Daugybė tėvų kasdien šaukia ant savo vaikų ir net nesusimąsto apie tokio savo elgesio pasekmes.
„Tėvams šaukiant, maži vaikai jaučia didesnę grėsmę nei vyresni. Jie gali jaustis atstumti ir labai sutrikę, nes nesupranta nei klausimo, kuris sprendžiamas šaukiant, esmės, nei to, ką jie blogai padarė. Tuo metu vaikai negali galvoti, negali suprasti to, ką sako tėvai. Na, o maži vaikai dažniausiai ginasi verksmu, susigūžimu ar bandymu save apsaugoti, o ne kokiu nors atsaku šaukiančiam suaugusiam. Mažieji galbūt net nesupranta savo ketinimų, o tėvai jų ir netyrinėja, nebando išsiaiškinti, todėl pasąmoningai vaikai gali suprasti, kad tėvai nesidomi jų vidiniu pasauliu. „Jeigu ant vaiko šaukiama, jis supranta, kad tėvai yra galios pozicijoje, kad jie - labai galingi. Tokiu būdu demonstruojamas šaukiančiojo pranašumas. Tai - didelė jėga, kuriai vaikas atsispirti negali. Net jeigu bandys, sulauks atsako dar didesne jėga, tėvai dar stipriau šauks ar naudosis kitomis priemonėmis - neadekvačiais, nesusijusiais apribojimais. Visa tai - vaikų ir tėvų ryšio trikdymas“,- teigia porų, šeimų ir tėvystės konsultantas. „Nors vyresni vaikai jau gali suprasti, kodėl tėvai šaukia, bet galios demonstravimo principas išlieka ir šaukimas visada verčia žmogų išsigąsti, o paauglį, tikėtina, ir kovoti. Šaukimą paaugliai taip pat suvokia kaip atstūmimą, nesupratimą - prastos kokybės santykį. Vaido Arvasevičiaus teigimu, rėkdami ant vaikų, sukeliame jiems įtampą, stresą, neigiamas emocines būsenas. Na, o patirdamas stresą, susijusį ne su pažinimo procesu, kas yra normalu, o su kitų žmonių santykiu su juo, vaikas negali mokytis. „Jeigu šeimoje ant vaiko nuolat šaukiama, jis patiria stresą ne tik tada, kai šaukiama, bet ir tada, kai tai nevyksta. Šio vaiko smegenys veikia pavojaus režimu, susijusiu su tuo, kad jis bet kada gali būti apšauktas. Taip pat vaikas, ant kurio šaukiama, gali būti piktas, irzlus, pykti dėl smulkmenų. Tėvai gali nesuprasti, kodėl jis taip elgiasi. Nesuprasdami, kodėl vaikas toks irzlus, jie dar daugiau ant jo šaukia, o jis tampa dar irzlesnis ir jam dar sunkiau sekasi dalyvauti namų buityje ir bendrame šeimos gyvenime.“
„Nors vyresni vaikai jau gali suprasti, kodėl tėvai šaukia, bet galios demonstravimo principas išlieka ir šaukimas visada verčia žmogų išsigąsti, o paauglį, tikėtina, ir kovoti. Šaukimą paaugliai taip pat suvokia kaip atstūmimą, nesupratimą - prastos kokybės santykį.
Dažnai suaugę žmonės teigia, kad partneriui ant jų šaukiant, kalbant pakeltu balsu, tai atrodo tarsi santykių griūtis, nors šaukiantis partneris galbūt to pernelyg nesureikšmina. Taip pat, suaugęs žmogus, kurio tėvai šaukdavo, gali būti linkęs šaukti pats - ant savo vaikų, sutuoktinio ar kitų. Tai, ką gauname ir patiriame vaikystėje, ir toliau keliauja su mumis per gyvenimą.
Kokių poreikių turi vaikas? Kaip auginti laimingus vaikus? Su meile ir kantrybe, atsakys daugelis. Tačiau iš praktikos žinome, kad kantrybės ir dėmesio neretai pritrūksta. Svarbiausia, ką tėvai turėtų duoti, suteikti vaikui yra ne stogas, ne maistas, ne drabužiai ar šiuolaikinės priemonės, o žinia, kad jis yra mylimas toks koks yra, saugus, ten kur yra, kad kartais dėl jo elgesio tėvai gali pykti, bet niekuomet nenustos jo mylėti. Bet koks tėvų elgesys, ne tik tiesioginis pamokymas ar perteikiama informacija, kiekvienas veiksmas ar žodis turi tam tikrą užslėptą informaciją.
Dažnai tėvai norėdami gero ir pabardami vaiką jam sako - tu negeras, blogas ar pan. Vaikas iš šių žodžių išgirsta, kad jis visas, pilnai ir nedalomai yra vienas didelis neigiamas sutvėrimas. Konsultacijų metu stebėjau, kaip mama labai kantriai savo 3 metų besiožiuojančiai dukrai sakė, kad ji yra negera, turi pagalvoti, ką daro… Rezultato nebuvo. Tik tuomet, kai mama pasakė: „tu juk esi visai kitokia, bet šiuo metu tavo elgesys yra netinkamas“, vaiko reakcija kardinaliai pasikeitė. Kad mažas vaikas nejaučia didelio skirtumo tarp formuluojamų žodžių, atrodo tik suaugusiems.
Ko niekada neturėtų daryti, sakyti savo vaikams tėvai? Kaip ir prieš tai minėta klaida, yra dar kelios, dažnai pasikartojančios, reikšmingos vaikams ir visai nepastebimos tėvams. Pats blogiausias dalykas, ką tėvai gali pasakyti savo vaikui - jei tu … aš tavęs nemylėsiu. Dar viena grubi klaida yra lyginimas su kitais. Tikiu, dažnai iš gerų paskatų, norėdami, kad vaikas pasistengtų, dėtų daugiau jėgų, pasitikėjimo savimi į kažkokį sunkiau besisekantį dalyką, tiesiog parodome jam pavyzdį, kuriuo, mūsų galva, jis galėtų sekti. Tačiau pasakymas - pažiūrėk, Petriukas tai …., o tu …. Tėvai ne skatina vaiko savigarbą ir pasitikėjimą savimi, o priešingai ją mažina. Vaikas palyginimus girdi - „Norėčiau, kad mano vaiku būtų Petriukas“. Ar tikrai norime būtent tai pasakyti savo vaikui? Kita klaida - bet koks atstūmimas ar nuvertinimas vaiko problemų. Kai užsiėmę, suirzę, pavargę tėvai atstumia vaiką, neišklauso jo arba sumenkina jo išsakytą problemą (nėra čia ko taip nervuotis, tai yra smulkmena, praeis). Vaikas tikrai gali pasijausti ir pats esantis nereikšmingas. Šiuo atveju siūlau prisiminti save vaikystėje, paauglystėje. Juk ir patiems draugo piktesnis žvilgsnis ar negautas saldainis atrodė didžiausia pasaulio tragedija. Siūlau atsisakyti palyginamojo principo, kad jei man tas nėra svarbu ir atrodo nereikšminga, nereiškia, kad ir vaikui yra ar turi būti taip pat.
Yra ir kitų klaidų, tik jos rečiau arba ne taip aštriai pasireiškia ar turi mažiau liekamųjų reiškinių. Iš tiesų, neįmanoma tobulai užauginti vaiką, nesuteikus nei vienos psichologinės dilemos, blogumo ar traumos. Kitas niuansas, viskas ką minėjau, nėra panacėja ir nereiškia, kad su vaiku turime elgtis kaip su „mėlynąja gėlele“. Jei tuomet, kai vaikas kreipiasi pagalbos, mes tikrai neturime laiko ar esame pernelyg išvargę, netūrėtume per prievartą bendrauti su vaiku ir sukandę dantis klausytis subjektyviai jam svarbių išgyvenimų. Jokios traumos vaikas nepatirs, jei tėvai šiuo metu negalėdami skirti jam pakankamai savo laiko ir dėmesio, draugiškai apie tai jam pasakys ir informuos, kada, po kiek laiko galės su juo pabendrauti.
Sakoma, kad vaikai mokosi iš tėvų elgesio. Ar tikrai taip? Juk kartais matome geras šeimas, kurių vaikai blogai elgiasi? Tai yra viena pagrindinių taisyklių tėvams. Dažnas pavyzdys - tėvai mokina vaiką valgyti prie stalo, vaikas stengiasi atitikti reikalavimus, tuomet ateina tėtis (brolis, mama, kt. namiškis), įsideda maisto į lėkštę ir nusineša prie kompiuterio, televizoriaus ar kitur. Kas tokiu atveju turi formuotis vaiko mintyse, ką mes norime tuo pasakyti? Dažniausiai tai dvigubų standartų pavyzdys.
Dažnai, kai tėveliai kreipiasi pagalbos į specialistus dėl vaiko elgesio, jie išgirsta keistą pasakymą, kad vaikas yra tarsi veidrodis namie vykstančių procesų, tik tai kartais gali būti kreivas veidrodis, iškreipiantis vaizdą kategoriškai priešingai. Papildoma klaida daroma tėvų, tai bandymas būti autoritetu ir visažiniu visame kame. Pavyzdys: vedamas skiepyti vaikas visuomet klausia ar skaudės. Dažniausias mamos/tėčio atsakymas yra ne. Taip, šiuo atveju mes norime pasaugoti ilgiau vaiko ramybę. Bet neapsigaukime, iš tiesų saugome save, nuo jo ašarų ir baimių. Tačiau taip meluodami vaikui, mes tampame melagiais jo akyse ir labai greitai galime netekti autoriteto įvaizdžio, kurio taip užsispyrę siekiame. Pastebėjau ir kitą momentą - tėvai bando mokinti vaiką atsiprašyti, tačiau retai, o gal net niekada to nedaro patys. Ar tikrai taip tobulai viską žinome, niekad nesuklystame, kad neturime už ką atsiprašyti? Netyčia išsprūdus piktesniam žodžiui, pakėlus toną ar pan. yra labai sveika tiek vaikui, tiek kuriamam ryšiui su juo, tiesiog, nuoširdžiai atsiprašyti. Tokiu atveju nušaunami keli zuikiai iškart. Mokiname vaiką reikiamoje situacijoje atsiprašyti ir kitas - parodome, kad esame žmonės, ne dievai ir ne visažiniai.
Besąlyginė meilė ir jos svarba
Mes - sąlyginės meilės karta. Savo vaikus mylime visi - faktas, bet ar leidžiame jiems patirti besąlyginę meilę? Kartais mums patiems gali būti sunku ją suvokti, nes tikrai daug mūsų augo patirdami sąlyginę meilę, o išgyventi auklėjimo principai nejučiomis kartais atgyja ir mumyse. Ar augdami girdėjote „kodėl devynetas, o ne dešimtukas?“, „aš tiek dirbau, kad tu tai turėtum, o tu atsilygini štai taip?“, „pažiūrėk į brolį/sesę - kodėl ir tu negali būti toks kruopštus?“. Tokios ir kitos panašios frazės signalizuoja apie sąlygą meilei: turi gauti dešimtuką, kad nusipelnytum tėvų meilės, kai elgiesi nedrausmingai - esi nevertas.
„Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad mūsų tėvai mūsų nemylėjo ar nemyli. Myli iš visos širdies, tiesiog jie nežinojo, o kaip kitaip - jų tėvus auklėjo taip, juos auklėjo taip, mus irgi auklėjo taip. O štai mūsų karta turi naują jėgą - mes turime gerokai daugiau informacijos bei tyrimų, atskleidžiančių vienų ar kitų auklėjimo metodų bei įrankių naudas ir žalas. Mes turime naujausius metodus bei įrankius pakeisti šį algoritmą ir padėti naujai kartai augti kiek kitaip“ - pastebi M. Rimeikė.
Besąlyginė meilė - kokia ji? M. Rimeikė pastebi, jog dar tikrai galime išgirsti replikų, kad lepiname, esame minkšti, leidžiame vaikams lipti ant galvos, besąlyginė meilė yra ne apie tai. Besąlyginė meilė yra sąmoningas sprendimas koncentruotis į asmenį, atskiriant žmogų nuo jo elgsenos ar pavienių sprendimų. Besąlyginė meilė skirta tam, kas tu esi, vietoje vertinimo to, ką darai. Pasitelkdami besąlyginę meilę, mes sakome savo vaikams - aš myliu ir mylėsiu tave nesvarbu, kad ir kas benutiktų, kad ir ką tu bejaustum ar kaip pasielgtum.
Tokioje itin saugioje aplinkoje, su mūsų besąlyginiu palaikymu, atsiremdami į šeimos vertybes, vaikai ugdosi atsakomybės jausmą, mokosi iš savo klaidų ir, kartu ieškodami gerų ir atsakingų sprendimų, stiprina kritinį mąstymą. Ir jokiu būdu tai nėra palaidas auklėjimas, atvirkščiai - besąlyginė meilė koja kojon žengia su saugiomis ribomis bei pastovumu, kaip įrodymu, kad vaiko saugumas yra aukščiausias prioritetas.
Besąlyginės meilės svarba. Augdamas mažylis, nuo pat pirmų gyvenimo dienų formuojasi savęs suvokimą: savivertę bei savigarbą. Savivertė auga per procesus bei pasiekimus - kiek man pavyksta padaryti, įveikti iššūkius, būti savarankišku. Tuo tarpu savigarba auga iš tėvų priėmimo tokiu, koks vaikas yra ir besąlyginės meilės. Psichinė gerovė - UCLA studija atskleidė, jog vaikai klesti patirdami besąlyginę meilę ir priėmimą, tuo tarpu sąlyginę meilę ryšyje su rezultatais patiriantys vaikai jaučia daugiau streso, turi didesnę tikimybę vėliau patirti panikas, sirgti depresija, turėti įvairių sveikatos problemų. Smegenų vystymasis - kitas tyrimas atskleidė, jog mažylių, nuo pat ankstyvos kūdikystės, patiriančių rūpestį bei meilę, hipokampas, smegenų dalis, atsakinga už atmintį, ugdymosi gebėjimus bei streso kontrolę, yra didesni. Fizinė sveikata - Kanadoje atliktas tyrimas, parodė ryšį tarp autoritarinio tėvystės stiliaus ir padidėjusio vaikų antsvorio. Taip pat, jei tokie vaikai patiria daugiau streso, turi didesnę tikimybę patirti paniką ar sirgti depresiją, matomos ir kitos pasikartojančios fizinės pasekmės - padidėjęs kraujospūdis, cholesterolis, širdies ir kraujagyslių problemos. Saugumo suvokimas - ne vieno tyrimo jau įrodyta, kad pirmieji trys kūdikio gyvenimo metai yra ypatingai svarbūs ir per juos formuojasi bazinis vaiko pasaulio suvokimas: ar man čia saugu būti. Šis saugumo suvokimas vaikams ateina iš tėvų, jų meilės bei gebėjimo atliepti poreikius. Vaikai, kurie jaučiasi saugūs pasaulyje, labiau pasitiki savimi, drąsiau tyrinėja, bando, priima sprendimus. Tarpusavio ryšys - pirmasis vaikų ryšys, dažniausiai mezgasi su tėvais ir tampa pagrindu bei modeliu kokie gi tarpusavio ryšiai su žmonėmis turėtų būti. Ar tvirti, saugumą bei gerovę skleidžiantys, ar nepastovūs, nuolat kintantys ir nesaugūs. Čia mažyliai mokosi ko tikėtis iš žmonių ir kaip elgtis patiems: ar mane priims tokį koks esu, ar turiu keistis, kad prisitaikyčiau.
Besąlyginė meilė kasdienoje - kaip ją galime išreikšti? Priimkime asmenybę ir jos būdą - vaikai nėra molis, kurį mes turime nulipdyti į kažką. Naujagimiai jau gimsta būdami savimi, žmonėmis su savo būdo bruožais ir charakteriu. Mūsų pareiga yra juos pažinti, suprasti, priimti ir mylėti besąlygiškai. Tuo pačiu, priimkime ir jų pomėgius, hobius bei pasirenkamą kelią.; Priimkime visas emocijas - kaip ir mes, vaikai patiria visą platų spektrą emocijų. Jų nėra gerų ar blogų, tad negalime už vienas mylėti, o už kitas bausti. Priimkime visas, padėkime jose susigaudyti, išmokykime išbūti jas būdami greta. Modeliuokime savo pavyzdžiu: atleiskime klaidas ir patys atsiprašykime. Šeimoje mes visi kartu nuolat mokomės būti ta darnia šeima, kurioje visiems gera. Visiškai natūralu, kad kartais šiame procese ir suklystame; Turėkime aiškias ir pastovias ribas - vaiko ir šeimos saugumą bei pagarbą vienas kitam užtikrinančios ribos atneša ramybę. Nepaisant to, kad mažyliai tikrai reguliariai tas ribas tikrina, jos yra būtinos, norint užtikrinti vaikų gyvenime saugumo ir ramybės jausmą. Ir nepamirškime - šeimoje mes esame viena komanda, čia nėra kovos vienas prieš kitą. Mes neturime laimėti ginčo ar būti viršesni, nes esame tėvai. Priešingai - mūsų tikslas atrasti visiems priimtiną ir komfortabilų sprendimą; Būkime empatiški - visų žmonių bėdos yra didelės, net ir pačių mažiausių. Nesijuokime iš vaikų ašarų dėl menkniekio. Prisiminkime kaip mes jautėmės būdami vaikais ir išgyvendami panašias situacijas, įsivaizduokime kokio palaikymo mes norėtume, jei mums kas nors nesisektų, įsiklausykime į vaikų poreikius ir atliepkime juos su empatija, sakydami „aš suprantu“; Nepriimkime asmeniškai - nors kartais, ypač gyvenant su pastoviu miego stygiumi, pradedame jaustis, lyg specialiai atakuojami, prisiminkime - vaikų emocijos, atsisakymas valgyti, nenoras rengtis ar kitos, mums nemalonios išraiškos, nėra adresuotos mums asmeniškai. Prisiminkime, kad ir mažieji pervargsta, jie gali dienoje patirti per daug stimulų, gali būti tiesiog alkani ar išgyventi raidos šuolį. Taip pat, labai svarbu prisiminti, kad vaikai net iki ketverių, neturi praktiškai jokios impulsų kontrolės - jie tiesiog fiziškai to negeba. Tad tikrai nėra ko įsižeisti mums, kad ir kaip būtų sunku tose akimirkose. „Ir nors galbūt tai neskamba lengvai, bet kaskart kai bus sunku, prisiminkite koks geras jausmas tas besąlyginis priėmimas, meilė ir saugus mamos, tėčio ar kito artimojo glėbys. Juk būtent to mes linkime ir savo vaikams. Įkvėpkim, iškvėpkim, dar kartą lėčiau ir tiesiog apkabinkim savo mažiukus.
Vaikų ir paauglių tėvai dažnai neturi supratimo, kaip reaguoti į situaciją, kai vaikas nesijaučia saugiai ir jaukiai. Nematyti problemos ar užversti savo atžalą dovanomis, „užmaitinti“ skanumynais nepavyksta, nes lieka nepatenkinami ypač svarbūs vaiko raidai emociniai poreikiai, kurių paisyti būtina nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų. Kaip galime padėti savo vaikams bent kiek ramiau išgyventi šį ypatingą laiką? Kaip stiprinti ryšį su savo vaikais - tapti jiems tais, kuriems jie patiki savo neišsprendžiamus, ramybę atėmusius klausimus, kurių pagalbą priima sprendžiant skaudžiausias problemas? Rasti atsakymus tėvams atsiųstame pranešime padeda Lietuvos vaikų ir jaunimo centro specialistai. LVJC seminarų lektorė, psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Micevičiūtė išskiria kelis dalykus, kurie galėtų padėti tėvams pagelbėti savo vaikams: tai besąlyginė meilė; nevaržančių ribų nustatymas; emocijų abėcėlė, leidžianti pažinti save ir kitus.
Meilė vaikui - „už kažką“ ar „tiesiog“? Leiskite vaikui patirti besąlyginę meilę - tokią, kai žinau, kad esu ir būsiu mylimas net ir tuomet, kai esu piktas, tingiu ar bjauriai elgiuosi - nesitvarkau žaislų, neišsiplaunu lėkštės, neruošiu pamokų, atžagariai atsakinėju, priekaištauju... Labai svarbu, kad vaikas žinotų, jog yra mylimas, nepriklausomai nuo jo elgesio, nuotaikos ar pažymių. Meilė su sąlygomis stipriai žaloja vaikų psichiką. Paaugliai apie tai, kad jiems toks santykis netinka, parodo protestuodami. Mažus vaikus šios sąlygos taip pat traumuoja, tik jie ne visada gali/ moka apie tai pasakyti.
Kaip parodyti, kad mums svarbus žmogus, bet ne jo elgesys? Priimkite jį, sakykite, kad mylite ir verkiantį, ir pykstantį, ir susivėlusį, ir vėluojantį, ir namų darbų nepadariusį. Besąlygiškas palaikymas leidžia vaikui nesigraužti dėl savo klaidų, judėti į priekį net ir tuomet, kai iš karto nepavyksta pasiekti tik, ko nori. Vaikai, kurie stokoja tokio palaikymo, būna labai jautrūs kitų kritikai, priklauso nuo aplinkinių nuomonės, bijo suklysti.
Vaiko pasaulis - nuspėjamas ir jaukus ar nepažįstamas? Nu(si)statykite kartu su vaiku veikimo ribas - ir laike, ir erdvėje. Susikurkite dienos ar savaitės struktūrą ir tvarką. Aiškumas, žinojimas, galimybė nuspėti, prognozuoti suteikia vaikams ramybę ir saugumo jausmą. Kai vaikas žino, kas po ko seka - kad grįžęs iš mokyklos pietauja, tada pusvalandį pailsi, tada ruošia pamokas, po jų - eina į būrelį - jis jaučiasi ramesnis. Dienotvarkė nėra narvelis, apribojantis vaiko vaizduotę. Anaiptol. Ji vaiką nuramina, suteikia jam daugiau tikrumo, augina laisvę veikti ir laike, ir erdvėje. Beje, vaikai, kuriems nėra taikoma jokių judėjimo apribojimų, susikuria juos patys. Pavyzdžiui, lauko darželiuose, be tvorų ar užrakintų vartų, vaikai labiau linkę susispiesti į krūvą. Kai neturime ribų, dažnai jas bandome nustatyti patys ir jos būna pakankamai griežtos. Kartais vaikai „be ribų“ būna drąsesni, bet dažniau - atvirkščiai. Svarbu paminėti ir tai, kad nustatytos protingos ribos išmoko vaikus bent šiek tiek apriboti savo poreikius, toleruoti tam tikrą diskomforto lygį - dėl savo ar kitų gerovės ateityje, padeda atsižvelgti į kitų žmonių poreikius, gerbti jų ribas. Kai išmokstame laikytis ribų - lengviau (pa)siekiame savo tikslų. Vaikui augant ir prisiimant vis daugiau atsakomybės, ribos taip pat turėtų būti laisvinamos. Svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp jų ir laisvės bei erdvės veikti. Perlenkus lazdą - per daug uoliai slopinant vaiką, jo laisvę - smalsumo lieka vis mažiau, kol galiausiai vaikai apskritai nustoja domėtis aplinka. Tai, kad jaunas žmogus niekuo nesidomi, gali būti susiję su vaikystėje ribojamu pasaulio pažinimu, stengiantis, kad viskas būtų padaryta gražiai, tvarkingai.
Vaiko drausminimas: auginantis ar žlugdantis?
Drausmindami vaiką venkite kraštutinumų - jie gali sužaloti vaiko psichiką. Vaiko gėdinimas - ypač kenksmingas pedagogikos reliktas - deja, ir šiandien dar naudojamas. Šį kontrolės būdą reikėtų pamiršti, nes netinkamu, nepakankamu šiuo atveju vadinamas ne vaiko atliktas veiksmas (kurį visada galima ištaisyti), o pats vaikas. Gėdinimas gali sukelti pernelyg didelį vaiko savęs kaltinimą („Tai nutiko dėl manęs“), ypač - kritiniais momentais: skiriantis tėvai, netekus mylimo gyvūno ar šeimos nario; taip pat pykčio protrūkius, savęs žalojimą(-si) ar nevalingą šlapinimąsi į lovą. Blogas vaiko elgesys dažniausiai kyla ne tuščioje vietoje ir yra susijęs su pagalbos šauksmu, kai vaikas nebepajėgus susidoroti savarankiškai. Jis tarsi iš vandens iškilusi ledkalnio viršūnė, nematomoje zonoje paliekanti labai daug vaiko išgyvenimų. Padėjus besiformuojančiai asmenybei išsispręsti problemas, pažinti ir valdyti savo emocijas, blogas elgesys dažniausiai baigiasi.
Vaiko santykiai su savimi ir kitais - ar drįstame pažvelgti į pasaulį kito akimis? Padėkite vaikams pažinti savo emocijas, ugdytis emocinį intelektą, stiprinkite jų socialinius gebėjimus. Kai pažįstame savo emocijas, gebame identifikuoti, kaip aš pats jaučiuosi, kaip kitas jaučiasi šalia manęs, kaip mano elgesys paveiks kitus žmones. Pirmasis žingsnis, ko galėtų imtis tėvai - kasdien kalbėtis su vaiku apie tai, kas tą dieną įvyko ir kaip vaikas dėl to jaučiasi; padėti suprasti savo elgesio motyvus bei pasekmes - ne tik ką vaikas pasakė ar padarė, bet ir ką norėjo pasakyti/padaryti; kaip galbūt pasijautė kitas dėl jo elgesio.Nepriklausomai nuo amžiaus, vaikams tokie pokalbiai paprastai patinka, nes padeda ne tik išsisakyti ir susigaudyti, kas vyksta, bet ir pasijausti išgirstais, suprastais, priimtais. Taip pat padeda suprasti, kodėl ne visi norai gali būti įgyvendinti. Vaiko pasitikėjimą savimi, savivertę, kūrybingumo, bendravimo įgūdžius, kitus emocinius bei socialinius gebėjimus stiprinti bei auginti galima būreliuose ar kitose neformaliose vaikų veiklose. Siekiant padėti vaikams jaustis geriau, jas taip pat vertėtų atsiminti.
Mūsų santykį su vaiku sudaro dvi dalys: meilė ir ribos. Kiekvienas santykis susideda iš dviejų stambių dalių: meilės / šilumos (arba jos nebuvimo) ir ribų (sveikų arba nesveikų). Ir tai galioja visiems santykiams: tiek tarp suaugusių žmonių, tiek tarp tėvų ir vaiko. Kas santykyje yra šiluma ar meilė? Ir kodėl kartoju žodį „šiluma“? Atrodytų, tai taip paprasta. Ir jei paklaustume, ar mylite savo vaikus, visi tėvai nedvejodami atsakys: taip, žinoma, mylime! Iš tiesų dažnai meilę suprantame pagal save. Jei prisimintume savo tėvų kartą, tai matytume, kad didžioji dalis sovietinės kartos mokėjo mylėti per daiktus. Taigi, žmonės turi skirtingą supratimą, kas yra meilė ir šiluma.
Sąlyginė meilė - tai meilė už sąlygas: myliu tave, nes tu gražiai atrodai. Myliu, nes tu gauni dešimtukus iš matematikos. Arba gražiai groji gitara. Myliu tave už kažką. Pamenu, vienoje konsultacijoje dalyvavo mama su dviem berniukais, turėjusiais rimtų elgesio problemų. Kai mamos paklausiau, ką jūs veikiate namie šilto, gero, paprasto su vaikais, jai tas klausimas atrodė tiesiog neatsakomas. Ji valandą laiko pasakojo, kokie blogi jos vaikai. Tada paklausiau, kokia jos istorija. Ir išgirdau atsakymą: „Užaugau internate ir žinau, koks pasaulis žiaurus. Mes, žmonės, esame socialinės būtybės, todėl mums reikalinga šiluma ir giluminis santykis, palaikymas. Kai to negauname, mūsų viduje kyla didelis skausmas, ant jo uždedamas pyktis - tuomet ir matome stipriai piktus, agresyvius vaikus, kurie nieko nenori ar nori daryti tik blogus dalykus. Kartais tėvai sako: kaip tai įmanoma, juk tada bus palaida bala!
Besąlyginė meilė yra gebėjimas priimti savo vaiką vien dėl to, kad jis yra. Kai vaikas patiria besąlyginę meilę ir įvidujina - iš išorės perima į savo vidų - jos pagrindu formuojasi savivertė ar meilė sau. Jei esu vaikas ir jaučiu, kad mane myli, aš suprantu, kad esu geras, esu mylimas, esu vertas. Manau, kad didelė dalis žmonių vaikystėje yra patyrę tik sąlyginės meilės, o per jos įvidujinimą susiformuoja įvairios problemos. Pavyzdžiui, perfekcionizmas - kai vaikai viską nori atlikti tobulai. Nes jei tik padarysiu netobulai, būsiu niekas. Kai nesame patyrę sveikų ribų savo vaikystės šeimose, tą kurti su vaikais ar su savo pora būna nelengva, nes to automatiškai nėra mumyse. Ribos būna tam tikroje skalėje nuo…iki. Vienas kraštutinumas - kai jos labai griežtos ir tėvai nuolat transliuoja „negalima“, „privaloma“, „aš pasakiau ir vykdyk“. Kitas kraštutinumas, kai ribų išvis nėra. Įdomu tai, kad nemaža dalis mano kartos žmonių, užaugintų griežtose ribose, savo vaikus augina kitame kraštutinume arba neuždeda sveikų ribų savo vaikams. Tad dabar matome daug vaikų, turinčių rimtų elgesio problemų - nes vaikai įvidujina ribas ir jų pagrindu formuoja valią, savo vidines ribas ir vidinę struktūrą: gebėjimą palaukti, išbūti, klasėje matyti kitus ir mokytoją. Tokiu būdų meilė ir ribos išsikreipia. O išmintingas ir sveikas vaiko auklėjimas reikalauja abiejų. „Nieko, mokykloje viskas gerai. Kalbuosi su mama, kuri aiškina: „Aš jaučiuosi kalta prieš šitą vaiką, auginu jį viena, tėčio nėra. Ir taip auga penkiolikmetis, kuriam kažkada reikės atsikelti į darbą arba prie savo vaiko, verkiančio naktį - ir jis neturės tam valios. Nes mama laiku neuždėjo sveikų ribų, jam nėra ką įvidujinti, tad turime susiformavusią isterinę asmenybinę struktūrą.
Nėra tobulo auklėjimo recepto, tačiau svarbiausia - mylėti vaiką besąlygiškai, suprasti jo poreikius ir nustatyti sveikas ribas. Tai padės vaikui augti savimi pasitikinčiu, atsakingu ir laimingu žmogumi.
Vaikų meilės kalbos: kaip atpažinti ir kaip jas išreikšti
Kiekvienas vaikas yra unikalus ir turi savo būdą reikšti bei suprasti meilę. Išskiriamos penkios pagrindinės meilės kalbos:
- Palaikymo žodžiai: pagyrimai, padrąsinimai, dėkingumo žodžiai.
- Laiko leidimas kartu: visavertis dėmesys, bendri užsiėmimai, pokalbiai.
- Dovanos: neatsitiktinės, apgalvotos dovanos, kurios parodo, kad galvojate apie vaiką.
- Patarnavimo veiksmai (paslaugos): pagalba buityje, rūpinimasis vaiku, atlikimas užduočių.
- Fizinis prisilietimas: apkabinimai, bučiniai, glostymai, žaidimai su fiziniu kontaktu.
Atpažinti vaiko meilės kalbą galite stebėdami jo elgesį, jo prašymus ir tai, kas jį labiausiai džiugina ar liūdina. Svarbu kalbėti visomis penkiomis meilės kalbomis, kad vaikas jaustųsi visapusiškai mylimas ir suprastas.
„Vaiko siela yra tokia pat komplikuota kaip ir mūsų ir yra pilna prieštaravimų. Mokytojas, kuris, užuot vertęs, išlaisvina, kuris ne tempia, bet kelia, ne spaudžia, bet formuoja, ne liepia, bet moko, ne reikalauja, bet klausia, kartu su vaiku išgyvens daugybę įkvepiančių akimirkų ir turės daug galimybių stebėti per ašarų šydą, kovą tarp gėrio ir blogio jėgų jo širdyje ir pamatyti, kaip laimės šviesos angelas.“ Šiuos žodžius galime rasti lenkų pedagogo, gydytojo ir rašytojo Janušo Korčako knygoje „Kaip mylėti vaiką“.
Kaip vaiko meilė keičiasi jam augant?
Nuo 3 metų vaikas pradeda save suvokti kaip asmenybę ir tapatintis su tėvais. Amžius iki 5 metų klasikinėje psichoanalizėje yra laikomas Edipo komplekso formavimosi amžiumi, kuomet vaikų „pirmoji meilė“ nukreipta į tėvus. Berniukai įsimyli mamas, o mergaitės tėčius, pradeda paraktiškai nagrinėti „suaugusiųjų“ gyvenimą. Tuomet neretai atsiranda meilė priešingos lyties bendraamžiui, kuri gali būti išgyvenama labai intensyviai. Jeigu mažylio svarbiausias nefiziologinis poreikis yra „būti reikalingam“, tai paaugęs jis pajunta poreikį „būti svarbiam“. Tai reiškia, kad jis siekdamas tapti savarankiškesis sparčiai vystosi kaip asmenybė. Žmonių, kuriems jaučiama meilė, ratas augant vaikui plečiasi.
„Kap sekas, kantrybės neraikia, o kap ne, tai... ramybės“ – audėja Marytė Marcevičienė iš Musteikos
Ką reiškia mylėti vaiką ir kaip tinkamai tai padaryti?
Mylėti savo vaiką - atrodytų paprasta, bet kartu ir nelengva užduotis, skatinanti pažvelgti į save, galbūt kažko atsisakyti, paaukoti dalį savęs ir pasistengti suprasti bei patenkinti kito poreikius. Gydytojas Besselis van der Kolkas savo knygoje „Kūnas mena viską“ kalba apie tam tikras vidinės energijos bangas, kurias spinduliuojame kiekvienas. Ypač didelis dėmesys yra skiriamas mamos ryšiui su vaiku atrasti, t.y. ar mamos vidinis bangavimas (vidinė energija) atitinka vaiko vidinį bangavimą. Jei mama, pavyzdžiui, atliepia ne tik vaiko mitybos ar miego poreikį, bet ir geba vaiką nuraminti, suteikti saugumą ir parodyti meilę, mamos vidinė energija atitinka vaiko. Visgi atsitinka ir priešingai, kai mamos ir vaiko energijų bangavimai nesutampa. Pavyzdžiui, vaikas verkia ir nori būti nuramintas, paimtas ant rankų, tačiau mama jo neima ant rankų, bando kalbinti, šypsotis iš toliau, tačiau tai vaiko nenuramina, vaiko verksmas tik dar labiau stiprėja. Tokiu atveju vaiko poreikis - pajusti jam artimo asmens t,y. mamos kūno šilumą - yra nepatenkinamas ir vaikas pradeda jausti frustraciją. Tokiai scenai kartojantis ir ateityje, vaikas gali tapti nervingesnis, sunkiau valdyti emocijas ir kontroliuoti save. Kitas atvejis, kai vaikas yra pavargęs, nenori šypsotis ir atsakyti į kalbinimą akių kontaktu, tuo tarpu mama skatina bendrystę, nori jog vaikas su ja bendrautų. Ir vėlgi nieko gero iš to neišeis: abi pusės liks nepatenkintos ir suirzusios. Jei energijos bangavimai tarp dviejų asmenų neatitinka vienas kito ilgą laiką, formuojasi nepatenkinti poreikiai, kurie paskatina tam tikrų psichologinių sunkumų atsiradimą, o šie neretai perauga į sutrikimus.
Kaip jau buvo minėta anksčiau, vaiko vidinis pasaulis labai turtingas, kupinas įvairiausių fantazijų, norų ir jausmų, gali būti daugiau ar mažiau pažeistas jį supančios aplinkos ir ankstyvųjų patirčių. Apie vaiko vidinio pasaulio kančias kalba ir gyd. Janušas Korčakas. Jis stengiasi suprasti vaiko vidinį pasaulį ir teigia, jog vaikas gali būti baisiai vienišas savo kančioje. Greta nedaugelio vaikų, kurie gyvena nuolatinėje džiaugsmo ir linksminimosi būsenoje tarsi pasakoje, yra dauguma ir tų, kuriems nuo pat ankstyviausių dienų pasaulis veriasi pilnas liūdnų faktų ir šiurkščių frazių. Ne paslaptis, jog vaiką veikia tai, ką jis mato ir girdi namuose. Jis kalba jį supančios aplinkos kalba ir imituoja jos gestus, seka jos pavyzdžiais. Ir kaip svarbu, kad tie pirmieji pavyzdžiai, pirmieji gestai ir mimikos skatintų vaiką nusišypsoti, jaustis saugiai ir drąsiai, būti priimtam ir suprastam, prireikus - nuramintam. Jei viso šito vaiko gyvenime trūksta ir jis paliekamas su savo nepatenkintais poreikiais ir sunkumais vienas, neverta stebėtis, jei vaikui sunkumai tampa per dideli ir nepakeliami. Štai kodėl labai svarbu pastebėti ne tik savo, bet ir savo atžalos vidinio pasaulio pokyčius, kurie pasireiškia per vaiko emocijas, išgyvenimus, susirūpinimus ir laiku sureaguoti. Vaikui daug labiau nei suaugusiajam reikia paramos, pagalbos ir supratimo. Vaiko baimės, pyktis, nerimas - visiškai normalūs jausmai, su kuriais vaikas geba tvarkytis, jei mato tinkamą tėvų pavyzdį ir sulaukia palaikymo. O per patenkintus psichologinius poreikius kuriamas tinkamas pagrindas vidiniam pasauliui: atsparumas stresui, gebėjimas valdyti emocijas ir savo veiksmus, pozityvus požiūris į nesėkmes. Gebėjimas priimti ir išgyventi skaudžius jausmus, patiriamas saugumas, džiaugsmas gyvenimu glaudžiai siejasi su vaiko savigarba. Savigarba - asmenybės pagrindas. Tai didžiausia dovana, kurią tėvai gali padovanoti vaikui. Vaikai, kurie jaučiasi vertinami ir pasitiki savimi, išsiugdo šį jausmą. O jei vaiko savivertė neišugdyta, kaip galima ją pastiprinti? Būdų yra įvairių, tereikia pasirinkti. Pirmiausia su vaikais galima prasmingai leisti laiką, užsiimti jiems įdomia veikla, žaidžiant, skaitant knygas ar tiesiog išklausant. Be to, vaikai jaučiasi vertinami, kai jiems padedame pažinti save ir tapti tokiais žmonėmis, kurie jie norėtų tapti. Tai gali būti pokalbis apie vaiko ateities svajones, norus ir tikslus, lūkesčius sau ir kitiems. Labai svarbu šiuo atveju neprimesti savo nuomonės ir įsitikinimų, o palikti erdvę pasisakyti vaikui. Gyd. Janušo Korčako teigimu, vaikas dažnai atkreipia mūsų dėmesį tik tada, kai mus sutrukdo, ir mes atsimename tik tuos atvejus. Mes nepastebime jo, kai jis tylus, rimtas ir susikoncentravęs. Mes ignoruojame tuos mistinius momentus, kai jis kalbasi su savimi, su pasauliu ir Dievu. Dažnai toks galbūt ir nesąmoningas ignoravimas vaikui reiškia, jog jis - nėra svarbus, reikšmingas, kažkam ypatingas, o galiausiai ir mylimas. Buvimas su vaiku kartu jį stebint ir tuomet, kai jis tyli, kai mąsto ar yra „paskendęs“ savo mintyse vaikui suteikia saugumo ir žinojimo, jog kažkas juo domisi, jog kažkam jis yra svarbus. Galiausiai nuo mūsų, suaugusiųjų, priklauso mūsų vaikų tiek fizinė, tiek psichinė sveikata ir vaikų gebėjimas mylėti. Tai, ką ir kiek duodame savo vaikams, užpildo ir formuoja jų vidinius pasaulius, augina ir stiprina, leidžia pažinti save ir mylėti arba rinktis nemeilės kelią.
Mylėti vaiką - tai priimti jį tokį, koks jis yra, suprasti jo poreikius, palaikyti jį visose situacijose ir rodyti jam besąlygišką meilę. Tai kuria tvirtą pagrindą jo savivertei, savigarbai ir laimei.
