Atrodo, taip paprasta būti autoritetais savo vaikams, tereikia įsiminti vos kelias svarbiausias taisykles. Tačiau daugeliui tėvų tai didelis iššūkis. Bet pabandyti verta.
Būtina nubrėžti ribas
Maži vaikai savo tėvus visada laiko autoritetais, į juos lygiuojasi. Kas yra tie autoritetingi tėvai? Psichologė Jūratė Bortkevičienė įvardija svarbiausius tokių tėvų bruožus: jie nereikalauja iš vaikų to, ko patys nedaro, gerbia savo vaikus, nežada dalykų, kurių vėliau negali įgyvendinti, negąsdina, bet padeda mažiesiems siekti tikslų, skatina juos, ugdo jų savarankiškumą. Svarbiausias autoritetingų tėvų uždavinys - rodyti tinkamą pavyzdį. Jei vaikai mato, kad tėvai siekia savo tikslų, rūpinasi savimi, tobulėja, žino, ko nori iš gyvenimo, natūralu, kad jie darys lygiai tą patį. Jie gerbs savo tėvus ir padės jiems.
Kol vaikai maži, už juos atsako tėvai. Todėl būtina ne tik skatinti mažylių savarankiškumą, bet ir juos drausminti, nubrėžti tam tikras ribas. Vaikai iš tėvų tikisi ne tik bendravimo, bet ir drausminimo. Psichologė pateikia paprastą pavyzdį, kuris padeda suprasti, kam vaikams ribos. Įsivaizduokite, kad po darbo negrįžtate namo, o vyras jums nieko dėl to nesako. Negrįžtate dvi paras, o vyras tyli. Išleidžiate visus šeimos pinigus, tačiau priekaištų nesulaukiate. Nustojate tvarkyti namus, gaminti valgį, bet nepasitenkinimo nėra. Kaip jaučiatės? Tikriausiai jaučiatės neįdomi, nesvarbi. Kaip tik taip jaučiasi vaikai, kuriems galima viskas. Žinoma, sudrausminę savo atžalą džiaugsmo jo (jos) veide tikriausiai nepamatysite. Nereikėtų pamiršti ir to, kad vaikai visada stengiasi praplėsti jiems nustatytas ribas. Elgdamiesi netinkamai jie tikrina tėvų reakciją, žiūri, kas laimės - jie ar tėvai. Laimėti visada turėtų tėvai. Juk jie rūpinasi vaikais, o ne priešingai.
Visagalė kantrybė
Ugdyti savarankiškus vaikus - dar viena autoritetingų tėvų pareiga. Svarbu žinoti, ką ir kokio amžiaus vaikas jau turėtų daryti. Pavyzdžiui, ar metinukas jau gali susinešti savo žaislus į žaislų dėžę? Gali. Tad leiskite jam tai daryti. Ar trimetukas jau gali pats apsirengti? Gali. Tad tegul rengiasi. Padėti vaikui atlikti tam tikrus veiksmus yra patogiau tėvams, o vaikai labai greitai prie to pripranta. Ar klotumėte savo lovą, jei ją kas rytą paklotų kas kitas? Kažin. O kam vaikui rengtis pačiam, jei jį aprengia vienas tėvų? Žinoma, mažųjų savarankiškumo skatinimas pareikalauja labai daug tėvų kantrybės. Atrodo, vaikai visada jos turi daug daugiau. Pajutus, kad kantrybės ištekliai baigiasi, reikėtų sustoti, nueiti į kitą kambarį, suskaičiuoti iki dešimt, nusiraminti. Taip išvengsite blogų sprendimų. Kantrybės stygius taip pat rodo, kad atėjo metas pasirūpinti savimi. Tokiu atveju geriausiai paprašyti vyro, tėvų, draugų ar auklės bent valandą pabūti su vaikučiu ir tą valandą skirti tik sau, poilsiui, galbūt apmąstymams. Specialistė yra įsitikinusi, kad galimybę artimiesiems trumpam palikti vaiką turi visos mamos, tik ne visada jos nori ja pasinaudoti. Jei sunku pasiryžti tokiam žingsniui, pagalvokite apie vaiką ir jo poreikius. Kartais pabūti atskirai gerai ne tik mamai, bet ir vaikučiui. Jis pamato kitų žmonių, kitokį bendravimo būdą, kitą aplinką. Taip plečia savo akiratį, semiasi įspūdžių, pratinasi prie pokyčių. Atėjus metui tokiam vaikui bus lengviau pradėti lankyti darželį. Žinoma, pirmas kartas visada būna nelengvas, kamuos mintys, ar vaikučiui viskas gerai, ar jis neverkia, bet paskui tampa lengviau.
Pirmoji pagalvoti, tada pasakyti
Autoritetingi tėvai klysta, tačiau suklydę tai pripažįsta, nesiteisina, prisiima atsakomybę. To moko ir savo vaikus. Bene dažniausia klaida - žodžio nesilaikymas. Siekiant rodyti tinkamą pavyzdį, reikia laikytis duoto žodžio, o prieš kažką sakant labai gerai pagalvoti. Stebėkite save, kad nepasakytumėte, ko nereikia. Dažnai, kai vaikas elgiasi netinkamai, mes jį pagąsdiname: „Jeigu tu to nepadarysi, negalėsi…“ Bet ar tikrai negalės? Jei žinote, kad negalėsite žodžio ištesėti, tai ir negąsdinkite. Kita klaida - dažnai vaikams sakome: „Nelipk“, „Nebėk“, „Nešūkauk“ ir t. t. Geriau būtų sakyti: „Prisėsk“, „Sustok“, „Nurimk.“ Taip vaikui ne tik drausime, bet ir iš karto pasiūlysime sprendimą. Nereikėtų ir kritikuoti, menkinti savo vaikų. Dažnai girdime frazes: „Na, ką čia dabar padarei?“ arba „Jau to tai tu niekada nepadarysi…“ Taip kalbėdami skatiname vaikus nepasitikėti savimi. Jei jau nutiko taip, kad pasakėte, ko nereikėjo, pabandykite pasitaisyti ir iš karto vaikui pasakykite tris teigiamus dalykus, pagirkite jį už tai, ką jis tikrai moka gerai. Klaidų išvengti niekam nepavyksta, bet verta pasistengti, kad jų būtų mažiau.
Meilė be sąlygų
Dar vienas itin svarbus autoritetingų tėvų bruožas - besąlygiška meilė vaikams. Atrodo, kitaip ir būti negali, tačiau dažnai sakome viena, o darome kita. Kartais mamos nė nesuvokdamos vaikams iškelia tam tikras meilės sąlygas: „Aš tave mylėsiu, jei tu…“, „Aš padarysiu tai, jei tu…“ ir pan. Jei ir jums taip išsprūs, prisiminkite, kad motinos meilė turėtų būti besąlygiška. Tėvai yra brandūs ir turėtų suteikti vaikui ne tik ryšį, bet ir ribas, kurios padėtų vaiką apsaugoti, nes jis dar nepažįsta pasaulio taip gerai, kaip suaugusieji. O jei draugystė yra ir geras ryšys, ir ribos, tai labai geras modelis“, - pabrėžia socialinių mokslų daktarė. - Kuo sunkus vaikų ir paauglių gyvenimas? Vis dar yra tėvų, kurie mano, kad užtenka pamaitinti, aprengti ir patenkinti kultūros poreikius, o vaikas turi būti dėkingas, laimingas ir visada su šypsena. Tėvus erzina, kai vaikai turi savo požiūrį ir ginčijasi, neva jie dar nieko nepatyrė, dar nedirba, neuždirba, todėl turi patylėti. - Labai dažnai susiduriu su tokiu tėvų požiūriu, jis labiau išryškėja, kai paauglys jau turi savo nuomonę ir požiūrį, kuris nebūtinai sutampa su tėvų. Šiuolaikinėje visuomenėje tikrai tėvai labai dažnai reikalauja iš vaiko paklusnumo. Bet iš tikrųjų pirmiausia reikia su vaiku užmegzti emocinį ryšį ir tik tada bus galima kalbėti apie kažkokią discipliną. Tai reiškia, kad tėvai visą laiką turėtų domėtis, kuo gyvena jų vaikas, o tai nėra vien mokykliniai pasiekimai, akademinis pažangumas. Mokykla - tik viena vaiko gyvenimo dalis. Labai dažnai pagrindinis paauglių skundas - aš įdomus tėvams tik tiek, kiek įdomūs mano mokslai. Bet iš tikrųjų yra daug labai kitų gyvenimo sričių: emocinė būsena, santykiai su draugais, laisvalaikis.
- Bet tai rodytų, kad vaikai turi poreikį su tėvais aptarti ir savo santykius su draugais, ir pomėgius? - Taip, bet tėvai kartais tai nuvertina. Be abejo, kai vaikas artėja prie paauglystės, jis didžiąją dalį laiko skiria ne tėvams, o draugams - tai labai normalus raidos procesas, būtinas tam, kad susiformuotų brandi asmenybė. Paauglys turi atsiskirti nuo tėvų. Kai nuvertinamas bendravimas, paauglys atsitraukia, o tada ateina tėvai ir sako - vaikas užsidaro kambaryje, bendrauja tik su draugais, mes nežinome, kokie tie draugai, apie ką jis galvoja. Tėvai ima galvoti, kad jie nebėra paaugliui autoritetas, bet tai netiesa - tėvai visada bus svarbūs bet kurio amžiaus vaikui. Kartais tėvams nėra visai lengva prieiti prie vaiko, megzti su juo ryšį ir pradėti domėtis, kuo vaikas gyvena, kaip jaučiasi. Kartais reikia išlaukti ir gaudyti momentus. Pavyzdžiui, važiuojant į mokyklą, iš mokyklos, kartais verta pasirinkti net ilgesnį kelią, nes neįprastoje aplinkoje paauglys staiga pradeda kalbėti, nes taip lengviau nei sėdint prie stalo būti kamantinėjamiems. Klausimai paaugliui neturėtų būti apie tai, kaip sekėsi matematika, ar pagerinai savo vidurkį. Klausti reikia, ką tu mėgsti veikti, kokios muzikos klausaisi, apie ką kalbatės su draugais, kokia tavo nuotaika, t. y. domėtis vidiniu vaiko pasauliu.
lidija Neikurs - 10d. Kaip tapti autoritetu savo vaikams
Kai autoritetu tampa kiti
Dažniausiai keičiasi paauglio autoritetai. Tuo metu vaikai ieško savęs, sau artimų vertybių ir tik itin retais atvejais tėvai paaugliui išlieka autoritetai. Tačiau tai laikina ir visiškai normalu. Pasibaigus paauglystės pikui (12-15 m.), vaikai pasirenka arba tėvų skiepytas vertybes ir vėl pripažįsta jų autoritetą, arba ieško kitų autoritetų, kurie jiems arčiau širdies. Tačiau reikėtų suklusti, jei vaikas nuolat kalba apie kitą žmogų ir visiškai „negirdi“ tėvų. Paklauskite savęs, galbūt tas žmogus jūsų vaikui skiria daug daugiau dėmesio nei jūs, tėvai. Vaikas gali žavėtis kitu asmeniu, bet nebūtinai laikyti jį didesniu autoritetu už tėvus. Taip yra ir dėl draugų. Vaikai dažnai nori būti panašūs į lyderio savybių turintį kiemo ar darželio draugą. Jie žavisi jo gebėjimu sugalvoti įdomius žaidimus ar suburti kiemo vaikus. Tai normalu. Juk ir suaugusieji žavisi tais, kurie yra drąsūs, iškalbingi, charizmatiški. Kebliau, jei vaikas susižavi ne itin gerą pavyzdį rodančiu draugu. Tokiu atveju reikėtų pasikalbėti ir išsiaiškinti, kuo jį žavi draugas, galbūt jaučiasi į jį panašus. Ikimokyklinukai neskiria gero draugo nuo blogo. Atskirti gerą nuo blogo turi išmokyti tėvai. Tai jų pareiga.
Tėvai, kurie tinkamai bendrauja su savo vaikais, ir bus jiems didžiausiais autoritetais. Kartais tereikia labai nedaug - kad ir vakare, užuot maigius televizoriaus pultelį, rinktis bendravimą su vaiku.
Tėvų autoritetas ir jo svarba
Autoritetas yra svarbus kiekvienam žmogui, o ypač vaikui. Tėvų autoritetas yra vienas svarbiausių veiksnių, darančių įtaką vaiko vystymuisi ir asmenybės formavimuisi. Autoritetingi tėvai, pasak psichologų, yra tie, kurie sugeba užmegzti su vaikais šiltą ir artimą ryšį, tačiau tuo pačiu metu sugeba nustatyti aiškias ribas ir taisykles. Toks tėvų požiūris padeda vaikams jaustis saugiai, žinoti, ko iš jų tikimasi, ir kartu skatina jų savarankiškumą bei atsakomybės jausmą.
Ross Campbell knygoje „Kaip mylėti savo paauglį“ teigia: „Pirmoji tėvų pareiga yra padėti savo vaikams jaustis tikrai mylimiems. Antroji pareiga - būti savo vaikams autoritetu ir su meile juos disciplinuoti.“ Būti savo vaikams autoritetu nėra labai paprasta, ypač šiuolaikinėje visuomenėje. Autoritariškai besielgiantys tėvai yra labai griežti, nekreipia dėmesio į vaiko jauseną, išgyvenimus, neatsižvelgia į sūnaus ar dukros suvokimą, galimybes, reikalauja labai sėkmingų mokymosi ar kitos veiklos rezultatų, viską nusprendžia už vaiką ir neugdo jo sugebėjimo mokytis iš savo patirties ir klaidų. Tokius tėvus vaikai dažniausiai ne tiek gerbia, kiek jų bijo, stengiasi išvengti artimesnio ryšio su jais, nenori dalytis savo mintimis, nuomone, išgyvenimais, jaučiasi vieniši ir tėvų nesuprasti.
Tėvai, kurie tinkamai bendrauja su savo vaikais, ir bus jiems didžiausiais autoritetais. Kartais tereikia labai nedaug - kad ir vakare, užuot maigius televizoriaus pultelį, rinktis bendravimą su vaiku. Tėvų autoritetas stiprinamas per nuolatinį bendravimą, nuoširdumą ir atvirumą.
| Bruožas | Apibūdinimas |
|---|---|
| Rodomas pavyzdys | Tėvai siekia savo tikslų, tobulėja, žino, ko nori iš gyvenimo. |
| Ribų nustatymas | Aiškiai apibrėžtos taisyklės ir ribos, kurios padeda vaikui jaustis saugiai. |
| Kantrybė | Tėvai kantriai ugdo vaikų savarankiškumą, leidžia jiems daryti klaidas ir mokytis iš jų. |
| Besąlygiška meilė | Meilė vaikui nepriklausomai nuo jo veiksmų ar pasiekimų. |
| Bendravimas | Tėvai domisi vaiko gyvenimu, jo jausmais, mintimis ir patirtimis. |
Tėvų autoritetas yra ne tik teisė reikalauti, bet ir pareiga rūpintis, suprasti ir palaikyti. Tai nuolatinis procesas, reikalaujantis kantrybės, meilės ir nuoširdumo. Kai tėvai sugeba būti nuoseklūs, sąžiningi ir mylintys, jie tampa neabejotinais savo vaikų autoritetais.
Vaikai tikisi iš tėvų, kad jie savo gyvenime praktikuotų vertybes, kurias jiems perduoda ir kad rodytų jiems meilę. Kokiu būdu tėvai gali įgyti autoritetą ir prestižą, reikalingus jų rolei? Autoritetas turi natūralų fundamentą ir gimsta spontaniškai santykyje tarp tėvų ir vaikų. Todėl, užuot jaudinęsi kaip įgyti autoritetą, tėvai turi tiesiog jį išlaikyti ir gerai „eiti šias pareigas“.
Yra akivaizdu, kad meile susivienijusioje šeimoje maži vaikai labiau pasitiki savo tėvais nei savimi pačiais. Kartais paklusti yra labai sudėtinga, tačiau meilės atmosferoje ir šeimos vienybėje paklusnumas įgauna prasmę. „Mano tėvai nori man to, kas gera, nori, kad būčiau laimingas ir sako tai, kas man padės iš tikrųjų tokiam būti“. Tuomet nepaklusnumas yra matomas kaip klaida, pasitikėjimo ir meilės stoka.
Todėl tam, kad sukurtų savo autoritetą, tėvai neturi daryti nieko kito, kaip tik iki galo būti tėvais ir rodyti asmeninio gyvenimo džiaugsmą ir grožį, o per savo veiksmus leisti aiškiai suprasti, kad myli savo vaikus tokius, kokie jie yra. Natūralu, kad tai reikalauja leisti laiką namuose. Nors šiandienis gyvenimo tempas gali tapti kliūtimi, yra verta stengtis praleisti laiką su vaikais ir „sukurti tokią meilę ir pamaldžia pagarba Dievui bei žmonėms dvelkiančią šeimos aplinką, kuri būtų palanki vaikų galutiniam išauklėjimui asmeniniu ir visuomeniniu požiūriu“.
Pavyzdžiui, verta įdėti įvairių pastangų, kad galėtume kartu valgyti - pirmiausia šeimyninius pietus, net jei tai reikalauja viską suplanuoti iš anksto. Dalindamiesi kasdienos išgyvenimais ir patirtimis galime vieni kitus pažinti. Su gero humoro doze vaikai mokosi laikytis atstumo nuo asmeninių problemų taip pat klausydamiesi to, ką ir kaip dalijasi tėvai.
Tokioje atmosferoje bus lengviau kalbėtis su vaikais, kai iškils reikalas, parodant jiems ką padarė gerai, o ką blogai, ką gali daryti, o ko ne, paaiškinant jiems atitinkamai pagal jų amžių tam tikro elgesio priežastis. Tarp šių kriterijų tėvai turėtų atsižvelgti į buvimo Dievo vaiku realybę: „Bandykite padėti vaikams mokytis vertinti savo poelgius prieš Dievą. Duokite jiems antgamtinių priežasčių, per tai pasijus atsakingi“. Vaikams reikia Kristaus pavyzdžio, kuris prisiėmė Kryžiaus medį iš meilės mums, kad padarytų mus laisvus.
Būti autoritetu reiškia paaukoti vaikams, nuo tos akimirkos kai dar yra labai maži, įrankius kurių jiems reikia, kad augtų kaip asmenybės. Svarbiausia yra duoti gerą pavyzdį asmeniniu gyvenimu. Vaikai pastebi viską, ką daro tėvai ir siekia juos mėgdžioti.
Tėvų autoritetas yra susijęs su reikiamų pastabų teikimu, kurios yra būtinos šiltai šeimyninei atmosferai palaikyti. Ji padeda vaikams atrasti tai, kad daugiau džiaugsmo yra duodant nei imant.
Tokiame kontekste yra gerai prašyti vaikų, netgi tėvų, kad būtų atsakingi už abipusio sveiko rūpesčio atmosferos kūrimą. Tai gali būti pagalba dengiant stalą, kartą per savaitę paaukoti laiko sutvarkyti kambarį ir asmeninius daiktus, atidaryti duris ir pan. Šie smulkūs darbeliai kuria šeimos gerbūvį ir būtent taip šias užduotis mato vaikai. Esmė ne „duoti jiems darbo“, bet padėti pastebėti, kad ir jų įnašas į šeimos namų gerovę yra svarbus, nes palengvina tėvams jų pareigas, padeda broliams ir sesėms, rūpinasi savo daiktais. Vaikai turėtų suvokti, kad jų dalyvavimas tam tikra prasme yra nepamainomas, taip jie mokosi paklusnumo.
Neužtenka, kad tėvai tiesiog kalbėtųsi su vaikais ir rodytų jiems jų klaidas. Anksčiau ar vėliau bus būtina pataisyti, parodyti, kad tai, ką jie daro turi savo pasekmes tiek jiems patiems, tiek ir kitiems. Dažnai pakaks nuoširdaus, atviro pokalbio. Tačiau kitais atvejais bus būtina žengti rimtesnius žingsnius, nes teks ištaisyti žalą, o pačios atgailos nepakaks.
Bausmė turi būti taikoma su tikslu blogam veiksmui kompensuoti, pavyzdžiui, atlikti gerą darbą, kad būtų sumokėta už sugadintą daiktą. Kartais bausmė turi trukti tam tikrą laiką. Reaguojant į prastus pažymius mokykloje, būtų prasminga kuriam laikui apriboti vaikui galimybę išeiti iš namų. Tačiau svarstant tokius atvejus yra esminga nepražiopsoti fakto, kad tikslas yra duoti vaikui reikiamą laiką ir būdus, kad padarytų tai, ko iš jo tikimąsi. Tęsiant prastų pažymių pavyzdžius, mažai prasminga būtų drausti vaikui išeiti iš namų susitikti su draugais ir tuo pačiu leisti eikvoti laiką namuose. Taip pat būtų neišmintinga be svarios priežasties atimti iš jų veiklas, kurios pačios iš savęs yra geros - pavyzdžiui, sportuoti ar eiti į jaunimo klubą - tik todėl, kad tai yra „tai, ką vaikai iš tiesų mėgsta“.
