Ministrantas - tai ne tik jaunuolis ar vyras, atliekantis svarbias liturgines pareigas bažnyčioje. Tai žmogus, kurio gyvenimas dažnai persipina su dvasiniu augimu, bendruomenės tarnyste ir asmeniniais pasirinkimais. Vienas iš tokių pasirinkimų, kuris dažnai kelia klausimų, yra šeimos kūrimas ir vaikų auginimas. Ar ministrantas, atliekantis šią kilnią tarnystę, gali turėti vaikų? Šiame straipsnyje gilinsimės į Bažnyčios požiūrį, asmenines patirtis ir bendruomenės svarbą, siekdami atsakyti į šį klausimą.
Kas yra ministrantas?
Ministrantas (lot. minister „patarnautojas“) - dvasininko pagalbininkas, padedantis atlikti liturgijos apeigas. Tai asmuo, kuris sekmadieniais ir švenčių dienomis patarnauja prie altoriaus Šv. Mišių metu, dalyvauja procesijose ir kitose liturginėse apeigose. Nuo rugsėjo mėnesio į ministrantų būrį gali įsijungti vaikai, pradedantys pasiruošimą Pirmajai Komunijai. Per pirmuosius susitikimus jie mokomi tarnystės pagrindų, supažindinami su liturginiais indais, mokomi rimtos laikysenos ir pamaldumo.
Bažnyčios požiūris į celibatą ir šeimą
Katalikų Bažnyčioje celibatas yra privalomas kunigams, siekiant, kad jie galėtų visiškai atsiduoti tarnystei Dievui ir Bažnyčiai. Tai reiškia, kad kunigai negali tuoktis ir turėti vaikų. Tačiau celibatas nėra taikomas diakonams, kurie gali būti vedę ir turėti vaikų, bei kitiems pasauliečiams, aktyviai dalyvaujantiems Bažnyčios gyvenime.
Svarbu pabrėžti, kad šeima ir tarnystė Bažnyčiai nėra nesuderinami dalykai. Daugelis vedusių vyrų aktyviai dalyvauja Bažnyčios veikloje ir tarnauja kaip ministrantai, katechetai ar kitose pareigose. Bažnyčios socialinis mokymas pabrėžia bendruomeniškumo svarbą ir rūpinimąsi bendruoju gėriu. Bendruomenė, kurioje žmonės jaučiasi priimti ir palaikomi, yra būtina klestinčiam socialiniam gyvenimui.
Popiežius Pranciškus nuolat pabrėžia šeimos svarbą ir ragina Bažnyčią būti atvira ir priimanti visus žmones, nepriklausomai nuo jų šeiminės padėties. Jo kalbos Lietuvoje, ypač Aušros Vartuose, pabrėžia gailestingumo, atvirumo ir tiltų statymo svarbą. Popiežius ragina kurti Tėvynę, kuri pasirenka gailestingumą, o ne teisimą, ir statyti tiltus, o ne sienas.
Ministrantų tarnystė ir asmeninis pašaukimas
Ministrantų tarnystė dažniausiai yra savanoriška veikla, kurią gali atlikti įvairaus amžiaus ir šeiminės padėties asmenys. Nors celibatas yra privalomas kunigams, jis nėra taikomas ministrantams. Todėl ministrantas gali būti vedęs ir turėti vaikų.
Arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ atsiminimai atskleidžia jo vaikystės patirtį ir tarnystę Bažnyčiai. Jis prisimena, kaip patarnavimas prie altoriaus jam padėjo dvasiškai augti ir ieškoti savo pašaukimo kelio. Ši patirtis rodo, kad tarnystė Bažnyčiai gali būti svarbi bet kuriam žmogui, nepriklausomai nuo jo šeiminės padėties.
„Viešpatie, leisk Tau paaukoti savo širdį ir visą gyvenimą už tuos, už kuriuos aukojosi Tavo mylimas Sūnus.“ Viešpats su kaupu išpildė aną prašymą, leisdamas per penkiasdešimt metų tarnauti Dievo tautai. Kai ką iš tarnystės užfiksavau šiuose prisiminimuose. Juose nerasite sensacijų, bet rasite tik pasakojimą apie vieno į Dievą tikėjusio ir juo pasitikėjusio kunigo, vienuolio ir vyskupo tikėjimo kelionę, kurioje švietė saulė, bet, kaip sakė popiežius Benediktas XVI, netrūko ir stiprių bangų bei priešingo vėjo. Bet visuomet visose aplinkybėse Viešpats buvo mano gyvenimo šviesa.
Asmeninės istorijos, tokios kaip Armino, kuris paliko kunigų seminariją, bet nenutraukė ryšio su Bažnyčia, parodo, kad kiekvienas žmogus turi savo unikalų pašaukimą ir gyvenimo kelią. Svarbu pabrėžti, kad tarnystė Bažnyčiai gali būti įvairi ir priklausyti nuo asmeninių pasirinkimų ir aplinkybių.
Bendruomenės svarba ir socialinis gyvenimas
Nykstantis socialinis gyvenimas, net ir Bažnyčioje, yra rimta problema. Katalikiškas socialinis mokymas skatina bendruomeniškumą ir rūpinimąsi bendruoju gėriu. Kai žmonės jaučiasi priimti ir palaikomi bendruomenėje, tai stiprina jų tikėjimą ir norą tarnauti.
Kauno arkikatedros bazilikos ministrantų klubas yra puikus pavyzdys, kaip bendruomenė gali suburti ir auginti jaunimą. Ministrantai turi savo vėliavą, maldą, globėją - šv. Tarcizijų. Jie rengia stovyklas, leidžia laikraštuką, varžosi sporto turnyruose. Katedroje vedamas registracijos žurnalas, kuriame jaunuoliai pažymi tarnautų Mišių skaičių. Tai rodo ne tik discipliną, bet ir bendruomeniškumo jausmą.
Edvardo Vanago, garbės ministranto, patirtis rodo, kad katedroje jis rado žmogiškumą, tikėjimo ir dvasinio gyvenimo pagrindus, išmoko gerbti tėvus ir pasitikėti savimi. Jis jaučia, kad katedra yra bendruomenė, antri namai, kur malonu būti.
Išvados
Apibendrinant, ministrantas gali turėti vaikų, nes celibatas nėra privalomas šiems tarnautojams. Svarbiausia yra asmens pašaukimas ir noras tarnauti Bažnyčiai, nepriklausomai nuo jo šeiminės padėties. Bažnyčia ragina būti atvira ir priimanti visus žmones, o šeima ir tarnystė Bažnyčiai nėra nesuderinami dalykai. Kaip rodo arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ atsiminimai ir kitos asmeninės istorijos, tarnystė prie altoriaus gali būti prasminga ir brandinanti patirtis, kuri netrukdo kurti šeimos ir auginti vaikus.
tags: #ar #ministrantas #gali #tureti #vaiku
