkyti, pasigaminti pusryčius.
Jei yra pateikiama užduotis visai klasei - tik vaikai turintys aukštesnį atsakomybės laipsnį pergalvoja, kaip ją atlikti. Mokyklinio amžiaus vaikų svarbiausias užsiėmimas yra mokymasis, bet vis dar svarbūs tebėra žaidimai su draugais, kurių neturėdami vaikai būna labai nelaimingi.
Žaidimas - tai manipuliavimas žaislais, socialinių vaidmenų mokymasis. Žaisdamas vaikas kaupia patirtį, susidaro veiklos įgūdžius, perpranta žmonių tarpusavio santykius, sprendžia problemas, mąsto, kuria. Svarbu, kad vaikas žaistų turinčius ugdymo funkciją žaidimus - lavinančius smulkiąją motoriką, praplečiančius žodyną. Žaismais galima ne tik mokyti, bet ir gydyti - paprastai tuo naudojasi psichologai. Per žaidimą lengviau atsiranda kontaktas su vaiku. Vaikas lengviau save išreiškia per žaidimą ar kitą neverbalinę veiklą nei išsako tai žodžiais.
Jei vaikas bijo tamsos, sugalvokite žaidimą, kuris žaidžiamas tamsoje - taip vaikas nugalės savo baimę.
Vaiko socialinė aplinka ir santykiai
Šiame amžiuje vyksta dideli pokyčiai vaiko socialinėje aplinkoje - vaikas pradeda lankyti mokyklą - susiduria su sistemingo mokymosi pradžia. Tai vaiko santykis su kitais žmonėmis - tėvais, broliais, seserimis, auklėtojomis, draugais, taip pat institucijomis, kuriose jis lankosi. Tai bendruomenė, kurioje dalyvauja vaikai, auklėtojos ir kiti specialistai.
Pasitikėjimo savimi ugdymas
Nuo to, koks aplinkinių požiūris į vaiką, didžia dalimi priklauso ir jo paties nuomonė apie save. Tad mokymosi rezultatai įtakoja vaiko savęs vertinimą. Nuolatinė įtampa, laukiant nepalankaus aplinkinių įvertinimo gali suformuoti baimę dirbti kitų akivaizdoje, pavyzdžiui, deklamuoti prieš klasę, spręsti uždavinius lentoje ir panašiai.
Pasitikėjimo savimi vystymąsi veikia daugelis faktorių. Ankstyvoje vaikystėje lemiamą įtaką vaiko požiūrio į save formavimuisi turi tėvų elgesys. Jeigu tėvai myli savo vaiką, tenkina jo psichosocialinius poreikius, priima jį tokį, koks jis yra, vaikas pats ima pozityviai vertinti save. Jei vienas iš tėvų ar abu tėvai yra ypatingai reiklūs, griežti, arba jeigu jie stengiasi vaiką apsaugoti nuo bet kokio gyvenimiško išbandymo, trikdydami jo savarankiškumą, vaikas gali pradėti jaustis nieko nesugebantis ir menkas.
Draugai taip pat įtakoja požiūrio į save formavimąsi - ypatingai mokykliniame amžiuje. Tada vaikai bendrauja su daug bendraamžių ir nesąmoningai lygina save su jais. Pasitikėjimo savimi stoka nebūtinai susijusi su gabumų trūkumu. Priešingai, menkas pasitikėjimas savimi yra tėvų ar visuomenės suformuotų nerealių lūkesčių ir standartų rezultatas. Dėl to vėliau įgyjamos tam tikros gyvenimo nuostatos.
Visuomet įpinkite į santykius sėkmę: tikėkite, kad ir mažiausias dalykas turi pasisekti, tada vaikas pradeda pasitikėti savimi. Visuomet pripažinkite vaiko rodomą dėmesį bei rūpinimąsi.
Mes norime, kad vaikai būtų aktyvūs, bet baudžiame už klaidas. Tada vaikas bijo padaryti klaidų ir nėra aktyvus. Vaikas paliekamas po pamokų, kad nepadarė namų darbų. Niekad neturėkite vaikams neišsakytų laukimų. Nelaukite, kad vaikui vos tai pasakius jis iš karto pasikeis. Norėdami pakeisti vaiko elgesį tiksliai pasakykite, kaip jis turi elgtis ir kodėl jūs to norite.
Visuomet prisiminkite, kad jūs esat modelis vaikams. Jie elgiasi taip, kaip jūs. Dalinkitės su vaiku savo patyrimu. Juk jie jaučia, kad pasakojame tik mums reikšmingiems žmonėms. Smerkti galima vaiko elgesį, bet ne jo asmenybę. “Man nepatinka tai, ką tu padarei, bet tai nereiškia, kad nepatinki tu“. Jei jus pykdo ar skaudina vaiko elgesys - pasakykite jam tai, pradėkite nuo AŠ. “Aš pykstu, kai tu….” Taip vaikas nesijaus kaltinamas ir nejaus reikalo gintis, teisintis. Nepamirškite vaiko pagirti už gerą elgesį.
Veikite kaip tiltas tarp vaiko ir išorinio pasaulio. Vaikų patirtis ribota ir pasakodami apie savo vaikystę jūs parodote elgesio modelį. Leiskite vaikams pasirinkti. Mes sakome, kad reikia elgtis taip ir taip, o ar negeriau būtų sakyti „Ar ne geriau būtų elgtis taip ar taip“. Leiskite pajusti vaikui to pasirinkimo pasekmes. Vaikas nepareina laiku valgyti pietų - reikia viską nuimti. Tegul valgo šaltą maistą.
Pripažinkite vaiko teisę į jausmus, kokie jie bebūtų. Skatinkite vaiką išsakyti, ką jis išgyvena, skirkite tam pakankamai laiko.
Šeimos įtaka vaiko raidai
Šeima - tai vieta, kurioje vaikas ugdomas pačiu šeimos gyvenimo modeliu. Gera, dora, išsilavinusi šeima doroviškai brandina vaiką. Šeima, kaip ir mokykla, sudaro įtakos vaikui sistemą. Labai sunku spręsti, kuri šeima laiminga. Net toje pačioje šeimoje vieni gali jaustis laimingi, o kiti ne.
Visi tėvai nori, kad jų vaikai būtų saugūs ir laimingi. Niekas sąmoningai nestengia padaryti vaiką baikštų, drovų, netaktišką, nepakenčiamą. Tačiau augant dalis vaikų įgyja nepageidaujamų bruožų, ima jaustis nesaugūs ir neišmoksta gerbti savęs nei kitų. Norime, kad vaikai būtų mandagūs, o jie yra šiurkštūs, norime, kad jie būtų tvarkingi, pasitikintys, saugūs, laimingi, o jie tokie nėra.
Šeima yra pirmoji aplinka, kurią vaikas pradeda sąmoningai suvokti. Augdamas vaikas prisitaiko prie aplinkos, perima dalį tėvų manierų, dažnai pradeda elgtis ir mąstyti kaip jo tėvai bei artimieji. Tėvų atsakomybė už besiformuojančią asmenybę yra labai didelė. Svarbi šeimoje vyraujanti aplinka, tėvų tarpusavio santykiai bei asmeninis pavyzdys. Su laiku vaikas augdamas susikuria savąją autonomiją.
Šiandieninėje visuomenėje vis daugiau atsiranda nepilnų šeimų, kur dažniausiai vaikas gyvena su mama. Vaikai išgyvena tėvų skyrybas - jaučiasi vieniši, nereikalingi. Šeimose vis mažėja brolių ir seserų,- daug vaikų neretai augina asocialios šeimos. Didelę įtaką turi vis didėjanti šeimų turtinė ir socialinė diferenciacija.
Mokytojų ir tėvų bendradarbiavimas
Svarbus mokytojų bendradarbiavimas su tėvais. Mokytojas turi tokį „žinių bagažą“ ir patirtį, kuris gali pasitarnauti kartu sprendžiant kilusias problemas. Mokytojas gali patarti, priminti, pamokyti vaikų tėvus. Jei tėvams nedrąsu ieškoti jūsų - padėkite jiems savo naujomis idėjomis, nevenkite pasitarti su tėvais, kas jus neramina vaiko elgesyje ir kaip galėtumėte kartu keisti vaiko elgesį - ne bausti, bet skatinti. Svarbu, kad namų taisyklės sutaptų su mokyklos taisyklėmis, labai svarbus toks pat poelgių vertinimas. Tėvai turi išmanyti pedagoginius bei psichologinius vaiko mokymosi ir vystymosi dėsningumus.
Septynerių metų vaikas savo fiziniu ir psichiniu išsivystymu jau yra pasiruošęs mokintis mokykloje. Tėvai ir vaikai tampa labiau nepriklausomi vieni nuo kitų, o tai ne visada lengva priimti. Tėvai gali nerimauti, kad nebegali savo rūpesčiu garantuoti vaiko fizinio ir emocinio saugumo. Kartais jie gali pasijausti nebereikalingi, nes vaikai siekia vis daugiau laiko praleisti ne su jais, o su bendraamžiais. Tėvams iškyla svarbus uždavinys - įveikti savo nerimą ir parodyti vaikui pasitikėjimą juo, palaikyti jo pastangas tapti savarankiškesniu.
Tai, kad vaikui labiau rūpi bendravimas su vienmečiais, nereiškia, kad tėvai jam nebesvarbūs. Šiuo metu labai svarbus yra bendravimas su savo lyties tėvu. Mergaitės, bendraudamos su mamomis, jas stebi ir mokosi, kokia turi būti moteris. Vaiko pasiekimams mokykloje tėvai yra ne mažiau svarbūs nei mokytojai. Toks jūsų elgesys leis vaikui išsiugdyti pasitikėjimą savimi, savo sugebėjimais. Tai padės siekti geresnių rezultatų gyvenime.
Padėkite vaikui sustiprinti pozityvų savęs vertinimą. Jį auklėdami nustatykite aiškias leistino elgesio ribas, kad vaikas visada žinotų, kaip gali elgtis, o kaip ne. Rodykite vaikui, kad priimate jį ir leidžiate elgtis taip, kaip jis nori, jei neperžengia leistinų ribų. Pasitikėkite savimi ir savo vaiku.
Psichikos sveikata ir vaiko raida
Psichikos sveikata - tai natūrali būsena, leidžianti žmogui jausti darną su jį supančia aplinka, užtikrinanti gebėjimą įveikti stresus, palaikanti tikėjimą savo bei kitų verte. Ji nėra atskiras vienetas, o - bendrosios žmogaus sveikatos dalis. Psichikos, socialinė ir fizinė sveikata yra tarpusavyje susijusios ir viena nuo kitos neatsiejamos. Normalus vystymasis ir psichikos sveikata vaikystėje yra sinonimai. Psichikos sutrikimai pasireiškia kaip kraštutinis psichikos sveikatos negalavimas. Atidus vaiko būklės įvertinimas gali padėti anksčiau nustatyti ar įtarti psichikos sutrikimą.
Stiprūs neigiami išgyvenimai šeimoje neabejotinai turi įtakos vaiko asmenybei ir kartu ugdymo procesui mokykloje.
Alkoholizmas šeimoje
Alkoholizmas - tai dažno alkoholinių gėrimų vartojimo sukelta liga. Vaikui saugumo jausmą kuria tėvai nuo pat jo gimimo. Tačiau tokioje šeimoje tėvai vaiko saugumo negalima užtikrinti. Vaikas mato, kaip jo tėvo elgesys tampa neprognozuojamas ir gąsdinantis. Jis mato savo tėvą ar motiną apsvaigusius ir praradusius orientaciją, silpnus ir tuščiažodžiaujančius, apsiašarojusius ir tironiškus, patenka į pasaulį, esantį už vaiko suvokimo ribų. Žino, kada tėvams nieko nėra svarbiau už degtinę. Nors sergantys alkoholizmu tėvai gali labai mylėti savo vaiką, bet negali juo nuosekliai rūpintis. Toks vaikas gali turėti psichologinių, sveikatos, elgesio ar mokymosi problemų.
Skyrybos ir jų poveikis vaikams
Skyrybos sunkus procesas ne tik sutuoktiniams, bet ir jų vaikams. Vaikams tėvų skyrybos gali atrodyti pasaulio pabaiga. Retai jos būna ramios, dažniausiai - triukšmingos. Kiekvienas vaikas savaip reaguoja į tėvų skyrybas. Tai priklauso nuo tėvų konflikto stiprumo, vaiko amžiaus, charakterio savybių, emocinės patirties, vaiko atsiskyrimo nuo draugų ar bendraklasių.
Skausmas ir liūdesys - gali pasireikšti labai įvairiai. Vaikai elgiasi taip, lyg būtų mažesni. Pyktis - vaikas skirsto į balta ir juoda- “blogi” jei pykstasi, “blogas” jei išėjo. Pykti gali ant vieno iš tėvų ar ant gyvūnų, daiktų. Vaikai jaučiasi įžeisti. Gėda dėl tėvų skyrybų - vaikas slepia tai nuo bendraamžių, vengia kalbėti apie skyrybas. Po skyrybų vaikai turi daugiau elgesio problemų, nei vaikai iš neišsiskyrusių šeimų. Kita vertus, nesutarimai šeimoje turi įtakos vaiko elgesiui dar prieš skyrybas.
Mokytojui: vaikui būtina suprantamai paaiškinti skyrybų priežastis. Reikėtų vaikui leisti išreikšti savo jausmus - pyktį, liūdesį, skausmą saugiai, kad vaikas žinotų, jog už tai nebus nubaustas. Vaikui būtina žinoti, kad net po skyrybų jis turės abu tėvus ir galės juos mylėti. Paprastai per 2 - 3 metus įsivyrauja pusiausvyra.
Mokytojui: būkite kartu su vaiku, neslėpdami savo išgyvenimų ir tiesos. Suteikite galimybę kalbėtis apie mirusį žmogų. Atsakykite į vaiko klausimus. Jei vaikas nori dalyvauti laidotuvėse, būtų gerai jam paaiškinti laidotuvių apeigas.
Psichikos sutrikimai vaikystėje
Epidemiologiniai tyrimai rodo, kad 14 - 20 proc. vaikų kenčia nuo psichikos sutrikimų. Labiausiai paplitę yra dėmesio, aktyvumo ir nuotaikų sutrikimai. Nerimo ir depresiniai sutrikimai dažniausiai pasitaiko tarp paauglių mergaičių nei tarp berniukų. 1 - 6 proc. vaikų turi specifinių mokymosi, tarimo ir kalbos, socialinio bendravimo, tuštinimosi, šlapinimosi sutrikimų. Vystymosi, reaktyvaus prieraišumo sutrikimus bei mutizmus patiria mažiau nei 1 proc. vaikų.
Epidemiologiniais tyrimais nustatyta, kad keturiems iš penkių pas psichiatrą apsilankiusių vaikų psichikos sutrikimai neatpažįstami. Tėvai dažniausiai į pediatrus ar neurologus kreipiasi ne dėl pakitusio elgesio ar emocinės būklės, o tuomet, kai vaiko elgesys pradeda jiems trukdyti arba tada, kai vaikas ima skųstis somatiniais simptomais. Vaiko elgesys yra ne priežastis, bet pasekmė. Šie sutrikimai dažnai kyla dėl nemokėjimo mokytis ir nesugebėjimo prisitaikyti prie individualaus mokymo stiliaus. Reikėtų stiprinti mokymosi motyvaciją, pasitikėjimą savo jėgomis, įvertinti turimus resursus ir atrasti, kaip jie galėtų padėt vaikui susidaryti naujus įgūdžius, įsisavinti informaciją.
Galbūt vaikui lengviau prisiminti ne vaizdinę informaciją, bet gaunamą lytėjimu. Naudinga vaikui padėti susisteminti medžiagą, ją atpasakoti, įsiminti, daryti planus.
Adaptacija ir bendravimo sunkumai
Toks vaikas paklaustas tyli - taip elgtis gali pamokų metu, o su draugais ar tėvais būti aktyvus, kalbus. Vaikas taip elgiasi, nes yra neįprastoje aplinkoje ir jam reikia laiko adaptuotis. Tylinčiam vaikui reikalinga saugi aplinka. Galima būtų pokalbį pradėti apie vaikui įprastus, jam svarbius dalykus. Reikėtų tokį vaiką įtraukti į bendrą veiklą - tegul tai būna per rankas siunčiamas kamuoliukas sustojus rautu. Vyresnėse klasėse gali pasitaikyti tylėjimas „iš principo“.
Nereikėtų kovoti su tokiais vaikais. Priežastys gali būti įvairios - įgimtas savisaugos, kovos už būvį ar vyravimo poreikis, socialinis išmokimas (tėvas muša mamą, brolis muša vaiką) ir palaikymas („mokėk apsiginti“, „duok atgal“), išmokimas stebint (laidos per televiziją). Reikėtų iširti vaiko elgesio motyvus: galbūt jis jaučiasi nesugus, nepilnavertis. Galbūt reikėtų formuoti adekvataus socialinio išmokimo ir bendravimo įgūdžius.
Tėvų egoizmas ir jo pasekmės
Vaikų problemos kyla dėl tėvų savanaudiškumo ir elgesio. Ar kada nors bandėte paklausti, kam jums reikalingas vaikas? Paprastai žmonės sąmoningai neįvertina savo noro tapti tėvais. Bet paklausinėję (tai aš ir padariau), gautume keletą dažnų atsakymų. Vieni nori susilaukti vaikų, nes kiti turi. Kiti - dėl ramesnės senatvės, treti mano, kad taip galės po savęs ką nors palikti. Dar yra besitikinčių, kad vaikai perims jų sukauptus turtus, verslą ar profesinę patirtį. „O kam gi dar viską paliksiu?“ - nustebęs klausia pasiturintis būsimas tėvelis…
Pasitaiko atvejų, kai vaikai gimdomi tam, kad apsaugotų šeimą nuo skyrybų, priverstų vyrą nupirkti didesnį butą, taptų donoru savo vyresniam broliui ar kompensuotų mirusio vaiko netektį. Dar yra nuomonių, kad vaikai praskaidrina poros gyvenimą, suteikia daug džiaugsmo ir malonumo. Leidžia dar kartą išgyventi vaikystėje džiugesį teikusius dalykus: dovanos po eglute, vakaro pasakos, gimtadienio žvakutės. Be to, yra manančiųjų, kad jei turi vaikų, tuomet turi ir kuo rūpintis, ką mylėti, nesijauti vienišas ir nereikalingas. Tiek daug priežasčių, kodėl verta turėti vaikų! Pateikti motyvai yra logiški ir praktiški. Tačiau visi šie tėvystės motyvai neišvengiamai veda į didesnes ar mažesnes problemas, nes visi jie - išimtinai egoistiniai.
Kodėl? Nes dar vaikui negimus daugelis tėvai jau turi sukūrę lūkesčius jo atžvilgiu. Kitas nusivylimo šaltinis - tikėjimas, kad vaikas bus pagalba ir paguoda senatvėje. O vaikas užauga ir išeina iš namų, išvažiuoja geresnio gyvenimo ieškoti, o su juo išvažiuoja ir viltis, kad senatvėje „bus kam vandens paduoti“. Toks vilčių žlugimas - gana dažnas. Psichologai jam išrado net specialų terminą „tuščio lizdo sindromas“. Tėvai viliasi, kad vaikas užpildys mamos ar tėvo vidinę tuštumą, įprasmins būtį; paguos ir palinksmins. Ir staiga šis „atsakingas“ asmuo, skirtas tokioms svarbioms funkcijoms atlikti, ima ir pasitraukia iš „pareigų“. Šį sąrašą galima tęsti be galo. Visų tokių ir panašių lūkesčių neišsipildymas dažnai įvardijamas kaip problemos su vaikais. Problemos kyla iš mūsų savanaudiškų norų vaiko atžvilgiu. O jeigu mes jų atsisakytume?
„Jūsų vaikai nėra jūsų… Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso. Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis, nes jie turi savąsias“. Skaitome šiuos teiginius ir viduje kyla susierzinimas bei nepritarimas: „Kaip tai ne mano vaikas? Aš gimdžiau, aš maitinau, auginau, rūpinausi… Tiek dėl jo aukojausi, kaip jis gali būti ne mano?“ Sunku tai priimti, bet toks susierzinimas kyla tik iš mūsų egoizmo. Per mus į šį pasaulį atėję vaikai, vis dėlto mums nepriklauso, nes tai - „savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros“, kaip sako poetas ir filosofas.
Dabartinių laikų pedagogas ir pedagogų mokytojas Eigilas Kjaergaardas iš Danijos supranta panašiai kaip ir pirmiau minėtas autorius. Abu šie autoriai byloja tą patį - tėvai turi leisti vaikams augti.
Santykis "Aš-Tu" su vaiku
Kaip teisingai auklėti vaikus?“ - dažnas ir tėvams labai svarbus klausimas. Atsiradusius sunkumus rūpestingi tėvai sprendžia šiais laikais populiariausiu būdu: mokosi naujų, veiksmingesnių auklėjimo būdų, skaito specialią literatūrą, vaikšto į kursus, seminarus tėvams. Dabar labai daug kur galima gauti patarimų, ką daryti, kai vaikas nebeteikia tėvams malonumo arba ima kelti rūpesčių. Savo santykius su vaiku paramstę intelektiniais sprendimais, pakliūvate į didelius spąstus, kurie vadinami santykiu TAI-TAI (dviejų objektų santykis). Jūs vaikui tampate TAI, t. y. objektu, iš kurio nepaliaujamai srūva nurodymai ir reikalavimai arba kuris teikia materialinę naudą. O vaikas jums taip pat tampa TAI - teisingai, be klaidų veikiančiu organizmu, nekeliančiu didelių reikalavimų ir rūpesčių. Šeimoje įsivyrauja taika ir ramybė, su kurios pasekmėmis nuolat susiduriu savo kabinete, t. y. Kitas santykis tarp dviejų žmonių AŠ-TU (asmeniškas dviejų žmonių santykis). Šiuo atveju jau įmanoma pagarba, o jei pavyks - ir meilė.
Kaip pasiekti santykį AŠ-TU su savo vaiku? Pirmiausia reikėtų žinoti vieną svarbų faktą: ne mes auklėjame vaikus, vaikai auklėjasi stebėdami tėvų elgesį, mokydamiesi iš jo ir reaguodami į tai, ką mato ar jaučia. Vaikai labai jautrūs ir imlūs. Atlikite testą: jei norite sužinoti, kokie jūsų tarpusavio santykiai, pažiūrėkite, kaip jaučiasi ir elgiasi jūsų vaikas.
Pasitaiko atvejų, kai kreipiasi kultūringi, inteligentiški sutuoktiniai su tokiais nusiskundimais: „Mūsų vaikas nevaldo savo neigiamų emocijų, mes nežinome, kaip kovoti su jo įniršio priepuoliais.“ Vaikui, tarkim, 4-5 metai. Tėvų „užsakymas“ psichologui skamba maždaug taip: „Pataisykite mūsų vaiką. Jis sugedo ir nebeveikia taip, kad nekeltų mums rūpesčių.“ Tačiau „taisyti“ reikia tėvų santykius, kurie tiesiog pritvinkę gerai užmaskuotos įtampos ir tarpusavio nepasitenkinimo! Vaikas tokioje aplinkoje tik išreiškia tai, kas vyksta tarp tėvų. Gaila, kad labai dažnai tėvai to nenori suprasti: „Mums viskas gerai, blogai elgiasi vaikas.
Kitas pavyzdys iš praktikos. Mama skundžiasi, kad dukra jos negerbia, grubiai su ja kalba, neklauso. Betgi čia vėl pasekmės. Problemą spręsti reikėtų ne reikalaujant iš dukros gražaus ir pagarbaus elgesio, o savęs klausiant: ką dukra išmoko iš mano elgesio? Kokiais žodžiais ir kokiu tonu kalbu su ja, savo mama ar su savo vyru? Ar gerbiu juos, ar klausau jų patarimų, atsižvelgiu į jų nuomonę? Skaudūs klausimai ir atsakymai į juos rodo, kad reikia keistis pačiam. Daug lengviau yra pareikalauti iš kito: kad gražiai su manimi elgtųsi, kad mandagiai kalbėtų, būtų paklusnus ir rodytų pagarbą.
Kaip "duoti vaikui sparnus" jo neauklėjant?
Kaip „duoti vaikui sparnus“ jo neauklėjant? Atsakymas ir labai paprastas, ir labai sudėtingas: tėvai turi leisti vaikui augti. Tam nebūtinos specialios žinios ar metodai ir iš esmės nereikia jokių ypatingų pastangų. Įsivaizduokite, kad auginate namie gėlę. Jūs leidžiate jai augti, sudarydami tam tinkamas sąlygas, palaistote, jei reikia, patręšiate, perstatote į tinkamesnę vietą. Bet juk nepuoselėjate gėlės jokių lūkesčių? Netampote už lapų, kad greičiau augtų ar pakeistų žiedo formą. Neribojate gėlės aukščio pavoždami ją po kibiru, bausdami už per mažą žiedą nesustojate jos laistyti. Panašiai ir su vaikais. Tačiau leisti vaikui augti - gana didelė atsakomybė. Kur kas lengviau būtų juos auklėti.
Vaikas auklėjasi pagal mūsų tarpusavio santykius, vadinasi, mes esame atsakingi už santykius su partneriu ir artimaisiais. Visa tai yra vaiko auginimo erdvė ir tik nuo mūsų priklauso, kokios kokybės ji bus. Kokios yra mūsų vertybės? Kaip mes bendraujame tarpusavyje? Ką veikiame laisvalaikiu? Kaip rūpinamės vienas kitu? Kiek vienas kitą gerbiame? Visa tai bus „šviesa ir vanduo“ vaikui augti.
Ką sau leidžiame ir ko neleidžiame? Įprastas moralizavimas ir pamokslavimas vaiko neveikia. Net jei prie vaiko stengsitės ypač teisingai elgtis ir kalbėti, bet viduje to nejausite, teks ir vėl jus nuliūdinti - vaikas mokysis iš to, kas slypi jūsų viduje. Šią tiesą dažnai patvirtina mūsų draugai ir pažįstami, kai ima stebėtis blogu vaiku: „Iš tokios geros šeimos, o taip baisiai elgiasi.“ Kartais ir patys tėvai gyvena apgaubti saviapgaulės: „Mes prie vaiko nesibarame.“ Tačiau koks skirtumas, ar baratės prie vaiko, ar ne. Vaikas vis tiek auklėjasi savitarpio nepasitenkinimo aplinkoje, papildomai dar išmokdamas, kad reikia nuo kitų slėpti savo jausmus ir apsimesti, kad nėra to, kas iš tiesų yra.
Labai dažnai tėvai klysta manydami, kad vaikai nežino apie jų neištikimybę, skyrybų planus ar finansines problemas. Vaikai gal ir nežino (nors dažniausiai žino), bet jie jaučia emocinę atmosferą namie ir ima atitinkamai reaguoti: pykčiu, neklausymu, nepagarba ar kitokiu destruktyviu elgesiu. Net jei atkrinta auklėjimo misija, vaikus auginti vis tiek sunku, nes turime būti atviri, sąžiningi, reiklūs sau ir gebantys tinkamai reaguoti į vaiko augimo poreikius.
Kuo tai skiriasi nuo įprasto auklėjimo? Tuo, kad auklėdami įsivaizduojame, koks vaikas turi būti: kaip jis turi elgtis, kaip rengtis, su kuo draugauti, kaip mokytis, kur studijuoti ir pan. Leisti vaikui augti reiškia, kad tėvai turi vadovautis visai kitomis nuostatomis ir visai kitaip elgtis. Netrukdantys vaikui augti tėvai mato savo vaiką tokį, koks jis yra, žino jo realius poreikius ir gebėjimus, girdi, ką vaikas sako, jaučia, kaip jis jaučiasi ir labai savikritiškai vertina neigiamą vaiko elgesį. Geriausia, kai tėvai yra laisvi nuo savo savanaudiškų lūkesčių vaiko atžvilgiu, tačiau tai beveik neįmanoma! Galime bandyti sumažinti savo lūkesčius vaikui, nes taip auginamas vaikas netampa objektu, kurį reikia išlavinti ir išauklėti.
Kaip užmegzti ryšį su vaikais: 3 direktoriaus principai | James Cowper | TEDxWindsor
