Marija Sklodovska-Kiuri (Marie Curie; 1867-1934) - lenkų-prancūzų mokslininkė, viena radiologijos srities pradininkių, dukart Nobelio premijos laureatė. Ji buvo pirmoji moteris, gavusi Nobelio premiją, ir pirmoji pasaulyje, gavusi šią premiją du kartus, taip pat vienintelė, šią premiją gavusi skirtingose mokslo šakose. Jos moksliniai tyrimai apie radiaciją, naujų cheminių elementų - polonio ir radžio ‒ atradimas sukrėtė to meto visuomenę ir tikrąja to žodžio prasme pakeitė pasaulį.
Marija Sklodovska gimė 1867 m. lapkričio 7 d. Varšuvoje, jos motina Bronislava Boguska buvo pianistė bei mokytoja, tėvas Vladyslovas Sklodovskis - matematikos ir fizikos profesorius. Marija augo pamaldžioje jos motinos katalikės ir ateisto tėvo šeimoje.
Tėvas, Vladyslovas Sklodovskis, dėl patriotiškų pažiūrų 1873 m. buvo atleistas iš Varšuvos berniukų gimnazijos, kurioje direktoriavo. Iš mokyklos jis parsivežė nemažą dalį laboratorinės įrangos į namus ir vaikams nurodė įrangą naudoti mokymosi procese. Marijos motina Bronislava valdė prestižinį Varšuvos mergaičių internatą. Gimus jauniausiajai dukteriai Marijai, ji atsistatydino iš pareigų. Tuo metu ji jau sirgo tuberkulioze. Dėl to daug važinėjo į gydyklas lydima vyriausiosios dukters Zofijos. Netrukus vyriausioji duktė Zofija susirgo ir mirė nuo vidurių šiltinės. Pati vaikų motina taip ir neišgijusi taip pat mirė 1878 m., kai Marijai tebuvo dešimt metų.
Dešimties metų amžiaus Marija Kiuri pradėjo lankyti J. Sikorskos internatą, vėliau tėvas ją perkėlė į valstybinę mergaičių gimnaziją, kurią 1883 m. birželio 12 d. baigė.
Netrukus M.Sklodovska susirgo depresija ir kitus metus praleido kaime pas tėvo giminaičius. Po metų Marija grįžo į Varšuvą. Kadangi buvo moteris, Marija dėl Rusijos imperijos valdžios politikos negalėjo įstoti studijuoti į universitetą, dėl to kartu su seserimi Bronislava pradėjo lankyti taip vadinamą „skrajojantį universitetą“. Lankydamos šią įstaigą seserys visgi svajojo mokytis tikruose universitetuose. Tai buvo įmanoma tik išvykus į užsienį. Bronislava ketino studijuoti mediciną, Marija - fiziką. Seserys sutarė, jog Marija suteiks vyresnėlei finansinę paramą per šios medicinos studijas Paryžiuje mainais į panašią sesers pagalbą po dvejų metų. Bronislava išvyko studijuoti į Paryžių.
Marija įsidarbino guvernante: pirmiausia kaip namų auklėtoja Varšuvoje, vėliau Ščukuose pasiturinčioje Zoravskių, jos tėvo giminaičių, šeimoje jų vaikų aukle. Dirbdama šioje šeimoje Marija įsimylėjo grįžusį atostogauti Zoravskių vyresnėlį sūnų, matematikos studentą, būsimą garsų matematiką Kazimierą Zoravskį, tačiau Zoravskiai prieštaravo šiai nelygiai dviejų jaunų žmonių sąjungai. 1889 m. Marija Sklodovska grįžo į Varšuvą.
1890 m. jos sesuo Bronislava ištekėjo už lenkų gydytojo, Lenkijos politinio aktyvisto ir visuomenės veikėjo Kazimiero Dluskio. Sesuo pakvietė Mariją atvykti į Paryžių, bet ši atsisakė. Tuo metu Marija tęsė studijas „skrajojančiame universitete“ bei pradėjo praktinius mokslinius mokymus (1890-1991) chemijos laboratorijoje Pramonės ir žemės ūkio muziejuje, esančiame netoli Varšuvos senamiesčio.
Studijos Paryžiuje ir pirmoji pažintis su mokslu
1891 m. Marija išvyko į Prancūziją. Paryžiuje Marija neilgam laikui apsistojo pas seserį ir svainį, prieš išsinuomodama būstą arčiau universiteto Lotynų kvartale. Į Sorbonos universitetą studijuoti fizikos, chemijos ir matematikos ji įstojo 1891 m.
Besimokydama universitete Marija Sklodovska Paryžiuje gyveno nelengvomis sąlygomis, jai trūko pinigų maistui, žiemomis nekūrenamose Flaterso gatvės kambarėlio patalpose šildėsi dėvėdama visus turimus šiltus drabužius. Dienomis M.Sklodovska mokėsi, vakarais uždarbiaudavo tam, kad turėtų lėšų pragyvenimui. 1893 m. Marija Sklodovska gavo fizikos mokslų diplomą su pagyrimu. Gavusi licenciatą ji pradėjo dirbti Gabrielio Lipmano pramonės laboratorijoje. Taip pat tęsė studijas universitete ir po metų, 1894 m.
Po studijų Marija Sklodovska pradėjo mokslinę karjerą. Ji ėmėsi tyrinėti įvairių metalų magnetines savybes. Šį tyrimą užsakė Nacionalinės pramonės skatinimo draugija.
1894 m. Mariją Sklodovską fizikas Juzefas Vierušas-Kovalskis supažindino su magnetizmo specialistu Pjeru Kiuri, Paryžiaus municipalinės pramoninės fizikos ir chemijos mokyklos darbų vadovu. Abipusė aistra mokslui, Mariją Sklodovską ir Pjerą Kiuri suartino, jie ėmė puoselėti vienas kitam šiltus jausmus. Galiausiai Pjeras Kiuri Marijai Sklodovskai pasiūlė susituokti, tačiau iš pradžių Sklodovska pasiūlymo nepriėmė, nes vis dar planavo grįžti į gimtąją šalį. 1895 m. liepos 26 d. pora susituokė nedidelio miestelio merijoje. Susituokusi jaunoji pora įsikūrė Paryžiaus Glasjerės gatvės 24 name. Gyvendami kartu Pjeras ir Marija pramogavo keliaudami dviračiais, taip pat keliavo ir po užsienį. Kelionės juos dar labiau suartino. 1897 m. rugsėjo 12 d. porai gimė pirmoji duktė Irena. Kaip tik tuo metu mirė Pjero Kiuri motina. Jaunoji šeima su našliu likusiu tėvu persikėlė gyventi į Kelermano bulvarą.
Atradimai ir Nobelio premijos
1895 m. Anri Bekerelis atrado, kad urano druskos skleidžia spindulius, kurie savo skvarbia jėga primena rentgeno spindulius. Anri Bekerelis pristatydamas savo tyrimus pasakojo apie tai, kad urano druskose yra nežinomas spinduliavimo šaltinis, dėl kurio poveikio pajuoduoja suvyniotos į šviesai nepralaidų popierių fotoplokštelės.
Mėginiams tirti Marija Sklodovska-Kiuri naudojo novatorišką metodiką. Prieš penkiolika metų jos vyras su broliu buvo sukūręs elektrometro versiją - jautrų prietaisą, skirtą matuoti elektros krūviui. Naudodama vyro elektrometrą Marija Sklodovska-Kiuri atrado, kad dėl urano spindulių aplink mėginį esantis oras praleidžia elektrą. Mokslininkė padarė išvadą, jog urano junginių aktyvumas priklauso tik nuo esamo urano kiekio. Ji iškėlė hipotezę, kad spinduliuotė atsiranda ne dėl tam tikros molekulių sąveikos, o ją skleidžia pats atomas.
Moksliniams tyrimams Pjero ir Marijos Kiuri pora neturėjo tam skirtos laboratorijos, dauguma jų tyrimų buvo atlikti pertvarkytoje patalpoje, kuri anksčiau buvo medicinos mokyklos skrodimo kambarys. Patalpa buvo blogai vėdinama ir buvo pralaidi vandeniui. Atlikdami tyrimus Marija ir Pjeras Kiuri nežinojo apie kenksmingą radiacijos poveikį.
Atlikus tyrimus, buvo galima nustatyti daugumos elementų radioaktyvumą. Marija ir Pjeras Kiuri nustatė, jog naujojo jų surasto elemento savybės labai panašios į bismuto savybes, dėl to mokslininkai manė, jog naujasis elementas yra toje pačioje periodinės lentelės grupėje. Tačiau bismutas nebuvo radioaktyvus.
Prancūzijos mokslų akademijos posėdyje ataskaita apie Marijos Sklodovskos-Kiuri atradimus buvo pristatyta 1898 m. liepos 18 d. Marija Kiuri tyrimuosenaudojo urano rudas - uraninitą bei tobernitą, kurios, kaip parodė elektrometras, turėjo daug didesnį radioaktyvumą negu uranas. Mokslininkė padarė išvadą, kad jei jos ankstesni tyrimų rezultatai, susiję su urano aktyvumu, buvo teisingi, tada šiuose dviejuose mineraluose turi būti nedidelis kiekis kitos medžiagos, kuri buvo daug aktyvesnė už uraną. Ji pradėjo sistemingai ieškoti papildomų medžiagų, skleidžiančių radiaciją, ir 1898 m.
Tiriant urano rūdos frakcijas, išskirtas įvairiais cheminiais metodais (tirpimas rūgštyse, nusodinimas, sublimacija), Kiuri atrado elementą, kurio radioaktyvumas buvo 400 kartų didesnis negu gryno urano. Norėdami išskirti naują elementą, pora naudojo procedūrą, kurią sudarė kietų mėginių ištirpinimas rūgštimis ir gautų druskų nusodinimas. Marija ir Pjeras Kiuri gavo bario chloridų ir naujo elemento mišinį, kuris buvo 2-3 milijonus kartų aktyvesnis negu uranas. Norėdami gauti tikslesnius duomenis, mokslininkai išsiuntė kelis mėginius mokslininkui Eugenijui Demarcui, kuris tirdamas mėginius ultravioletiniuose spinduliuose pastebėjo naujas spektro linijas, kurių nebuvo galima priskirti nė vienam žinomam elementui. 1898 m. gruodžio 19 d. Marija ir Pjeras Kiuri kartu su Gustavu Bemontu Paryžiaus mokslų akademijai išsiuntė naują pranešimą, kuriame naująjį elementą pavadino radžiu. 1898 m. gruodžio 26 d. Anri Bekerelis vėl pristatė šį atradimą sutuoktinių Kiuri ir Bemonto vardu.
1899 m. sausio 30 d. Išskirti grynus polonį, naudojant kaip perkėliklį bismutą, ir radį, naudojant kaip perkėliklį barį, buvo nelengvas uždavinys. 1902 m. Iš tonos rudos Marija ir Pjeras Kiuri gavo tik dešimtadalį gramo radžio chlorido. 1910 m. Marija Kiuri izoliavo gryną radžio metalą.
1903 m. gruodžio mėn. Švedijos karališkoji mokslų akademija Pjerui Kiuri, Marijai Kiuri ir Anri Bekereliui įteikė Nobelio fizikos premiją. Iš pradžių komitetas ketino pagerbti tik Pjerą Kiuri ir Anri Bekerelį, tačiau komiteto narys ir moterų mokslininkių gynėjas švedų matematikas Magnusas Gösta Mitag-Lefleris perspėjo Pjerą Kiuri apie padėtį, o po jo skundo, Marija buvo įtraukta į nominaciją. Pjeras ir Marija Kiuri atsisakė vykti į Stokholmą atsiimti prizo.
Marie Curie - Killed by Science Documentary
1904 m. gruodžio mėn. Marija Kiuri pagimdė antrąją dukterį Ievą. 1906 m. balandžio 19 d. Kelių eismo įvykio metu žuvo Pjeras Kiuri. Ėjusį jį per stiprų lietų partrenkė arklio tempiamas vežimas, mokslininkas nukrito po vežimo ratais ir buvo mirtinai sužalotas. 1906 m. gegužės 13 d. Paryžiaus universiteto fizikos katedra nusprendė pasilikti pareigybę, kurią buvo užėmęs Pjeras Kiuri ir pasiūlė ją užimti Marijai. Marija sutiko, tikėdamasi sukurti pasaulinio lygio laboratoriją, taip pagerbiant savo vyrą Pjerą. Marijos Kiuri siekiai sukurti naują laboratoriją nesibaigė Paryžiaus universitetu. Vėlesniais metais ji vadovavo Radžio institutui (Institut du radium, dabartinis Kiuri institutas), radioaktyvumo laboratorijai, kurią jai sukūrė Pastero institutas ir Paryžiaus universitetas. Radžio instituto sukūrimo iniciatyvą 1909 m. pateikė Pastero instituto direktorius Pjeras Paulas Emilis Rouxas, nusivylęs, kad Paryžiaus universitetas nesuteikia mokslininkei tinkamos laboratorijos. Jis pasiūlė jai persikelti į Pastero institutą.
1910 m. Marijai Kiuri pavyko izoliuoti gryną radį. Tais pačiais metais ji taip pat apibrėžė tarptautinį radioaktyviųjų teršalų standartą. Nepaisant to, 1911 m. Prancūzijos mokslų akademija nesugebėjo išrinkti jos akademijos nare. 1911 m. Marija Kiuri buvo įsivėlusi į skandalą dėl jos artimų ryšių su fiziku Paulu Langevinu, buvusiu Pjero Kiuri studentu, vedusiu vyru. Tuo tarpu mokslinėje veikloje Marija Kiuri pasiekė aukštumų. Švedijos karališkoji mokslų akademija antrą kartą ją pagerbė 1911 m. Nobelio chemijos premija. Šis apdovanojimas buvo „už jos nuopelnus chemijos pažangai, atrandant radžio ir polonio elementus, izoliavimą ir savybių tyrimus“.
Lenkijos mokslininkų ir garsių visuomenės veikėjų delegacija, vadovaujama romanisto Henriko Senkevičiaus, paskatino ją grįžti į Lenkiją ir tęsti tyrimus gimtojoje šalyje. Antroji Kiuri Nobelio premija leido jai įtikinti Prancūzijos vyriausybę remti 1914 m. Prabėgus mėnesiui po 1911 metų Nobelio premijos įteikimo, Marija Kiuri buvo paguldyta į ligoninę dėl depresijos ir inkstų negalavimų. Didžiąją 1912 m. dalį ji vengė viešo gyvenimo, laiką leido Anglijoje su savo drauge fizike Herta Ayrton. 1912 m. Varšuvos mokslo draugija pasiūlė jai vadovauti naujai laboratorijai Varšuvoje, tačiau ji atsisakė, sutelkdama dėmesį į besikuriantį Radžio institutą, kuris buvo baigtas statyti 1914 m. rugpjūčio mėn. Marija Kiuri buvo paskirta šio instituto direktore. Instituto plėtrą nutraukė ateinantis karas, nes dauguma tyrėjų buvo pašaukti į Prancūzijos kariuomenę.
I Pasaulinio karo metu Marija Kiuri pastebėjo, kad šalia fronto linijų reikalingi lauko radiologiniai centrai, kurie padėtų mūšio chirurgams operacijų metu, įskaitant ir galūnių amputacijas. Mokslininkė įsigijo rentgeno įrangą, transporto priemones, pagalbinius generatorius ir sukūrė mobiliuosius radiografijos įrenginius, kurie populiariai buvo vadinami „petites Curies“. Ji tapo Raudonojo Kryžiaus radiologijos tarnybos direktore ir 1914 m. Iš pradžių, padedama karo gydytojo ir jos 17 metų dukros Irenos, Marija Kiuri pirmaisiais karo metais lauko ligoninėse nurodė įrengti 20 mobiliųjų radiologinių transporto priemonių ir dar 200 radiologinių vienetų. 1915 m. Marija Kiuri pagamino tuščiavidurių adatų su radžio komponentais, skirtų sterilizuoti užkrėstus audinius. Radį ji gavo iš savo atsargų. Manoma, kad mokslininkės adatomis buvo gydoma daugiau kaip milijonas sužeistų kareivių. Mokslininkė taip pat buvo aktyvi Prancūzijos „Polonia“ komiteto, skirto Lenkijos reikalams, narė.
1920 m., per 25-ąsias radžio atradimo metines, Prancūzijos vyriausybė paskyrė Marijai Kiuri stipendiją, ankstesnis jos gavėjas buvo Lui Pasteras. 1921 m. JAV prezidentas Warrenas G. 1922 m. 1922 m. rugpjūčio mėn. Marija Kiuri tapo naujai įsteigto Tarptautinio intelektinio bendradarbiavimo komiteto (International Committee on Intellectual Cooperation) nare. Mokslininkė posėdžiavo komitete iki 1934 m. 1923 m. Marija Kiuri išleido savo mirusio vyro biografiją, pavadintą „Pierre Curie“. 1925 m. mokslininkė lankėsi Lenkijoje ir dalyvavo Varšuvos Radžio instituto pamatų klojimo ceremonijoje. 1929 m. ji vėl lankėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kelionės metu pavyko gauti radžio Varšuvos radžio institutui. Institutas buvo atidarytas 1932 m. 1930 m. Marija Kiuri paskutinį kartą lankėsi Lenkijoje.
1934 m. Marija Sklodovska-Kiuri mirė 1934 m. liepos 4 d., sanatorijoje Passy mieste (Prancūzija), nuo leukemijos, kuria tikriausiai susirgo dėl darbo su dideliais radiacijos kiekiais. Cheminis elementas Kiuris (96 elementas, Cm) pavadintas jos ir jos vyro garbei, o polonis - jos tėvynės Lenkijos (lot. Polonia) garbei.
