Trauminės patirtys vaikystėje - smurtas, artimojo netektis, kiti grėsmingi įvykiai - yra gana dažnos. Šios patirtys siejamos tiek su vaikystėje, tiek su vėliau patiriamais emociniais, elgesio, socialiniais, akademiniais ir kitais sunkumais. Anksti pastebėjus su trauminėmis patirtimis susijusius psichologinius sunkumus, galima laiku suteikti tinkamą pagalbą.
Traumos apibrėžimas ir poveikis
Psichologinę traumą gali sukelti tokie įvykiai, kurie yra suvokiami kaip itin grėsmingi, juose būta grėsmės gyvybei ar sveikatai. Juos galima patirti tiesiogiai, pamatyti arba sužinoti, kad tai patyrė artimas žmogus.
Kadangi trūksta mažiems vaikams tinkamų įrankių traumos požymiams nustatyti, ši publikacija suteikė svarbių duomenų moksliniams tyrimams ir klinikinei praktikai apie naują įrankį. Jie yra itin reikalingi specialistams, dirbantiems su vaikais, turinčiais trauminių patirčių.
Mokslininkų atlikti tyrimai parodė, kad vaikystės traumos, tokios kaip seksualinis išnaudojimas, patirtas smurtas, tėvų skyrybos ar alkoholizmas šeimoje, didina širdies ligų, insulto, diabeto ar depresijos riziką vėlesniame amžiuje, taip pat turi didžiulės įtakos psichologijai. Ilgalaikio tyrimo metu atskleista, kad traumas patyrę vaikai, išgyvenę šešias ar daugiau nepageidaujamų ir neigiamų vaikystės patirčių, mirė beveik 20-čia metų anksčiau už tuos vaikus, kurie vaikystėje jokių traumų nepatyrė. Remiantis Australijoje atliktais tyrimais, vaikystėje patirta trauma taip pat veikia tolimesnį gebėjimą kurti sveikus ir ilgalaikius santykius. Tai parodė tyrimas, kurio metu buvo stebimi daugiau kaip 21 tūkst. Tyrimo rezultatai parodė, kad vaikystėje traumą patyrę asmenys kur kas sunkiau geba kurti ilgalaikius santykius, sunkiai pasitiki kitais žmonėmis, jiems trūksta pasitikėjimo savimi. Maža to, smurtą vaikystėje patyrę jau brandaus amžiaus sulaukę asmenys kur kas dažniau save įvardijo kaip „visiškai nelaimingus“ arba „nelabai laimingus“. Vis dėlto vaikystėje patirta trauma - dar nėra nuosprendis. Patirtos traumos daro įtaką smegenų veiklai ir atsispindi vaikų elgesyje.
Tyrimai rodo, kad vienam iš penkių tiesiogiai trauminį įvykį išgyvenusių vaikų gali išsivystyti potrauminio streso sutrikimas.
Traumos ir nelaimingi atsitikimai yra pasaulinė visuomenės sveikatos problema, o vaikų grupėje - viena pagrindinių mirties priežasčių. Sužalojimas - tai ūmus, stiprus mechaninis, cheminis, terminis, elektros ar jonizuojančios radiacijos poveikis žmogaus kūnui, kuris viršija žmogaus tolerancijos slenkstį. Kiekvienais metais Lietuvoje nuo sužalojimų miršta apie 5000 žmonių, apie 400 vaikų ir paauglių. Daugiausia vaikų Lietuvoje miršta nuo traumų ir nelaimingų atsitikimų. Iš jų net 70% sudaro buitinės traumos.
Vaikų sužalojimai ir traumos yra viena didžiausių visuomenės problemų. Dažniausiai buityje susižaloja jaunesnio amžiaus vaikai, kadangi jie yra itin aktyvūs, impulsyvūs ir emocionalūs. Įvairios traumos vaikystėje yra praktiškai neišvengiamos, kadangi vaikai yra linkę daugiau judėti, o tai lemia ir daugiau susižeidimų.
Patyrus traumą, sveikatos būklė gali būti prastesnė net ir pagydžius tam tikrus negalavimus. Svarbu, kad ir pats vaikas įdėtų pastangų ir skirtų dėmesio savo sveikatai po traumos. Reabilitacijos trukmė priklauso nuo patirtos traumos - gali trukti pusę metų, metus ar netgi dar ilgiau. Po jos vaikas turi prisitaikyti prie gyjančio kūno, sekti savo judėjimo funkciją, tam kad galėtų visiškai atsistatyti. Be to, reabilitacija tikrai neapsaugo nuo tolimesnių sužeidimų. Gana dažnai susiduriama su atvejais, kai po traumų vaikai tampa jautrūs, o trauminiai įvykiai sukelia nemažai baimių. Neretai pagalbos kreiptis tenka ir pas psichologą.
Vaikų traumų neišvengiamumas atsispindi ir draudimo išmokų statistikoje. Praėjusiais metais beveik 30 proc. Bendrovė draudimo žaloms padengti išmokėjo išmokų, kurių vertė siekia 0,65 mln. eurų. Kone pusė šių išmokų buvo sumokėta už traumas. Išmokos dėl vaikų traumų siekia beveik 62 tūkst.
Dažniausiai pasitaikančios traumos kasmet išlieka tos pačios: tiek praėjusiais, tiek šiais metais dažniausios traumos kartojasi - kaulų lūžiai ir minkštųjų audinių sužalojimai. Plaštakos ir pėdos kaulų lūžiai - dažniausi, taip pat ne retai pasitaiko dilbio ir blauzdos kaulų lūžiai.
Plačiau apie vaikų traumų prevenciją ir pirmąją pagalbą galite sužinoti čia: Vaikų traumų prevencija ir pirmoji pagalba.
Kaip trauma veikia vaiko atmintį?
„Maži vaikai dėl raidos ypatumų dažnai negali papasakoti apie savo jausmus ar išgyvenimus po trauminių patirčių, todėl jų reakcijos neretai pasireiškia elgesiu, emocijomis ar fiziniais simptomais, - pasakoja doc. P. Želvienė. - Galima stebėti elgesio pokyčius - padidėjusį prisirišimą arba atsiskyrimo sunkumus, intensyvaus pykčio protrūkius, elgesį, lyg vaikas būtų mažesnis, negu yra, praradęs anksčiau įgytus įgūdžius ar atsiradus sunkumų mokantis naujų dalykų.
„Šie požymiai gali būti kur kas įvairesni, palyginti su suaugusiųjų, be to, mažiems vaikams gali būti sunku įvardyti savo psichologinius išgyvenimus dėl amžiaus tarpsnio ypatumų“, - sako doc. P.
„Tėvams arba globėjams, artimiesiems gali būti sudėtinga pastebėti ir suprasti, kad pasikeitęs elgesys, pavyzdžiui, neramus miegas, gali būti susijęs su trauminiu įvykiu. Psichologai taip pat ieško būdų, kaip paklausti vaikų apie jų išgyvenamus sunkumus. Lietuvoje trūksta metodų, leidžiančių kuo anksčiau atpažinti psichologinių traumų pasekmes patiriančius vaikus.
Siekdamos užpildyti šią spragą, VU Psichotraumatologijos centro mokslininkės kartu su kolegomis iš Danijos įgyvendino mokslinių tyrimų projektą „Laiminga vaikystė: streso atpažinimas struktūruotame žaidime“. Projekto tikslas buvo parengti Odensės vaiko traumos atpažinimo (angl. Odense Child Trauma Screening, OCTS) metodiką Lietuvoje. OCTS yra struktūruoto žaidimo testas, sukurtas bendradarbiaujant su LEGO kompanija ir skirtas 4-8 metų vaikų traumos požymiams atpažinti. Atliekant testą, vaikas kviečiamas žaisti LEGO kaladėlėmis, o psichologas, stebėdamas vaiko žaidimą pagal testo metodologiją, gali įvertinti traumos požymių riziką. Lietuvos mokslininkių atliktas tyrimas parodė, kad OCTS gali būti naudojamas Lietuvoje. Atlikto tyrimo rezultatai buvo publikuoti aukšto lygio tarptautiniame mokslo žurnale „European Journal of Psychotraumatology“.
Doc. P. Želvienė teigia, kad mažiems vaikams itin svarbi suaugusiųjų parama ir pagalba. „Svarbu paskatinti vaiką išreikšti jausmus - per žaidimą, piešimą ar paprastus pokalbius. Suaugusieji turėtų būti ramūs ir palaikantys, kantrūs, suteikiantys vaikui tikrumą, kad yra kartu su juo ir nedaro jam spaudimo.
Mokslininkų atlikti tyrimai parodė, kad vaikystės traumos, tokios kaip seksualinis išnaudojimas, patirtas smurtas, tėvų skyrybos ar alkoholizmas šeimoje, didina širdies ligų, insulto, diabeto ar depresijos riziką vėlesniame amžiuje, taip pat turi didžiulės įtakos psichologijai.
Įvairios traumos, susijusios su vaiko nesaugumo pojūčiu, patyčiomis, fiziniu ar emociniu užgavimu, gali pabloginti darbinę atmintį.
Vaikystės traumos sukuria ilgalaikius randus, sugadina mūsų pasaulio matymą ir „užprogramuoja“ smegenis, blogiausiu atveju, net ir visą gyvenimą trunkančiomis savidestrukcinėmis mintimis.
Šią mokytojams skirtą paskaitą veda vaikų ir paauglių psichiatrė Monika Misevičė, kuri yra TBRI® (Pasitikėjimu grįstų santykių intervencijos) praktikė, VU doktorantė. Traumos ir nelaimingi atsitikimai yra pasaulinė visuomenės sveikatos problema, o vaikų grupėje - viena pagrindinių mirties priežasčių. Sužalojimas - tai ūmus, stiprus mechaninis, cheminis, terminis, elektros ar jonizuojančios radiacijos poveikis žmogaus kūnui, kuris viršija žmogaus tolerancijos slenkstį. Kiekvienais metais Lietuvoje nuo sužalojimų miršta apie 5000 žmonių, apie 400 vaikų ir paauglių. Daugiausia vaikų Lietuvoje miršta nuo traumų ir nelaimingų atsitikimų. Iš jų net 70% sudaro buitinės traumos.
Kai kurie tyrimai atskleidžia, kad vaikai gali atsiminti nuo 1 metų, tačiau bėgant laikui šie prisiminimai išnyksta. Kanados mokslininkų komanda, kurios vadovas buvo psichologas Karlas Petersonas (2005), nustatė, kad vaikai, būdami 3 metų amžiaus, prisimena daugiausiai savo vaikystės prisiminimų, tačiau augant ankstyvieji prisiminimai slopsta. Tyrimas atskleidė, kad būdami 5-7 metų vaikai galėjo prisiminti apie 63-72 proc. savo gyvenime nutikusių įvykių, o sulaukę 8-9 metų - tik 35 proc. Žinoma, kūdikiai ir maži vaikai taip pat geba prisiminti. Jie atpažįsta tėvų veidus ir balsus, jie mokosi kalbos, prisimena, kokios elgesio pasekmės jų laukia, visi šie prisiminimai vadinami semantiniais. Visgi mes esame linkę pamiršti atsitiktinius, epizodinius prisiminimus, kitaip sakant, prisiminimus apie konkretaus įvykio detales, už kuriuos atsakinga smegenų sritis, vadinama hipokampu, išsivysto vaikui sulaukus 2-4 metų.
Sakoma, kad vaikai neprisimena vaikystėje patirtų skaudžių išgyvenimų, sukrėtimų, patirto smurto. Sunku pasakyti, ar tai yra tiesa. Norint, kad vaikas atsimintų vaikystėje patirtus išgyvenimus, jis turi juos suprasti. Jei vaikas to sąmoningai nesuvokia arba supranta, kad vyksta kažkas negerai, smegenys tokią informaciją tarsi ištrina iš savo atminties, tokiu būdu apsaugodamos vaiką nuo galimų pavojų ir neužimdamos vietos naujiems, „reikšmingesniems“ prisiminimams. Priešingu atveju, jeigu vaikas supranta, kas įvyko, nervų sistema „nusprendė”, kad ją įsimins, ir prireikus galės tą informaciją atkurti.
Kaip jau minėta anksčiau, vaikai iki 3-4 metų turi nepakankamai išvystytą epizodinę atmintį, atsakingą už konkrečius patirtus įvykius, jų vietą ir laiką. Manoma, kad taip yra ne be priežasties. Psichologijos mokslų daktarės Noros Newcombe (JAV) teigimu, kūdikiai ir maži vaikai dar tik mokosi pažinti pasaulį, todėl epizodinė atmintis tik apsunkintų šį procesą ir apkrautų smegenis ne tokia svarbia informacija. Šio amžiaus vaikams svarbiausia sukaupti semantines žinias, t.y., informaciją apie juos supantį pasaulį, bendras žinias ir žodžių reikšmes, nes be jų sukuriamos informacijos epizodinė atmintis negali būti tinkamai panaudojama. Taip pat vaikai iki 9 metų amžiaus įsimena žodžius, mintis ir konkrečius veiksmus, o gebėjimas mąstyti logiškai dar neišsivystęs.
Darbinė atmintis (angl. working memory) - tai atmintis, kuri iš ilgalaikės atminties paima tai, kas mums leidžia veikti. Ji yra panaši į kompiuterio operacinę atmintį. Kuo geresnė darbinė atmintis, tuo greičiau mes galime apdoroti informaciją. Mes pajungiame savo veikliąją atmintį sudėdami 17 ir 24 ar neužsirašę prisimindami, kad šiandien parduotuvėje reikia nusipirkti dar ir dantų pastos. Darbinė atmintis yra labai svarbi ir mokykloje. Ja naudodamiesi susiejame naujas žinias su tuo, ką jau mokame. Geresnės atminties pradinukai pasiekę penktą klasę gauna aukštesnius matematikos rezultatus (Li and Geary 2013; Li and Geary 2017), turi geresnius kalbinius įgūdžius, gebėjimą sekti mintis ilgesniuose, sudėtingesniuose sakiniuose (Zhou et al 2017).
Gyvenimo būdas. Moksliniai tyrimai rodo, kad gyvenimo būdas daro ženklią įtaką vaikų darbinei atminčiai. Ispanijoje atlikto tyrimo metu nustatyta, kad daugiau sėdintys ir mažiau judantys vaikai turi 4.2% prastesnę atmintį (Vincente et al., 2018). Kiek gi reikia vaikams judėti? Gerai būtų bent valandą per dieną (Walsh et al., 2018).
Ekranai. JAV atlikta studija parodė, kad daugiau laiko prie ekranų praleidžiantys vaikai turi blogesnę atmintį, prasčiau atlieka kalbos ir mąstymo užduotis. Dar prieš COVID-19 pandemiją atliktas tyrimas nustatė, kad JAV 8-11 metų vaikai kasdien praleisdavo vidutiniškai 3.6 valandas prie kompiuterių, telefonų ir televizijos ekranų. Pandemijos metu labai pailgėjo ne tik mokymuisi, bet ir pramogoms skirtas vaikų ekrano laikas (Jusienė et al., 2021, Lopez-Bueno et al., 2020, Pombo et al., 2020).
Miego trūkumas. Nakties miegas yra itin svarbus gerai smegenų veiklai. Nepakankamai išmiegojus blogiau veikia smegenys, prastėja atmintis ir mes apie 40% mažiau išmokstame. Taip pat lėtėja neišsimiegojusių vaikų smegenų raida, jiems atsiranda dažnesnių neigiamų emocijų, svorio, augimo problemų, dažnėja ligų.
COVID-19. Izoliacijos metu susilpnėjo žmonių atmintis. Mes mažiau ką veikėme, mažiau žmonių matėme, mažiau bendravome gyvai ir mažiau istorijų, priverčiančių mus prisiminti tam tikrus įvykius, galėjome papaskoti. Esant izoliacijoje dienos supanašėjo, tapo sunkiau atskirti vieną nuo kitos, priskirti įvykius tam tikros dienoms. Mažai išeidami iš namų, mes mažiau naudodavomės smegenų hipokampu, padedančiu su orientavimusi ir erdvine atmintimi, dėl ko greičiausiai jis ir sumažėjo (Maguire et al., 2000). Anglijoje atlikta studija parodė, kad pandemijos metu depresijos atvejų, turinčių itin neigiamą įtaką mūsų atminčiai, kiekiai daugiau nei padvigubėjo. Ne tik su koronavirusu susijusi saviizoliacija, bet ir pati liga turėjo neigiamą poveikį atminčiai.
Kaip padėti vaikui, patyrusiam traumą?
Doc. P. Želvienė teigia, kad mažiems vaikams itin svarbi suaugusiųjų parama ir pagalba. „Svarbu paskatinti vaiką išreikšti jausmus - per žaidimą, piešimą ar paprastus pokalbius. Suaugusieji turėtų būti ramūs ir palaikantys, kantrūs, suteikiantys vaikui tikrumą, kad yra kartu su juo ir nedaro jam spaudimo.
Jei šie požymiai išlieka ilgą laiką, ypač po žinomo trauminio įvykio, gali būti, kad vaikas patiria potrauminio streso simptomus.
Kadangi trūksta mažiems vaikams tinkamų įrankių traumos požymiams nustatyti, ši publikacija suteikė svarbių duomenų moksliniams tyrimams ir klinikinei praktikai apie naują įrankį. Jie yra itin reikalingi specialistams, dirbantiems su vaikais, turinčiais trauminių patirčių.
Šioje pamokoje daugiau sužinosite apie smegenyse vykstančius pokyčius ir gausite praktinių patarimų, kurie padės vaikui pasijausti geriau. Lektorė supažindina su juntamo saugumo sąvoka, ryšio kūrimo, įgalinimo principais ir savireguliacijos įgūdžiais. Pabaigoje taip pat pateikia naudingų nuorodų, norintiems toliau gilintis į šią temą.
Mokslininkų atlikti tyrimai parodė, kad vaikystės traumos, tokios kaip seksualinis išnaudojimas, patirtas smurtas, tėvų skyrybos ar alkoholizmas šeimoje, didina širdies ligų, insulto, diabeto ar depresijos riziką vėlesniame amžiuje, taip pat turi didžiulės įtakos psichologijai.
Vaikui patyrus traumą, pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į bendrą jo savijautą ir elgseną. Jei užsigavęs vaikas paverkia, tačiau jau netrukus žaidžia toliau, nekreipdamas dėmesio į patirtą traumą, nešlubuoja, nesaugo rankytės ar kitos sumuštos vietos, jo elgsena nėra pakitusi, jis nėra vangus - reikia manyti, kad vaikui nieko bloga neatsitiko. Tačiau jei pastebite kokių nors pasikeitimų vaiko elgesyje, jei jis nenustoja verkti ir saugo traumuotą vietą, jei jums itin neramu ir įtariate, kad vaikas galėjo rimčiau susižaloti, būtinai pasikonsultuokite su gydytoju.
Pagrindinė tėvų daroma klaida yra tai, kad, vaikui patyrus traumą, jie nusprendžia, kad nieko baisaus neįvyko, ir nesikreipia į medikus. Kartais iš pažiūros atrodanti lyg ir nedidelė patirta trauma negydoma gali sukelti jau nebepataisomą žalą. Pavyzdžiui, lūžęs ar įskilęs kaulas be medikų priežiūros gali neteisingai suaugti, traumos metu gali būti sutrikdyta kaulų augimo zona, vengiant kreiptis į medikus pasitaiko sąnarių deformacijų ir galūnių tolimesnio augimo sutrikimų ar augant vaikui atsiranda galūnių deformacijos. Visų šių problemų galima išvengti, jei laiku pasikonsultuojama su specialistu, jis prižiūri, kad sužeista vieta gytų teisingai.
Tėvai atsako už savo atžalą ir turi nuolatos matyti vaiką, nuspėti, ką šis ruošiasi daryti, jokiu būdu nepalikti jo vieno be priežiūros. Tais atvejais, kai tėvai kaltę verčia mažyliui, teigdami, kad jis pats apsipylė kava ar arbata ir nusidegino, jie paprasčiausiai bando atsikratyti atsakomybės. Tokiais atvejais mes, gydytojai, įžvelgiame nepriežiūrą, visišką neatsakomybę už vaiką. Tėvai privalo sukurti vaikui saugią aplinką kambaryje, nuolatos stebėti jį išleidę į lauką, o vyresnius vaikus išmokyti atsargiai elgtis gatvėje. Tik nuolatinis kalbėjimas ir aiškinimas vaiką išmoko atsakomybės ir savisaugos.
Vaikų atmintį ne tik verta, bet ir būtina lavinti. Atmintis yra svarbi sąlyga vaiko gebėjimams vystytis. Yra kelios atminties rūšys: regimoji, girdimoji, emocinė ir judesio. Vaikų atmintis labiausiai lavinama žaidžiant, tačiau, ne kompiuterinius žaidimus. Geriausiai atmintis lavėja užsiimant su vaiku aktyvia veikla: bėgiojant, laipiojant, šokant, dainuojant ir pan. Tokiu būdu lavinamas gebėjimas susikaupti, girdimoji ir regimoji atmintis. Taip pat patartina dėlioti dėliones, mažylio klausinėti „Kas čia?“, dėlioti daiktus pagal formas, spalvas, funkcijas, kategorijas. Ugdant vaikų atmintį svarbu naudoti įvairius paveikslėlius, iliustracijas, informaciją pateikti vizualiai, kadangi vaikų geriau susiformavusi atmintis, paremta emocijomis ir vaizdiniais, nei žodžiais ir simboliais.
Yra įvairiausių žaidimų atminčiai lavinti. Vienas iš jų yra Memo žaidimas, kuris žaidžiamas tokiu principu: ant stalo išdėliojamos užverstos porų kortelės. Žaidėjai verčia po dvi korteles ir ieško tokios pačios poros. Kitas žaidimas atminčiai lavinti: prieš vaiką išdėliokite 5-6 daiktus ar žaislus (pradžioje gali būti ir mažiau, atsižvelgiant į vaiko amžių), duokite jam 10-20 sekundžių, kad įsimintų eilės tvarką, po to vaikui nusisukus, sumaišykite daiktų eiliškumą. Atsisukęs vaikas turi viską sudėti eilės tvarka kaip buvo. Pasunkinimui galite visai nuimti kelis daiktus ir vietoje jų įdėti kelis naujus. Taip pat tinkamas žaidimas atminčiai lavinti yra toks: pirmasis žaidėjas pradeda žaidimą tokiu sakiniu, pvz. „Aš ėjau į parduotuvę ir pirkau… ledų“, kitas žaidėjas turi pakartoti prieš tai buvusį sakinį ir pridėti naują žodį, pvz. „Aš ėjau į parduotuvę, pirkau ledų ir sulčių“. Žaidimas tęsiamas tol, kol kuris nors žaidėjas nebepamena kurio nors žodžio.
Vaikų atminčiai vystytis labai svarbus poilsis - ikimokyklinukai turėtų miegoti 9-10 val. Taip pat svarbi subalansuota mityba, kurioje būtų gausu baltyminių produktų, pakankamas vitaminų (dažniausiai B grupės) ir mineralų (ypač magnio) kiekis. Smegenims labai naudinga žuvis, kurią reikėtų valgyti mažiausiai 3 kartus per savaitę. Taip pat informacijai prisiminti įtakos turi aplinka, nuotaika, susikaupimas, todėl namuose turėtų būti rami, nekelianti streso.
