Nijolė Oželytė - asmenybė, palikusi ryškų pėdsaką Lietuvos kultūroje ir politikoje. Aktorė, signatarė, keliautoja - tai tik keletas epitetų, apibūdinančių šią moterį. Jos gyvenimas - tai nuolatinis judėjimas ir virsmas, paieškos ir atradimai.
1954 m. kovo 31 d. Vilniuje ugniaplaukė N. Oželytė pradėjo ugningą aktorės, politikės ir televizijos laidų vedėjos kelią. Kas žino, ar kai kurie žmonės jau gimsta stiprūs, ar tokius juos padaro gyvenimas.
Vaikystės prisiminimai ir ankstyvosios paieškos
N. Oželytė sakė „mama“, tačiau nesakė „tėtis“. Tokio žmogaus jos gyvenime tiesiog nebuvo. „Varčiau albumą ir radau nedidelę nuotrauką, sakau mamai: kas čia? Mama paėmė ir suplėšė. Toje nuotraukoje buvo vyras. Supratau, nors buvau labai mažas vaikas, kad klausimas uždaras. Žinojau, kad mamai tai nemalonu, o man neįdomu.
Vis tik vienas klausimas mažąją sudomino anksti - gyvybės ir mirties klausimas. Kai jai buvo 4 metai, mirė jos močiutė. „Vakare visi suaugę grįžo ir pradėjo rėkti. Ant kelių suklaupė, lojo kažką. Niekas man nieko nesakė, nes tokio amžiaus vaikai nelaikomi žmonėmis. Po to atvarė kunigas su brička, kur tik dvi vietos buvo galimos. Ruduo, ji mirė lapkričio mėnesį. Mane šalia to kunigo, visi kiti eina pėsti. Sako: „O kodėl tu, Nijole, neverki? Tavo baba numirė.“ Ką reiškia žodis „numirė“, niekas nepapasakojo. Matau, kad visi verkia, o aš negaliu verkti. Bet labai norėjau eiti su visais kaip žmogus, o mane pasodino prie to kunigo. Kaip aš pradėjau bliauti, staiga: aš verkiu, sakau, mano baba numirė, matot, aš verkiu. Kada aš supratau, kad gal man taip bus, tai buvo raudona linija per visą mano gyvenimą. Man nebuvo įdomu niekas - nei aktorystė, nei politika. Ir vaiką gimdžiau tik todėl, kad galvojau, jog galbūt tas žmogus, kuris pagimdo vaiką, supranta ką nors apie tai. Pagimdžiau vaiką, supratau, kad ne tik aš mirsiu, bet ir vaikas.
„Aš, matyt, buvau trenktas vaikas. Atsimenu, kaip pradėdavau savęs ieškoti, nerasdavau savęs kūne, žiūriu - nėra. Man vėliau mama pasakojo: galvojau, kad tau su smegenim negerai. Atsimenu tą pojūtį, kad žiūriu, bet... Ir negali niekaip suformuluoti, neturi, kaip paklausti. Tada aš neklausiau jos, kokia gyvenimo prasmė ar kas būna po mirties. Aš klausiau: mama, kam pagimdei?
„Mama kartais tiesiog susmukdavo bute. Neatsekdavau, kad tai nutikdavo, kai ji man nupirkdavo kokius žieminius batus. Apie tai negalvoji. Dabar atrodo, kaip negalvoti? Ji nuvedė mane į žaislų parduotuvę, paprašiau, kad man duotų palaikyti rankose armonikėlę. Pardavėja davė, sakė, čia brangi armonikėlė, gal 15 rublių galėjo kainuoti. Mamos alga buvo 60. Aš ja grojau ir pabėgau su ja, nes namai buvo apačioje. Kaip verkė mama grįžusi namo... Ji man pasakė: aš alpstu iš bado, pinigų trūksta, ką tu darai? Iki šiol atsimenu tą nelaimingą armonikėlę.
„Vieną kartą prie „Nykštuko“ kavinės prie manęs prieina vyras su skrybėle ir sako: gal tu, mergaite, žinai, kur yra tualetas? Mes žaisdavome po visus kiemus ir aš viską žinojau, kas kur. Pradėjau aiškinti, kad reikia eiti ten. Jis sako: man per toli. Sako: aš žinau, kur čia yra, tik reikia duris palaikyti. Paėmė mane už rankos ir įvedė į „Nykštuko“ kiemą. Nuėjo toliau prie sienos ir pradėjo rengtis, nusimovė kelnes. Aš tada pirmą kartą pamačiau vyrą be kelnių, bet man tai nesukėlė jokių... Bjauru, bet suaugęs žmogus prašo palaikyti. Net minties nėra. Jis sako: tu nueik, pažiūrėk, ar nėra arti žmonių. Atsimenu savo būseną - tikrai nebuvo baimės, nes nebuvo jokių asociacijų. Matau ant tų durų kabliuką. Mano ranka pati pakyla - nesuprantu, ką darau, - ir nukabina tą kabliuką. Ir aš skutu kudašių. Rytoj einu į mokyklą, visa mokykla rauda.
Paauglystė, studijos ir pirmoji meilė
Vaikystėje N. Oželytė sugebėdavo savęs neįžiūrėti, bet būdama paauglė matė daugiau, nei norėtų. Tiksliau - ne tokią, kokios norėtų. „Chemijos mokytoja stovėdavo prie mano suolo ir sakydavo: Oželytė tokia ryža, strazdanota, būtum prieš 20 metų gimusi, senmerge būtum. O ką tu - nieko, sėdi, nes esi niekas. Bernai klausinėdavo: kas tau nosį apšikęs? Dabar kažkaip tų raudonų žmonių yra - aš buvau viena Vilniaus mieste. Hipiaujančią mane vadindavo raudonąja mergele, visi žinojo, kas tai yra. Tai buvo baisus kompleksas. Kai man sukako 16 metų, - turėjau svajonę, kad tik sukaktų, nes tada jau galėdavai pradėti dažytis, - nuėjau į parduotuvę, nusipirkau dažų ir užsitepiau. Nusiploviau - buvau žalia kaip žolė. Pasirodo, kad išgautų juodą spalvą, „Basmą“ maišo su „Chna“. Su skalbimo milteliais ploviau galvą, viską dariau - niekas nenusiplovė. Į mokyklą negali toks eiti. Tada mane mama nuvedė į kirpyklą ir mane nukirpo visai trumpai, šaknų nesugebėjau nudažyti.
Susipažinusi su gėlių vaikais - hipiais - N. Oželytė vyresnėse klasėse pakeleivingomis mašinomis keliaudavo į Taliną - nes tiesiog smagu. „Kelionės pabaigoje susiskaičiuodavome, kiek kartų mus pakuodavo milicija, nes tai buvo sportas. Jie užsirašydavo tavo vardą, pavardę, adresą, kur mokaisi, ir paleisdavo. Be abejo, tuo tikrai niekas nesibaigdavo: surašyti protokolai niekur nedingdavo ir N. Oželytei buvo priminti stojant į konservatoriją, į Irenos Vaišytės kursą.
„Pasikviečia mane Vaišytė į kabinetą ir sako: „Nijole, kas jūs?“ - „Aš Nijolė Oželytė.“ Sako: ne, jūs galite manimi pasitikėti, esu priėmusi žmogų, kuris sėdėjo kalėjime, - visi vienodi kaip vienos nakties grybai, jūs manęs nebijokite. O aš nesuprantu - ji vaidina? Nesupratau, apie ką ji. Ji ištraukė kažkokį raštą. „Ar žinot, kas čia parašyta? Čia parašyta, kad pilietė Oželytė neturi būti įtraukta į jūsų studentų sąrašus. Tai raštas iš Saugumo komiteto, jūs tokia jauna, ką jūs padarėt?“ Aš negirdėjau, kad toks būna. Pasirodo, visi tie protokolai milicijoje, kai mus sulaikydavo, keliaudavo į KGB. Paprastesni vaikai tiesiog niekur neįstojo. Nežinau, ar ji buvo partinės organizacijos sekretorė, bet turėjo įtakos.
N. Oželytė plėtė savo įspūdingą pažįstamų ir draugų ratą. Studijuodama aktorinį ji turėjo galimybę nemokamai lankytis spektakliuose visoje Sovietų Sąjungoje. „Vysockis buvo dievas. Tada jis, iš visų pats pačiausias, nulipo nuo laiptelių, praskyrė minią, priėjo prie manęs ir pasakė: „Lastanka (kas reiškia „kregždutė“), po spektaklio gali ateiti prie tarnybinio įėjimo? Aš tau turiu pasiūlymą.“ Ir nuėjo atgal. Sėdžiu, jau neatsimenu, nei apie ką spektaklis. O mūsų Vaišytė yra pasakiusi: jūs atsiminkite Eglutės Gabrėnaitės pavyzdį. Ji buvo ir tebėra dieviško grožio. Kada prie jos pradėjo kibti labai žymus režisierius ir žadėjo jai vaidmenų, ji davė jam per veidą. Aš sėdėjau visą spektaklį ir galvojau: ko jam iš manęs reikia? Aišku, jis pradės kibti, bet aš nedrįsiu duoti jam per veidą, nes aš jam galiu kojas pabučiuoti, aš jo dainas mintinai moku. Aišku, nenuėjau. Kaip nueisiu? Tąsyk N. Oželytė nueiti taip ir neišdrįso. Tačiau jei Mahometas neina pas kalną, tai Taganka atvažiuoja į Vilnių.
„Sako: dabar niekur neišeik, aš tau turiu pasiūlymą. Aš niekur neišėjau. Jam buvo pasiūlyta vaidinti filme, bet tema jo nelabai domino. Režisieriui jis sakė: aš sutiksiu vaidinti, bet tu leisi man pasirinkti partnerę. Nueinu pas Vaišytę ir sakau: aaa, dėstytoja... Sako: Nijole, kinas yra saviveikla - teatras yra menas, rinkitės; jeigu važiuojat filmuotis, vadinasi, išeinat ir nesimokot. Aš negalėjau nesimokyti - man teko nesifilmuoti“, - pamena N.
Būdama studentė ji draugavo su metais vyresniu Kostu Smoriginu. „Mūsų vestuvės turėjo būti sausio 31 d. Nuvažiavome pasiimti iš Maskvos jo dėdės. Atgal turėjome skristi 29 ar 30 d. Neskraidomas oras vieną dieną, dvi... Visi vestuvėms supirkti gėrimai buvo išgerti, o mes jas praleidome, nes sėdėjome Bykovo oro uoste. O paskui buvo, kaip buvo. Kitais metais jis sausio 31 d. vedė mano kursiokę. Ačiū Dievui, kad taip įvyko, nors esu netikinti. Taip reikėjo ir labai teisingai. Gyvenimas iš viso labai teisingas. Bet tada nusipirkau bilietą skristi į Palangą, kad nebūčiau tą dieną Vilniuje, nes mano savimeilė... Ir vėl sausio 31 d. einu į savo lėktuvą, į Palangą pasvajoti ant jūros kranto, skausmą užglaistyti, ir kažkas sako: mergaite, būsim bendrakeleiviai“, - pasakoja N.
Šeima ir vaikai
Svajoju rasti žmogų, kuriam nešiočiau šlepetes, bet savo noru. Jis turi būti toks galingas, kad aš „kaifuočiau“ nešiodama jam šlepetes. Todėl absoliučiai neturėjau jokio intereso. Bendrakeleivystė su menininku Sauliumi Vaitiekūnu baigėsi tuo, kad pora po pusmečio susituokė, o ketvirtame kurse moteris suprato, kad laukiasi. Beliko šią žinią pranešti griežtajai dėstytojai I. „Anyta man sako: tu nueik ir pasakyk, dėstytoja, taip ir taip. Ji tau sakys: tai eikite lauk, Nijole. O tu sakyk: ne, man teatras brangesnis. Žodis prie žodžio, kaip sakė mano anyta. Sako: viskas aišku. Sakau: ne, gimdymo nebus, aš nueisiu į ligoninę - man teatras brangiau už viską. Sako: padarykime pauzę, susitiksime rytoj. Rytoj - bendra paskaita mokomajame teatre. Sėdi kursas ir ji sako: turiu jums pranešti džiugią žinią - mūsų kurse bus vaikelis. Taip išėjo, kad viskas gerai. Tada supratau, kada žmogus pagimdo vaiką, jam atsiveria... Man atrodė, kad aš negalėsiu turėti vaikų, kad tai kažkas neįtikėtino, jog iš manęs jis gimtų.
N. Oželytė turi tris dukteris: Ievą, Saulę ir Eleną. Ji teigia, kad moterį, kuri turi vaikų ir juos myli, ištinka ne viena gyvenimo pabaiga, o dvi. Pirmoji, kai vaikai suauga ir palieka namus. Šis atsiskyrimas geriausiai išmoko nesikabinti į tai, kas tau nepriklauso. O nepriklauso šiame gyvenime niekas.
Politinė veikla ir Sausio 13-oji
1988 m. N. Oželytė žengė pirmą žingsnį ten, kur turbūt net negalvojo atsidursianti, - į politiką. Vedama pokyčių troškimo ji tapo Centro komiteto nare, aktyviai dalyvavo organizuojant Sąjūdį, kol sulaukė ypatingo kvietimo prisijungti prie Moterų sąjūdžio. 1990 m. aktyvi visuomenininkė N.
Aišku, aukščiausias taškas yra Sausio 13-oji, kur bėgau iš baimės, kad nesuspėsiu numirti kartu su visais. Sausio 13-ąją buvau nėščia. Ten ištiko tai, kas ištinka per avariją, - toks laiko ištęstumas. Visi vaikšto tokie sulėtinti. Sako: ar bijojot? Kada jau visi suprato, kad tie tankai eina ir reikės numirti... Nei telefono, nei paskambinti - nieko negali. Tu žinai, kad galas, ką daryti? Buvo daug užsienio žurnalistų. Vienas pribėgęs sako: „Moterie, ką darai? Tankai eina.“ Gerai, eina, tai ką dabar daryti? Bet man iš tikrųjų buitiškai gėda pasidarė. Sakau: suprantate, aš esu aktorė, aš norėčiau numirti graži. Bet mes išvis jokie ne didvyriai. Jei nebūtų tiek žmonių susirinkę aplink Aukščiausiąją Tarybą... Mūsų žmonės, kurie turėjo racijas, per kurias kalbėjosi rusai, girdėjo: kraujo bus. Vienas iš jų sako: aš nevažiuosiu į žmones.
N. Oželytė aktyviai įsitraukė į politinę veiklą Lietuvos Atgimimo laikotarpiu. Ji buvo TSKP narė, aktyviai prisidėjo prie Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimo nuo TSKP. LKP XX suvažiavime buvo išrinkta LKP centro komiteto nare. 1996-2000 m. N. Oželytė prisimena, kad Rusijos armijos pasitraukimas iš Lietuvos priminė bėgimą. „Bet tai, kas vyko paskui, kuomet jie (Lietuvos demokratinė darbo partija - DELFI) paėmė valdžią, laimėjo rinkimus, praradome tai, ką galėjome labai nesunkiai laimėti, nes kita pusė mumyse matė valstybę“, - teigia N. Oželytė.
Ji kritiškai vertina dabartinę Lietuvos situaciją: „Teisėsauga yra giliai sovietinė, giliai korumpuota. Nes tik nepriklausoma teisėsauga, visos jos grandys, gali užtikrinti taisyklių laikymąsi. O ji neužtikrina. Kiekviena rezonansinė byla, net ta, kuri labiausiai supriešino tautą, kilo vien tik tai dėl teisėsaugininkų kaltės. Kada nebuvo reaguota į dalykus, į kuriuos reikia reaguoti tą pačią akimirką.“
N. Oželytė mano, kad žmonės nesupranta, kaip veikia valstybė, ir renka žmones ne valstybės darbams. Ji teigia, kad negali nieko nesuvokiančio, už bambalį balsuojančio, žmogaus balselis prilygti profesoriaus balsui.
Jamaikos Darbo partija ir jos prieštaringai vertinama istorija (Kova dėl Jamaikos ateities PNP prieš JLP)
Aktorystė ir gyvenimo prasmės paieškos
Kine N. Oželytė debiutavo 1974 m. - Gyčio Lukšo filme „Ievutė“ suvaidino Žvangutį. „Kokia aktorystė? Aš jos nemėgau. Žinote, kiek man aktorystė būdavo faina? Kol įvykdavo kino bandymai. Kada mane atrinkdavo, man viskas būdavo baigta, nes tai buvo savimeilės ir savivertės kova. Aš nekenčiau vaidybos. Tai yra pavaldumo profesija, o aš nelabai pavaldi.
N. Oželytė vaidino daugiau kaip 20 kino ir TV filmų, tarp jų - „Nebūsiu gangsteris, brangioji“, „Raudonmedžio rojus“, „Arkliavagio duktė“, „Atsiprašau“, „Amerikietiška tragedija“. Ji - jauniausia aktorė, 1984-aisiais tapusi LSSR nusipelniusia artiste.
„Aš atradau daug atsakymų į tuos klausimus, kuriuos kėliau. Beveik nebijau numirti, beveik nebijau nieko netekti. Tai didelis pasiekimas gyvenime. Jeigu man kas nors jaunystėje būtų pasakęs, kad taip jausiuosi, aš būčiau nepatikėjusi, kad tai įmanoma. Bet to reikia siekti sąmoningai. Mūsų galva negimdo jokio klausimo, kuris būtų didesnis už atsakymo galimybę.
Palikusi politiką, N. Oželytė pasinėrė į keliones po pasaulį. Vasaromis ji sėdi Pervalkos kopose, ant kelių laikydama geriausius savo draugus - Carlą Gustavą Jungą ir Viktorą Emilį Franklį, kartkartėmis aplanko dukras Ievą, Saulę, Elenytę ir dėkoja už kiekvieną gyvenimo valandą bei akimirką. „Šiandien esu, o rytoj galiu nebūti“, - sako ji.
N. Oželytė teigia, kad jai visada buvo įdomūs du klausimai - kas bus po mirties ir kas aš esu. Ji prisipažįsta, kad visą gyvenimą jai atrodė, kad visi protingi ir žino, ką su gyvenimu daryti, žino, kam gimdo vaikus ir kas bus po mirties. „Tik aš viena durna, maža, ryža ir nežinau. Dabar atsikračiau to komplekso. Supratau, kad gimiau ne iki galo. Man visai nebaisu, esu dėl to labai laiminga, nes supratau, kad žmogus nėra tik mėsos gabalas“, - sako N. Oželytė.
Užauginusi ir į savarankišką gyvenimą tris vaikus išleidusi N. Oželytė, kaip pati sako, atrado didžiausią gyvenimo džiaugsmą - keliones. „Kadangi sovietmečiu buvau užkietėjusi hipė, o tai nepatiko KGB, mažai keliavau, nebuvau išleista net į Lenkiją. Užtat atsigriebiu dabar“, - džiaugėsi moteris, jau aplankiusi apie 60 šalių, tarp kurių - Mianmaras, Naujoji Zelandija, Šri Lanka, JAV, Kuveitas, Brunėjus, Kinija.
Keliaujant N. Oželytei nėra įdomu patekti į tam tikrą objektą, muziejų ar pamatyti išreklamuotą įžymybę. Anot jos, banalu vykti į tas vietas, kurios aprašytos tūkstantį kartų. Jai svarbu pajusti atmosferą, būti tarp žmonių: „Tik keliaudamas gali suprasti, kad visi esame vienodi: visi bijo mirti, likti patys su savimi, ir dažnas bijo paklausti savęs apie gyvenimo prasmę. Bet tai supranti tik pakeliavęs ir pamatęs skirtingų žmonių. Patirti jausmą, kad visi esame vienodi ir vienas už kitus nei geresni, nei blogesni, yra labai gera.“
N. Oželytės teigimu, jos tikrai negalima apkaltinti šališkumu, nes niekada nebuvo prezidento gerbėja. „Netgi, atvirkščiai, kita vertus, manau, jog situacija Lietuvai labai palankiai susiklostė, kad Ingrida Šimonytė tapo premjere. Tiesiog žmogus (prezidentas - „Delfi“) atsidūrė ne savo vietoje.“ Vis dėlto, jos nuomone, visa kilusi isterija yra niekšinga ir ją išprovokavo pati žiniasklaida. „Pateikti, kad grįžo dukra, kai negalima iš niekur grįžti, yra melas. Tai yra atviras melas. Šiuo metu neleidžiami skrydžiai į Didžiąją Britaniją ir iš jos. Taigi mano dukra iš Britanijos ir neatskrido, nes skrydžiai neleidžiami. Tačiau tai, kad vaikas negali grįžti iš Vokietijos į namus? Tėvams vaikas, jeigu jam bus ir 50 metų, bus vaikas, ir šitaip niekšiškai išprovokuoti?“ Pasak jos, ne veltui žmonės, kurie yra susiję su kultūra, pasirašė kreipimąsi dėl viešojoje erdvėje pasirodžiusios informacijos su prašymu liautis provokuoti agresiją. „Aš manau, kad tos antraštės, kad grįžo namo, kai neva negalima, buvo provokacinės, melagingos, tyčinės, nes nėra negalima namo sugrįžti. Galima namo sugrįžti ir netgi toje pačioje Lietuvoje, jeigu netyčia atsidūrėte Vilniuje paskelbus karantiną, o jūsų namai - Nidoje. Jus įleis į tą Nidą. Aš manau, kad tai - tiesiog žmonių išprovokavimas, nes aišku, kad yra įtampa, (…) ir ta įtampa išprovokavo tokį neapykantos pliūpsnį.“
N. Oželytės nuomone, iš informacijos priemonių pusės taip pasielgti buvo niekšiška. „Tikiu, kad labai daug perskaitė, palaikino, pakomentavo, bet tai - moralinis nusikaltimas savo žmonėms, kurie yra labai nelengvoje situacijoje ir labai skirtingai tą situaciją suvokia. Vieni suvokia, kiti išvis nesuvokia.“ Paklausta, ar neįžvelgė prezidento elgesyje dvigubų standartų, sakė, kad vaikas grįžo namo, ir jeigu kas nors laukia jos pasmerkimo dėl tokios situacijos, to nebus. „Visi iš manęs laukia aštraus pasisakymo, todėl taip ir pasisakau, kad amoraliai pasielgė informacinės priemonės. Jos išprovokavo žmonėse melą. Ta dukra neturi kitų namų, jie yra pas tėvus, iš Vokietijos nėra jokio draudimo grįžti, kur problema? Tyčia buvo parašyta ir suklaidinta, kad visiems negalima, o jam vienam galima. Tai yra tokia manipuliacija, pigi ir rusiška. Tokie žaidimai yra neleistini, nes kai bus už ką tikrai „pakabinti“ ir „skalbti“, to nebesinorės, nes tai jau bus pigi rutina ir be turinio“, - apibendrino ji.
Agnė Bilotaitė siūlė įvertinti rizikas Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė pirmadienį po Vyriausybės ekstremaliųjų situacijų komisijos (VESK) posėdžio įvertino šalies vadovo Gitano Nausėdos sprendimą šventes praleisti su iš Vokietijos grįžusia dukra. A. Bilotaitė teigė, kad prieš priimant tokį sprendimą būtina įvertinti visas galimas rizikas. „Pirmiausia, tas vertinimas yra toks, kad, matyt, dabar nėra draudžiama grįžti. Tą žmonės daro, matyt, grįžta iš kitų šalių į Lietuvą. Ir kiekvieno žmogaus, kiekvienos šeimos yra apsisprendimas“, - spaudos atstovams sakė ministrė. Politikė kalbėjo, kad būtina įvertinti ir Lietuvos epidemiologinę situaciją. „Žinant, kad Lietuvoje yra tokia sudėtinga situacija, Lietuva pirmauja pagal susirgimų skaičius ir grįžti čia, į Lietuvą, reiškia, kad tai yra didelė rizika susirgti ir turėti sveikatos problemų. Žinant mūsų sveikatos sistemos sudėtingą situaciją tikrai siūlyčiau įvertinti tuos dalykus ir galimas rizikas“, - sakė vidaus reikalų ministrė A. Bilotaitė. Delfi primena, kad naujienų portalas 15min.lt ketvirtadienį paskelbė, jog Kalėdų su šeima sutikti iš Vokietijos į Lietuvą grįžo prezidento G. Nausėdos vyriausioji dukra Gedailė.
Nijolė Oželytė (g. 1954 m. kovo 31 d.) - aktorė, politikė, visuomenės veikėja, viena iš nepriklausomos Lietuvos signatarių. Ji yra pelniusi daugybę apdovanojimų ir pripažinimų už savo veiklą.
N. Oželytė vaidino daugiau nei 20 kino ir televizijos filmų, taip pat dalyvavo daugelyje teatro pastatymų. Ji taip pat aktyviai reiškėsi politinėje veikloje, buvo LR Seimo narė, dalyvavo kuriant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dokumentus.
Nors Nijolė Oželytė ne kartą yra minėjusi, kad aktorystė jai nebuvo pagrindinis pašaukimas, jos sukurti vaidmenys ilgam įsiminė žiūrovams. Ji debiutavo kine 1974 m. Gyčio Lukšo filme „Ievutė“, kur atliko Žvangutės vaidmenį. Vėliau sekė vaidmenys tokiuose filmuose kaip „Nebūsiu gangsteris, brangioji“, „Raudonmedžio rojus“, „Arkliavagio duktė“, „Atsiprašau“, „Amerikietiška tragedija“ ir daugelis kitų.
N. Oželytė turi tris dukteris: Ievą, Saulę ir Elenytę. Ji teigia, kad moteris, auginanti vaikus, patiria ne vieną gyvenimo pabaigą, o dvi. Pirmoji - kai vaikai užauga ir išeina iš namų. Antroji - kai moteris supranta, kad jos misija atlikta, ir gali pradėti ieškoti savęs.
N. Oželytė yra aktyvi keliautoja, aplankiusi daugybę šalių. Ji teigia, kad kelionės padeda geriau suprasti save ir pasaulį. Nors ji ir yra aplankiusi daugybę šalių, Lietuva jai visada liks namais, kur ji jaučiasi atsakinga.
