Šeimoje turi būti saugu. Mes visi kaip papūgos kartojame tai, pridėdami: “vieta, kur tave myli“, „ jaukus židinys“, „apsauga nuo pasaulio negandų“. Atsipeikime. Reali šeima niekuomet neapseina be pykčio, o kartais ir be smurto.
Smurtavimas šeimoje vyksta keliais būdais: fiziniais, emociniais ir dvasiniais. Kai smurtą vykdo tėvai, jis dažniausiai vadinasi kitaip: atsikratyti problemos, paauklėti, sudrausminti, pamokyti. „Po to jie patys už tai dėkos“. Kai smurtauja vaikai prieš tėvus - tai negirdėtas ir neregėtas nusikaltimas.
Motina, kuri atsikrato savo dar negimusio vaiko, ne visuomet graužiasi ir rauna sau plaukus. Dažniausiai ji tiesiog jaučiasi nesmagiai. O ką, jei košmariškame sapne pasirodytų jai jos negimęs vaikas ir pasakytų: „o dabar aš tave nužudysiu“? Tėvas, mušantis savo sūnų ir sakantis: “tu esi niekas prieš mane”- jaučiasi teisus. Jis atstato hierarchiją, kad palaikytų šeimoje tvarką: tėvai yra viršesni už snarglius. O ką, jei po daugelio metų prie jo preis jo išaugęs sūnus su diržu ir pasakys: “o dabar tu esi niekas prieš mane, tėve“?
Vaikas, smurtaujantis prieš savo smurtavusius tėvus, nejaučia palengvėjimo. Jis dažnai pats patenka į nesėkmingų ir problematiškų žmonių ratą. Jeigu jis nesivysto. Ir ideologiškai jam sunku vystytis. Nes ideologijoje nėra jį palaikančios sistemos.
Kai suaugę panaudoja fizinį smurtą prieš vaikus arba net juos žudo, tai daro todėl, kad visuomenėje yra visa sistema, kuri tai palaiko ir pateisina. Žinoma, tai ne vienintelė sistema.
Mūsų kultūroje jau kelis šimtmečius gyvuoja vaikų lygybės ir brolybės idėjos. Jos skelbia, kad vaikai irgi žmonės, kad jie irgi turi turėti balso teisę šeimoje. Kad vaikai pasąmoningai trokšta tvirtos tėvų rankos, nes jausdami ribas jaučiasi saugesni. Šios nuomonės, žinoma, nereiškia, kad kalbame būtent apie žiaurų smurtą ir teisę žudyti.
Kai kas nors nužudo savo tėvą ar motiną, šis įvykis išskirtinis ir tampa sensacija. Pačiam tokiam vaikui jis tampa labai didele moraline našta, kartais vedančia į savižudybę. Nužudyti ką nors iš tikrųjų ir jausti impulsą tai padaryti - ne tas pats.
Tarp vaiko neapykantos girtam mamą mušančiam tėvui: “jei galėčiau- užmuščiau“ ir realaus nusikaltimo - praraja. Tačiau psichopatologiškas tėvelis - nenustojantis niekinti ir tyčiotis iš žmonos ir savo vaiko - ir psichopatologiškas paauglys - neturintis jokios išeities savo agresijai - jau sprogstamas mišinys. Praraja tarp „užmuščiau“ ir „užmušiu“ metams bėgant po truputį mažėja. Jei šis mišinys bus pakaitintas karštos saulės, asmeninės nesekmės ir girtumo - šansai padaryti impulsyvų nusikaltimą labai pašoka.
Apie emocinį smurtą galima kalbėti labai ilgai ir galima net šiuol išsireiškimu spekuliuoti. Tarkime, jei motina pažiūri į savo dukrą su pikta pašaipa ir dukra perskaito jos akyse: “tu man įkyrėjai“ - ji gali pasakyti: “mama mane žlugdo“. Močiutė reikšmingai trenkė durimis ir išėjo. Juk ant mūsų nešaukia? Tačiau toks elesys reiškia mums žymiai daugiau, nei atviri klyksmai ir prakeikimai. Jei girtas tėvas ar mama kolioja mus visam kiemui girdint- mes susilauksime kiemo užuojautos. Nežodiniai veiksmai, kalbantys be žodžių: “aš tavęs nemyliu“- suprantami tik mums patiems. Ir kadangi jie yra labai subjektyvūs, o kartu ir labai žeidžiantys - mūsų pyktis prieš tėvus tampa nesuprastu ir užgniaužtu. Nepripažindami jo ir jo nereikšdami, mes spaudžiame viduje agresijos spyruoklę.
Neturėti net galimybės pavadinti tai kaip smurtą ( šizofrenijai palanki situacija). Tiesa, toks smurto suvokimas remiasi nelabai tiksliu požiūriu: “kitas žmogus mane verčia kažką jausti“. Išmoksiu humoro. Žinoma, mes turime būti pakankamai subrendę, kad išmoktumėme taip elgtis. Būdami maži, mes netūrime viso šio arsenalo, o jei mūsų tėvai patys yra psichopatologiški, tai ir jie neturi. Dėl to jie prieš mus ir smurtauja: dėl savo defektų ir savo problemų. Ir tuomet jų problemos tampa problemomis mums. Ir retsykiais mes norime juos nužudyti.
Dvasinis smurtas yra dalykas ne toks akivaizdus. Čia lyg ir nėra fizinio ir emocinio smurto. Tačiau būdami su tėvais, turinčiais dvasinių defektų, mes nebegalime džiaugtis ir atsižadame dvasinių dalykų: gėrio, grožio, gyvybingumo ir tiesos. Mums neleidžia būti gyvais, nes “tu dar nežinai, koks pavojingas tas gyvenimas“; Ir norėdami, kad tėvams būtų patogu su mumis, mes aukojame savo gyvenimą ir savo dvasią.
Harvardo universiteto studentai, augę žiauriomis ir atstumiančiomis sąlygomis, buvo ištirti prieš penkiasdešimt metų. Beveik visi jie turėjo žymiai daugiau socialinių ir psichologinių problemų, palygint su sėkmingai augusiais studentais. Tačiau pakartotinas tyrimas, padarytas po penkiasdešimt metų, parodė štai ką. Didesnė dalis šių studentų tarsi ištaisė savo gyvenimą, nors ir pavėluotai, bet išsprendė savo psichologines ir socialines problemas. Jie jau nebesiskyrė nuo savo sėkmingesnių bendramokslių. Vadinasi, nebūtina būti žiauriam su tėvais, kurie buvo žiaurūs su tavimi? Gyvenimas, atrodo, duoda mums ne tik kančią, bet ir šansą. Šansą peraugti šią kančią. Išgyventi ir pradėti gyventi.
Dėl prastų moksleivių mokymosi rezultatų dažniausiai kaltinama mokykla ir švietimo sistema, tačiau mokslininkai atskleidžia, kad kaltinti tik mokyklos negalima. Kaip vaikui sekasi mokykloje, lemia ne tik tėvų išsilavinimas ir darbas, bet ir namie turimas turtas - pavyzdžiui, automobilis, televizorius ar indaplovė.
Socioekonominis statusas ir mokymosi rezultatai
PISA tyrimo metu žiūrima ne tik į mokinių žinias, bet ir į socialinę, ekonominę ir kultūrinę moksleivių aplinką. Vienu žodiu visa tai apibūdinama kaip socioekonominis statusas. Vertinant jį atsižvelgiama, kiek mokinio namuose yra:
- Kultūrinių išteklių (klasikinės literatūros, poezijos knygų, meno kūrinių)
- Mokymosi išteklių (ar mokinys turi rašomąjį stalą, ramią mokymuisi skirtą vietą, žodynų, techninių žinynų)
- Turimus informacinių technologijų išteklius (kompiuterį, mokomąją programinę įrangą, prieigą prie interneto)
- Materialinių išteklių (indaplovę, DVD grotuvą, mobiliųjų telefonų, televizorių, kompiuterių, automobilių, vonios ar dušo kambarių skaičių).
Taip pat šiam rodikliui nusakyti svarbus ir mokinių tėvų, ypač motinos, išsilavinimas, įsidarbinimo statusas ir jų darbo pobūdis - kvalifikuotas darbas ar ne.
Pasak M. Stundžos, poezijos knygų ar meno kūrinių turėjimas rodo, kad mokinio tėvai gali skirti dalį pinigų ne tik būtiniausioms reikmėms. Dėl to daroma prielaida, kad pasiturintys tėvai gali skirti daugiau pinigų vaikui lavinti, leisti lankyti būrelius. Be to, tikriausiai jie patys mėgsta skaityti, tobulėti, todėl tikėtina, kad bandys sudominti tuo užsiimti ir savo vaiką. Visa tai didina vaikų mokymosi motyvaciją, pasitikėjimą savimi, geresnius mokymosi rezultatus.
M. Stundžos teigimu, jau ne vieno tyrimo metu buvo nustatyta, kad socioekonominė padėtis ir mokinių pasiekimai visose šalyse glaudžiai susiję. PISA 2012 m. tyrime nustatyta, kad tirtose šalyse vidutiniškai rezultatų skirtumas tarp žemiausios ir aukščiausios socioekonominės padėties mokinių yra net 90 taškų. Lietuvoje šis skirtumas siekia 83 taškus.
Tėvų išsilavinimas ir įtaka vaikams
Pasak M. Stundžos, dažnai kalbama ir apie tai, jog visų pirma reikėtų rasti būdų, kaip kuo daugiau tėvų įtraukti į ugdymo procesą. Su tuo tiesiogiai susijęs yra ir tėvų įgytas išsilavinimas. „Juk jeigu tėvai neturi žinių, jie negali tiesiogiai padėti ir savo vaikams. Be to, labiau išsilavinę tėvai turi galimybę gauti geriau apmokamą darbą, kas sąlygoja geresnes vaikų mokymosi sąlygas. Taigi matome, kad tėvų išsilavinimas, įsidarbinimo statusas ir darbo pobūdis glaudžiai susiję“, - sakė M. Stundža.
Tai pagrįsta tyrimais: aukštesnes pareigas užimančių tėvų vaikai pasiekia 72 taškais aukštesnių rezultatų, labiau išsilavinusių tėvų vaikai lenkia mažiau išsilavinusius tėvus turinčius savo bendraamžius 83 taškais. Reikalas tas, kad paprastai daugiau gyvenime pasiekę tėvai skatina aukštumų siekti ir savo vaikus.
Tyrimai taip pat parodė, kad dirbančių tėvų vaikai pasiekia aukštesnių rezultatų. Tai, sako M. Stundža, gali reikšti keletą dalykų. Pirmasis - net ir nedirbdami tėvai nėra linkę padėti savo vaikams mokytis. Antra - labiau tikėtina, kad nedirbantys tėvai nesugeba aprūpinti šeimos ne tik materialiai, gali būti ir moralinių, vertybinių šeimos problemų. Galbūt mokslas šioje šeimoje nėra didžiausias prioritetas.
Kaimo ir miesto skirtumai
Miesto mokyklas lankantys mokiniai pasiekia kur kas aukštesnių rezultatų nei kaimo mokyklų penkiolikmečiai, tad kyla klausimas, ar kaime gimę vaikai nėra pasmerkti prastesniam išsilavinimui. „Viena vertus, galime atsakyti - taip, jiems sudarytos žymiai nepalankesnės sąlygos, tačiau, antra vertus, neturėtume tai laikyti aksioma. Net ir kaimuose yra mokinių, pasiekiančių aukštesnių rezultatų negu miesto mokyklose, tiesiog ten jų žymiai mažiau“, - aiškina PISA nacionalinio tyrimo koordinatorius M. Stundža. Jo nuomone, reikėtų imtis reikiamos švietimo politikos, nukreiptos ir į socialinės, ir į švietimo padėties kaime gerinimą.
Ką reikėtų keisti, kad rezultatai būtų geresni?
Edukologės teigimu, neužtenka švietimo sistemos tiesiog keisti. Reikia aiškiai žinoti, į ką, dėl ko ir kaip keisti. J. Dudaitė atkreipė dėmesį, kad kituose reikšminguose tarptautiniuose švietimo tyrimuose (IEA TIMSS, IEA PIRLS) Lietuvos mokinių pasiekimai yra žymiai aukštesni.
J. Dudaitė aiškina, kad mokinių pasiekimus veikia labai daug veiksnių - tiek namų aplinkos, tiek mokyklos, tiek klasės ir paties mokinio. Svarbią vietą mokykloje užima mokytojo asmenybė ir gebėjimas motyvuoti mokinį, uždegti noru mokytis. „Kai tas noras atsiranda, tampa nebesvarbu, kiek labai iliustruoti vadovėliai, ar naudojamasi išmaniosiomis lentomis, ar tik kreida - užsidegimas ves mokinį pirmyn. Tačiau norint tą motyvaciją mokinyje sužadinti, savo vietą randa ir išmaniosios lentos bei visos kitos aktyvių mokymosi metodų gudrybės“, - mano pašnekovė.
Jos nuomone, Lietuvos mokykla su savo turimais ištekliais ir galimybėmis galėtų didžiausią dėmesį skirti būtent mokinių motyvacijos mokytis kėlimui.
Tėvo vaidmuo vaiko intelektui
Intelektas. Iš kur jis atsiranda? Kaip jis susiformuoja? Šie ir panašūs klausimai vienodai domina ir tėvus, ir vaikų neturinčius žmones. Žinoma, jeigu vaikas auga be tėvo, tai nereiškia, kad jis bus neprotingas. Vis dėlto, jo buvimas stiprina vaiko intelektą. Tokią išvadą padarė Kanados tyrėjai iš Konkordijos universiteto.
Tyrimui vadovavusi Erin Pougnet padarė kiek netikėtas, tačiau dėmesio vertas išvadas. Ji teigia: „Jeigu ankstyvoje vaikystėje ir prieš brendimą yra tėvas, vaikai turi mažiau elgesio problemų ir aukštesnį intelektą. Pasak Erin Pougnet, vaiko gyvenime tėvas atlieka ypatingą vaidmenį, jis yra „tas, kuris nustato ribas ir struktūrą”.
Psichologė Sandra Velasquez parašė knygą apie vaikų auklėjimą, kurioje aiškina, ką iš tikrų reiškia geras tėvas. Pasak psichologės, jam reikia sveiko pasitikėjimo savimi. Tai apima ne tik savo stipriųjų pusių rodymą, bet ir gebėjimą susidoroti su savo trūkumais. Be to, tėvas turi suvokti savo vaiko vystymosi etapus. Jie dažnai keičiasi, priklausomai nuo vaiko amžiaus. Ne mažiau svarbus yra ir tėvų bendravimas.
Psichologė Sandra Velasquez šia prasme tėvą vadina „tapatybės kūrėju”. Ir berniukai, ir mergaitės tėvo padedami susiformuoja savąjį „aš”. Tai, kaip tėvas sprendžia problemas, tiesiogiai daro įtaką jo sūnaus gebėjimui spręsti problemas. Neprivalai būti biologinis tėvas, kad teisingai atliktum jo vaidmenį ir taip prisidėtum prie vaiko vystymosi.
Kanados mokslininkai padarė išvadą, kad šio vaidmens atlikimas nepriklauso nuo to, ar tėvo vaidmenį atliekantis vyras yra biologinis to vaiko tėvas. Mokslininkai įsitikinę, kad neprivalo. Lemiantis veiksnys yra artumas, ryšys, kuris sieja tėvą su vaiku.
Vis dėlto, dėl vieno galima visiškai sutikti, kad tėvo artumas gali teigiamai paveikti vaiką. Taigi tėvai turi didelę atsakomybę ir galimybę daryti įtaką svarbiems savo vaikų raidos veiksniams. Nenuostabu, kad nemaža dalis šios sėkmės yra susiję su tėvais.
Sėkmingų vaikų tėvų bruožai
Mokslininkai nustatė, kad daug pasiekusių vaikų tėvai turi šį tą bendro:
- Jie verčia vaikus padėti namų ruošoje. J. Lythcott-Haims įsitikinusi, kad tie vaikai, kurie augdami dirbo namų ruošos darbus, užauga tokiais darbuotojais, kurie moka dirbti kartu su bendradarbiais, yra labiau empatiški, nes jie tiesiogiai žino, kas yra pastangos, ir sugeba nepriklausomai nuo kitų imtis užduočių.
- Jie moko savo vaikus socialinių įgūdžių. Du dešimtmečius trukęs tyrimas parodė, kad socialiai kompetetingi vaikai, galintys be raginimo bendrauti su savo bendraamžiais, būti paslaugūs kitiems, suprasti jų jausmus ir savarankiškai spręsti problemas, iki 25 metų amžiaus kur kas dažniau baigia universitetą ir turi darbą nei tie, kurių socialiniai įgūdžiai riboti.
- Jie turi didelių lūkesčių. Tėvai, kurie savo vaiko ateityje regi universitetą, regis, nukreipia savo vaiką to tikslo link, nepriklausomai nuo savo pajamų ir kitų dalykų. Kitaip tariant, vaikai siekia pateisinti savo gimdytojų lūkesčius.
- Jie turi gerus tarpusavio santykius. Vaikams iš itin konfliktiškų šeimų, gyvenančių kartu ar išsiskyrusių, dažniausiai sekasi prasčiau nei tiems vaikams, kurių tėvai gerai sutaria.
- Jie turi aukštesnį išsilavinimą. 2014 metais tyrimą atlikusi Mičigano universiteto psichologė Sandra Tang nustatė, kad koledžą ar universitetą baigusios motinos kur kas dažniau užaugina vaikus, kurie pasiekia tokį patį išsilavinimą.
- Jie anksti pradeda mokinti savo vaikus matematikos. 2007 metais atlikta 35 tūkstančių ikimokyklinukų JAV ir Kanadoje metaanalizė parodė, kad ankstyvi matematiniai įgūdžiai gali turėti didžiulį privalumą.
- Jie kuria santykius su savo vaikais. 2014 metais buvo atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 243 skurde gimę žmonės. Paaiškėjo, kad pirmaisiais trejais gyvenimo metais „jautrų rūpinimąsi“ jautę vaikai ne tik pasiekė geresnių akademinių rezultatų vaikystėje, bet ir turėjo geresnius tarpusavio santykius ir didesnius akademinius pasiekimus skaičiuodami ketvirtą dešimtį.
- Jie yra mažiau įsitempę. Motinos patiriamas stresas, ypač jeigu motina įsitempusi dėl žongliravimo tarp darbo ir mėginimo surasti laiko vaikams, gali prastai veikti vaikus.
- Jie pastangas vertina labiau nei klaidų vengimą. Jeigu vaikams kartojama, kad jie gerai atliko testą dėl įgimto intelekto, tai sukuria „fiksuotą požiūrį“. Jeigu tėvai jiems sako, kad testas pavyko dėl įdėtų pastangų, taip formuojamas „augimo požiūris“.
- Šiose šeimose mamos dirba. Kaip atskleidė Harvardo verslo mokyklos atliktas tyrimas, daug naudos gauna tie vaikai, kurie auga su dirbančiomis motinomis.
- Jie turi aukštesnį socioekonominį statusą. Kuo didesnės tėvų pajamos, tuo aukštesni jų vaikų mokslo pasiekimai.
- Jie yra daugiau „autoritetingi“ nei „autoritariniai“ ar „liberalūs“. Idealiausias variantas - autoritetingi tėvai. Vaikas auga gerbdamas autoritetą, tačiau nesijaučia to autoriteto gniuždomas.
- Jie moko charakterio tvirtumo. Apibrėžtas kaip „polinkis išlaikyti susidomėjimą ir pastangas siekiant ilgalaikių tikslų“, A. Duckworth tyrime šis bruožas siejamas su išsilavinimo lygiu, pažymių vidurkiu ir kitais panašiais pasiekimais.
Tėvai gali būti puikūs draugai savo paaugliui vaikui, bet draugystė nereiškia leisti jam daryti viską, ko jis nori, ir atsisakyti ribų, LRT KLASIKAI sako vaikų ir paauglių psichologė Rima Breidokienė. „Aš leidžiu tau daryti, ką nori, tu pats esi atsakingas už savo gyvenimą, aš visiškai tavimi pasitikiu, nėra jokių ribų ir susitarimų“ - tai jau kraštutinumas. Tėvai yra brandūs ir turėtų suteikti vaikui ne tik ryšį, bet ir ribas, kurios padėtų vaiką apsaugoti, nes jis dar nepažįsta pasaulio taip gerai, kaip suaugusieji.
Labai dažnai susiduriu su tokiu tėvų požiūriu, jis labiau išryškėja, kai paauglys jau turi savo nuomonę ir požiūrį, kuris nebūtinai sutampa su tėvų. Šiuolaikinėje visuomenėje tikrai tėvai labai dažnai reikalauja iš vaiko paklusnumo. Tai reiškia, kad tėvai visą laiką turėtų domėtis, kuo gyvena jų vaikas, o tai nėra vien mokykliniai pasiekimai, akademinis pažangumas. Mokykla - tik viena vaiko gyvenimo dalis. Labai dažnai pagrindinis paauglių skundas - aš įdomus tėvams tik tiek, kiek įdomūs mano mokslai.
Be abejo, kai vaikas artėja prie paauglystės, jis didžiąją dalį laiko skiria ne tėvams, o draugams - tai labai normalus raidos procesas, būtinas tam, kad susiformuotų brandi asmenybė. Paauglys turi atsiskirti nuo tėvų. Kai nuvertinamas bendravimas, paauglys atsitraukia, o tada ateina tėvai ir sako - vaikas užsidaro kambaryje, bendrauja tik su draugais, mes nežinome, kokie tie draugai, apie ką jis galvoja. Kartais tėvams nėra visai lengva prieiti prie vaiko, megzti su juo ryšį ir pradėti domėtis, kuo vaikas gyvena, kaip jaučiasi. Kartais reikia išlaukti ir gaudyti momentus. Pavyzdžiui, važiuojant į mokyklą, iš mokyklos, kartais verta pasirinkti net ilgesnį kelią, nes neįprastoje aplinkoje paauglys staiga pradeda kalbėti, nes taip lengviau nei sėdint prie stalo būti kamantinėjamiems. Klausti reikia, ką tu mėgsti veikti, kokios muzikos klausaisi, apie ką kalbatės su draugais, kokia tavo nuotaika, t. y.
Be abejo, tokios įsakomosios direktyvos tikrai kelia vaikui įtampą. Kadangi vaikai labai skirtingi (vieni ramesni, kiti aktyvesni), jie labai skirtingai reaguoja. Taigi vieni į įsakmius paliepimus reaguoja klusniai, kiti klausys, bet jiems kaupiasi pyktis, kuris dažniausiai prasiveržia paauglystėje, treti, net ir būdami maži, į tokius tėvų paliepimus nereaguoja. Žinoma, tėvai atsakingi ne tik už ryšio su vaiku užmezgimą, bet ir už ribas, kurios labai svarbios, nes, kai nėra ribų, sukuriama nesaugi aplinka. Ribos moko vaiką save kontroliuoti. Taigi tėvai visada gali pasakyti kitaip: „mes galime kartu eiti valgyti“, „dabar pietų metas, mes visi kartu sėdame prie stalo“, „prie stalo ne kalbame apie nemalonius dalykus, o bendraujame“.
Tėvai mano, kad taip jie perteikia vaikams vertybes, moko, kas yra teisinga ir kas neteisinga. Tėvų manymu, tai turėtų veikti, vaikai turėtų nuo tokių pokalbių staiga tas vertybes kažkokiu būdu perimti. Jei atsisėsime su vaiku prie stalo ir sakysime „tai yra neteisinga, tu turi daryti taip ir taip, tai yra labai blogai“, tiesiog sukelsime įtampą, pyktį ir vaikas nieko iš to nepasimokys.
Vaikai tikrai nori būti geri, jie tikrai neturi ketinimo įskaudinti, nubausti tėvus, atkeršyti, kažkaip sugadinti jiems gyvenimą (juks kartais tėvai pasako „jau šitas vaikas tiek man nervų sugadino“). Kodėl vaikas meluoja? Gali būti daug įvairių priežasčių. Labai dažna priežastis - vaikas bijo bausmės. Taip pat melas būna labai glaudžiai susijęs su kompensaciniu poreikiu pakelti savo savivertę.
Savivertė formuojasi nuo pat pirmų vaiko gyvenimo dienų, tad pirmieji metai labai svarbūs. Neteisinga manyti, kad jei kūdikis yra pamaitintas, pamiegojęs, viskas yra gerai. Pirmaisiais metais vystosi prieraišumas prie suaugusiųjų. Verkimu kūdikis gali išreikšti labai daug įvairių poreikių: taip jis pasako, kad yra alkanas, kad jam šlapia, kad nuobodu ir jis nori suaugusiojo draugijos, nuraminimo. Jei mama jautriai sureaguoja į tą vaiko poreikį, tai yra išgirsta vaiką, bando atspėti, kas jam negerai, kūdikis jaučiasi svarbus ir saugus, supranta, kad yra išgirstas ir gali pasitikėti savimi ir pasauliu. Vėliau, kai formuojasi savarankiškumo, iniciatyvos poreikis, irgi labai svarbu, kaip suaugusieji į tai sureaguos. Kaip minėjau, ir kaltinimai, moralizavimai, įkyrūs patarimai, nurodymai, ką ir kaip reikėtų daryti, irgi labai neigiamai prisideda prie vaiko savivertės.
Kai kurios šeimos įvedusios šeimos susirinkimus, kurie būna, pavyzdžiui, kartą per savaitę. Per tuos susirinkimus aptariama, kas įvyko per savaitę, kas nuliūdino, kas kelia nerimą, ką būtų galima daryti kitaip.
Vaikas neturi gyventi įsivaizduodamas, kad niekas neturi pasekmių. Kiekvienas poelgis turi pasekmes ir labai svarbu išmokti šią taisyklę. Pasekmių tikslas nėra nubausti vaiką, sukelti jam pyktį, blogas emocijas, kad jis nekartotų poelgio. Mes norime išmokyti vaiką teisingai pasirinkti.
Kartais tėvai paauglio nuomonę suvokia kaip jų autoriteto nuvertinimą, nors turėtų suprasti, kad tai tiesiog dar viena nuomonė. Kiti labai sureikšmina akademinius pasiekimus. Jiems atrodo, kad jei vaikas gerai mokosi, jau viskas puiku. Kartais tėvai pasijunta bejėgiai - jiems atrodo, kad jie nieko negali padaryti ir niekaip negali vaiko suvaldyti.
Jei tėvai pasielgia netinkamai, aprėkia, pasako, ko nereikėjo pasakyti ir paskui gailisi, visada patariu atsiprašyti. Akcentas turėtų būti tas, kad aš, kaip mama ar kaip tėtis, sugebu prisiimti atsakomybę už savo elgesį. Bet atsiprašymas irgi turi būti su paaiškinimu, pavyzdžiui: „Tuo metu aš labai pykau ant tavęs, man buvo labai skaudūs tavo žodžiai, aš nesusivaldžiau ir pasakiau tau kažką blogo. Aš labai gailiuosi ir tikrai taip negalvoju.
Priklauso nuo situacijos ir nuo to, ką jie turi omenyje. Jei draugystė suprantama „aš leidžiu tau daryti, ką nori, tu pats esi atsakingas už savo gyvenimą, aš visiškai tavimi pasitikiu, nėra jokių ribų ir susitarimų“, tai jau kraštutinumas. Tėvai yra brandūs ir turėtų suteikti vaikui ne tik ryšį, bet ir ribas, kurios padėtų vaiką apsaugoti, nes jis dar nepažįsta pasaulio taip gerai, kaip suaugusieji.
