Kada vaikams tenka pristatyti naują mamos ar tėčio gyvenimo draugą - situacija, galima sakyti, sena kaip pasaulis. Senais laikais, kai skyrybos buvo retas reiškinys, į šeimą naujas žmogus, pakeičiantis vaikams tėtį ar mamą, dažniau ateidavo po biologinio tėčio ar mamos mirties. Šiandien, šalyje besiskiriant maždaug kas trečiai porai, nauji šeimos nariai priimami daug dažniau.
Pasak psichologės, naujas šeimos narys, kuris užims tėčio ar mamos vietą, arba bent jau laikinai atliks šį vaidmenį, vaikui gali kelti stresą, išbandymus, pasipriešinimą, ne visada teigiamas emocijas. Tiesa, ne visada tai ir asociacijos su pasakose aprašyta piktąja pamote ar patėviu.
„Kuo vaikas vyresnis, tuo situacija sudėtingesnė, ypač tai aktualu, jeigu šeimoje, kur ateina gyventi naujas partneris, gyvena paaugliai, nes jie jau yra asmenybės ir turi ne tik gana stipriai susiformavusias pažiūras ir nuomonę, bet ir baimes, nusivylimus ir lūkesčius. Pamotės ar patėvio santykiai su partnerio vaikais yra vieni sudėtingesnių, juos kurti tikrai nėra lengva ir paprasta. Bendram gyvenimui naujoje šeimoje reikia ruoštis atsakingai, tačiau neišsikeliant sau pernelyg didelių tikslų. Svarbu stebėti, kalbėtis, išklausyti, išgirsti vieniems kitus. Laikui bėgant naujos šeimos nariai susigyvena ir pasijunta artimesni. Suaugusiems būtina stengtis neskubėti, reikia duoti ir sau laiko ir, žinoma, turėti kantrybės išlaukti“, - pataria Z.Aleksandravičienė.
Kada tinkamas metas vaikui pasakyti apie naują šeimos narį?
Pasak psichologės, šį klausimą pirmiausia pats su savimi turi aptarti suaugęs žmogus, kuris pasirinko naują partnerį. Tik jis geriausiai pažįsta savo vaikus, gali bandyti nuspėti jų reakcijas. Tačiau svarbiausia šių apmąstymų dalis turi prasidėti nuo dviejų suaugusių žmonių santykių aptarimo ar analizės. Kiek tas naujas santykis rimtas, ar jį jau sukūrė žmonės, kurie kaip pora ketina prisistatyti vieno iš jų arba abiejų vaikams. Partneriai tarpusavyje turi aptarti, koks galimas ateinančiojo į šeimą santykis su vaikais.
„Jeigu vaiko mama ar tėvas turi naują draugę (draugą), bet santykio perspektyvos nėra aiškios, o vaikai vis dažniau mato porą kartu, tai vaikams, kokio amžiaus jie bebūtų, reikia pasakyti, kad tai tėra graži draugystė, vengti tokių naujojo partnerio įvardijimų, kaip ,,nauja mama“ ar ,,naujas tėtis“. Dar vienas akcentas - partneriai tarpusavyje turi aptarti, koks galimas ateinančiojo į šeimą santykis su vaikais, kokie jo lūkesčiai ir savo vaidmens ar pozicijos įvertinimas. Reikėtų aptarti ir finansinius klausimus, tokius kaip, kas mokės už butą, už bendrus pirkinius tiek porai, tiek kartu gyvenantiems vieno iš partnerių vaikams, rūpesčio vaikais pasidalijimą - ar naujasis šeimos narys prisiims atsakomybę nuvesti naujojo partnerio vaikus pas gydytoją, parsivežti iš būrelių, nueiti į tėvų susirinkimą ir pan.“, - sako psichologė Z.Aleksandravičienė.
Kitas klausimas, pasak psichologės, ar biologiniai vaikų tėvai išsiskyrė, ar vienas iš jų mirė. Vaikai gali skirtingai vertinti šias situacijas. Jeigu pakankamai paaugęs vaikas suvokia, kad vienas iš tėvų mirė, naują santykį gali priimti lengviau, ypač, jeigu trūksta tėviškos ar motiniškos gyvenimo pusės. Praktika rodo, kad tėvams išsiskyrus, vaikų, ypač paauglių reakcija į naują šeimos narį būna kitokia. Vėlgi, tai priklauso nuo tikrųjų tėvų skyrybų priežasties ir jų buvusių santykių visavertiškumo - kokia buvo ankstesnės šeimos gyvenimo kokybė ir kiek harmoningas buvo tėvų santykis su vaikais. Vienprasmiška yra tik tai, kad naujo partnerio vaikams negalima pristatyti siaučiant skyrybų aistroms arba tuoj po skyrybų ar tėvų mirties - reikia emocijų atoslūgio ir jausmų bei sprendimų brandos ne vien vaikams, bet ir patiems suaugusiems.
Kaip vaiką paruošti naujam susitikimui?
„Teko girdėti, kad pradedant vaiką ruošti naujam santykiui, su vaiku gyvenantis tėvas (mama) ima klausinėti: ,,Ar norėtum, kad turėtume naują tėtį?“; ,,Ar tau patinka ta moteris, kurią mes vakar pavežėme?“; ,,Ar norėtum, kad jis / ji gyventų kartu?“ Net paaugliui tokia atsakomybė yra per didelė. Vaikas negali prisiimti atsakomybės už tėvų sprendimus, už šių suaugusių žmonių santykio ir bendro gyvenimo sėkmę ar nesėkmę, negali nulemti šeimos gyvenimo tąsos“, - atkreipia dėmesį psichologė.
Ar nekils vaiko priešiškumas naujam partneriui? Kaip rasti bendravimo aukso vidurį?
Pasak Z.Aleksandravičienės, susipažinimo pokalbiui, o gal ir gyvenimo kartu aptarimui, būtų geriau surasti jaukią, visiems patogią akimirką, kai su nauju partneriu supažindinama susitikus prie arbatos puodelio, pasivaikščiojimo metu ar panašiai. Nėra blogai jau nusprendus tęsti artimą draugystę ar kartu gyventi su nauju partneriu, vaikams tiesiog pasakyti šį faktą. Tėvai gali susidurti su tokiais klausimais: ,,Ar nekils vaiko priešiškumas naujam partneriui?“; ,,Kaip rasti bendravimo aukso vidurį?“. Svarbu nepamiršti, jog atėjus į naują šeimą, visiems reikėtų skirti laiko „apsižvalgymui“.
Kaip vaikas turėtų vadinti naują ,,mamą“ ar ,,tėtį“?
Liaudiški, senoviniai žodžiai pamotė ir patėvis šiuolaikiniams vaikams gali sukelti gana dviprasmiškų minčių. Mažesnieji, kurie pasakose skaitė apie piktosios pamotės kerus, gali sutrikti. O ir šiuolaikinės kreipinių tradicijos jau pasikeitė - vargu ar šiuolaikiniai paaugliai iš viso kalboje vartoja tokius žodžius, kaip patėvis ir pamotė, nebent oficialiai pasakodami apie naują šeimos narį.
„Naująjį tėvų partnerį paaugliai dažniausiai vadina vardu, o kreipinys „tu“ ar „jūs“ - vėlgi, šeimos sprendimas. Nėra gerai vaikus versti naują šeimos narį vadinti mama ar tėčiu, nebent vaikai patys to nori. Kaip rodo praktika, patėvį ar pamotę vaikai mama ar tėčiu pavadina tik nusistovėjus itin geriems santykiams ir po gana ilgo laiko“, - pastebi psichologė.
Kas turi tarti lemiamą žodį, kai tenka spręsti rimtus vaikų auklėjimo klausimus?
„Taip jau įprasta, kad sprendžiant svarbius vaikui klausimus (kokią mokyklą vaikui lankyti, kokios krypties būrelius rinktis, planuoti brangius pirkinius) lemiamą žodį taria biologiniai tėvai. Tačiau tai nėra neginčijama tiesa, nes gyvenimo įvairovė - beribė“, - sako Z.Aleksandravičienė.
Pasak psichologės, būna, kad biologinis tėvas išvyksta ilgesniam laikui, suserga ir visa vaiko auklėjimo našta tenka patėviui ar pamotei. Ir nėra taisyklės, kad vieno ar kito sprendimai yra geri arba blogi. Jeigu tai atitinka ir tenkina geriausius vaiko interesus bei poreikius, nežaloja jo asmenybės atsižvelgiant į amžiaus tarpsnius - nesvarbu, kas tėvas, mama, pamotė ar patėvis nuspręs, kaip vaikui geriau. Situacija neretai komplikuojasi, kai su vaiku negyvenantis ar pasisvečiuoti vaiką išleidžiantis biologinis tėvas ar mama ima prieštarauti naujos vaiko šeimos taisyklėms, nuteikinėja vaiką prieš patėvį ar pamotę, nors tuo tarpu patys biologiniai tėvai prisiima mažiau atsakomybės. Tokiu atveju reikia vaiko teisių apsaugos specialisto ar psichologo pagalbos, kuri visada yra prieinama. Tačiau didžiausia atsakomybė tenka biologiniams tėvams, tai jų pareiga pasirūpinti savo vaikais. Situacija neretai komplikuojasi, kai su vaiku negyvenantis ar pasisvečiuoti vaiką išleidžiantis biologinis tėvas ar mama ima prieštarauti naujos vaiko šeimos taisyklėms.
„Problemos dažniausiai paaštrėja, kai tenka spręsti rimtesnes šeimos problemas, ypač paauglių. Gali būti, kad patėvis ar pamotė taria griežtesnį žodį ar taiko griežtesnes taisykles. Kai biologinis tėvas teisina savo vaiką, tuomet atsiranda įtampa tarp suaugusiųjų šeimos narių ir paauglys gali imti manipuliuoti jais. Jeigu dėl to šeimoje tvyro įtampa ir nesutarimai, tuomet gali prireikti ir psichologo pagalbos“, - sako tarnybos atstovė.
Paaugliai itin jautriai reaguoja į naujus tėvų partnerius
Paauglių priešiškumas viskam apskritai - normalus reiškinys, nes paauglystė yra savojo aš paieškos, pasaulio ir taisyklių, ribų kūrimo metas. „Nereikia išsigąsti, jeigu paauglys į naują tėvo ar motinos partnerę (partnerį) sureaguos priešiškai, atstumiančiai ar piktai, ypač, jeigu turi priekaištų savo biologiniams tėvams (dėl neištikimybės, finansinių dalykų, įžeistos savimeilės, emocijų). Kam malonu dalintis artimu žmogumi su kitu, svetimu? Normalu, kad paaugliams gali nepatikti naujas tėvų dėmesio ir simpatijų objektas. O kur dar būtinybė susitaikyti su naujomis taisyklėmis, naujais ,,giminaičiais“, naujais tėvų draugais“, - sako psichologė.
Z.Aleksandravičienė atkreipia dėmesį tai, kad svarbiausia, jog vaikas šeimoje jaustųsi saugus: „Čia negali būti nei kalbos apie tai, kad naujas tėvo ar motinos gyvenimo draugas (draugė) vaikus skriaudžia, terorizuoja psichologiškai, smurtauja, išnaudoja, pažeidžia jų privatumą ar intymumą. Užsitęsus vaiko priešiškumui arba jam stiprėjant, reikia apsilankyti pas psichologą. Esant normaliems, pagarbiems ir visaverčiams dviejų suaugusių žmonių santykiams ir empatijai vaikas prisitaiko. Reikia suprasti, kad tam reikia laiko. Kiek? Galima būtų dalintis informacija apie adaptacijos laikotarpius, užtrunkančius nuo kelių mėnesių iki kelerių metų, gedėjimą, bet gyvenime viskas yra individualu ir savita. Užsitęsus vaiko priešiškumui arba jam stiprėjant, reikia apsilankyti pas psichologą. Svarbu atminti, kad pamotė ar patėvis turėtų atsikratyti kaltės jausmo, jog blogai atlieka savo pareigas.“
Psichologė sako, kad reikia suprasti, ką išgyvena paauglys, matydamas, kad šalia mamos ar tėvo vietą užima jam svetimas žmogus ir mama (tėtis) meile dalijasi ne tik su vaikais, bet ir su tuo svetimu žmogumi: „Paauglys patenka į užburtą baimių ratą - bijo prarasti tikrąją mamą ir tėtį, demonstruoja atvirą priešiškumą naujiems tėvų partneriams, tuo tarpu kovoja su savimi bandydamas pritapti naujoje šeimoje ir sukurti darnius santykius su patėviu ar pamote, o taip pat ir neišduoti jausmuose tikrųjų tėvų. Šiame šeimos gyvenimo etape šeimai dažniausiai reikia pagalbos, ypač vaikams, nes jie išgyvena gilius jausmus ne tik dėl baimės būti atstumtiems, nepritapti, ,,išduoti“ tėvus, bet ir dėl įsivaizduojamos atsakomybės, kad, galbūt, gali sutaikyti biologinius tėvus“.
Pasak Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovės, kitaip adaptacija gali klostytis, kai iš šeimos išėjęs vaiko biologinis tėvas ar mama buvo problematiškas: smurtavo, terorizavo, girtavo, valkatavo, lošė ir kitaip traumavo šeimos narius. Tuomet paauglys greičiausiai tikėsis, kad nuo šiol ,,nauja mama“ ar ,,naujas tėtis“ įneš santarvės, finansinės gerovės, užtikrins geresnes buitines sąlygas, geresnius santykius. Išgyvenę biologinių tėvų smurtą ar priklausomybes paaugliai gali net patys užsiminti tam iš tėvų, su kuriuo liko gyventi, kad šiems gerai būtų susitvarkyti gyvenimą, susirasti naują draugą ar draugę ir be priešiškumo priima naują šeimos narį, kaip viltį, kad šeimoje bus daugiau harmonijos.
Vaiką svarbu priimti kaip sau lygų
„Kada kyla įtampa, nesusipratimai, barniai, priešiškumas? Tada, kai lūkesčiai nesutampa su realia situacija“, - sako psichologė. Z.Aleksandravičienė sako, kad tikėtis, jog partnerio vaikai iš ankstesnių santykių bus mieli, tobulai tvarkingi, paklusnūs, būtų naivu: „Jie yra vaikai su savo įpročiais, tvarkos ir drausmės supratimu, į naują santykį su pamote ar patėviu atsinešantys savo gyvenimo patirtį, kuri ne visada pamotei ar patėviui yra priimtina. Tokia šeima pradėjusi gyventi kartu, be abejo, patirs sunkumų ir iššūkių, kaip kurti darną šeimoje, o tai teks daryti visiems - kartu gyvenantiems suaugusiems ir vaikams. Tik vaikai negali prisiimti atsakomybės už santykių formavimą, tai ši misija tenka suaugusiems“.
Kada kyla įtampa, nesusipratimai, barniai, priešiškumas? Tada, kai lūkesčiai nesutampa su realia situacija. Svarbiausia užduotis suaugusiems, pasak psichologės, - priimti vaiką kaip sau lygų. Vaikas daug ką gali suprasti, teikti pagalbą, pasitikėjimą, atidumą ir dėmesį. Būtina tobulinti savo naujos šeimos gyvenimą, daugiau reikia skirti dėmesio vaikams, daugiau praleisti laiko kartu, domėtis vaiko savijauta ir pomėgiais, atsižvelgti ir į vaiko nuomonę ir visiems kartu leidžiant laiką mėgautis gyvenimu. Juk šeimoje verda begalės įvairiausių emocijų, ir jei jos slopinamos ir neišsakomos garsiai, negalima sukurti pasitikėjimo vienas kitu. Atvirai bendraujant lieka mažiau vietos nesusipratimams ir nuoskaudoms. Čia gali padėti susikurtos šeimos bendravimo taisyklės ar tvarka:
- Kurkite šeimos tradicijas - teigiamos emocijos padeda užmegzti šiltus santykius;
- Sukurkite šeimos taisykles, galiojančias visiems: pvz. kas plauna indus, išveda šunį, kada einama miegoti;
- Kalbėkite apie santykius, priimkite šeimos narių jausmus;
- Rodykite pagarbą vieni kitiems, net kai kyla konfliktai;
- Rodykite lankstumą ir kūrybiškumą;
- Turėkite laiko ir vietos asmeninei erdvei - kiti turi tai gerbti;
- Įtraukite vaikus į šeimos planų aptarimą.
7 subtilūs požymiai, kad jūsų vaikui trūksta saugaus prisirišimo
Prieraišumo tipai ir tėvų vaidmuo:
- Saugiai prisirišę vaikai jaučiasi ramiai šalia tėvų, tačiau nerimauja jiems pasišalinus. Jie lengvai nuraminami tėvams sugrįžus ir noriai dalijasi įspūdžiais.
- Neramiai arba vengiančiai prisirišę vaikai nėra tokie jautrūs išsiskyrimui, bet sunkiai atkuria ryšį sugrįžus tėvams. Jie neteikia pirmenybės bendrauti su tėvais svetimo asmens akivaizdoje.
- Neramūs ir priešiškai prisirišę vaikai negali nurimti išsiskyrimui su tėvais ir aktyviai priešinasi bendravimui jiems sugrįžus.
- Dezorganizuotas prieraišumas pasireiškia tada, kai vaikas stengiasi išvengti kontakto su aplinka, net ir tėvams esant šalia, demonstruodamas aktyvius judesius, agresiją ar sustingimą.
Tėvų vaidmuo formuojant saugų vaiko prieraišumą yra itin svarbus. Svarbu užtikrinti vaiko emocinių poreikių tenkinimą, suprasti ir įvardinti jo jausmus, mintis, troškimus, suteikti jiems prasmę. Tėvai turi mokytis jautriai reaguoti į vaiko poreikius, suteikti jam galimybę tyrinėti, nuraminti vaiką, atspindėti jo emocijas ir mokytis patiems atsiskirti nuo vaikų, skatinant juos tyrinėjimui.
Svarbu suprasti vaiko prieraišumo tipą:
- Saugus prieraišumas: Vaikai jaučiasi ramiai ir saugiai šalia tėvų, tačiau gali nerimauti jiems pasišalinus. Svarbu, kad tėvai būtų stabilūs ir saugūs, padedantys vaikams kurti tinkamus bendravimo modelius.
- Nesaugus prieraišumas: Vaikai gali būti nerimastingi, sunkiai atkurti ryšį po išsiskyrimo, atsitraukti ar atstumti tėvus. Tai gali lemti tėvų netinkamas reakcijas į vaiko nerimą ar stresą.
Vaikai, pasižymintys saugiu prieraišumu, vėlesniame amžiuje būna geriau prisitaikę, labiau pasitikintys savimi, lankstesni ir optimistiškesni. Jie lengviau užmezga gilesnius tarpusavio santykius su aplinkiniais ir geriau save vertina.
Tėvų turimas suaugusiųjų prisirišimo tipas dažnai atitinka vaikų besiformuojantį prieraišumo tipą. Svarbus yra bendravimas tiek su mama, tiek su tėčiu. Tėvams auginant vaikus svarbu pastebėti save įvairiose atsiskyrimo, nerimą, stresą keliančiose situacijose ir suprasti, kaip patys reaguoja analogiškose situacijose.
Siekiant formuoti saugų prieraišumo tipą, svarbu užtikrinti vaiko emocinių poreikių tenkinimą, mokytis įvardinti vaiko jausmus, mintis, troškimus, suteikti jiems prasmę. Tėvai turi mokytis jautriai reaguoti į vaiko poreikius, suteikti jam galimybę tyrinėti, nuraminti vaiką, atspindėti jo emocijas ir mokytis patiems atsiskirti nuo vaikų, skatinant juos tyrinėjimui.
Tėvų ir vaikų santykių svarba:
Šeima dažnai apibūdinama kaip svarbiausia ugdant vaikus. Kiekvienas iš tėvų turi savo vaidmenį vaikų gyvenime, kurie yra skirtingi, tačiau lygiaverčiai svarbūs vaiko raidai. Tėvo elgesys su mama tampa elgesio pavyzdžiu ir sūnui, ir dukrai. Motina atspindi vaikams, kaip reikia rūpintis kitais, parodyti švelnumą ir meilę. Vaikams naudinga, kai abu tėvai aktyviai dalyvauja jų auklėjime, nes tai suteikia jiems įvairių požiūrių ir pavyzdžių. Konstruktyvūs ir teigiami santykiai tarp tėvų yra pavyzdys vaikams, kaip jie plėtoja savo santykius, ypač tokiose sudėtingose situacijose kaip skyrybos.
Vienas iš didelių sunkumų, kylančių dėl vieno iš tėvų nedalyvavimo vaiko gyvenime, yra prarandama galimybė vaikui pasiekti tapatumą susitapatinant su tos pačios lyties tėvu ir atskiriant nuo priešingos lyties tėvo. Vaikui reikalingi abu tėvai, kurie vienas kitą papildo kaip dvi pusės, sudarančios vieną visumą. Lemiantis veiksnys yra abiejų tėvų atsakomybė ir supratimas, kad jie abu turi savo svarbią ir nepakeičiamą padėtį vaiko raidoje.
Skyrybos dažniausiai abiem tėvams sukelia nusivylimo ir nesėkmės pojūtį. Daugelis tėvų įsivaizduoja, kad vaikų paauglystė yra sudėtingas, neišvengiamų konfliktų su vaikais metas. Tačiau savo santykius su paaugusiais vaikais mes pradedame formuoti nuo pat vaiko gimimo. Tėvų požiūris į kūdikį, elgesys, bendravimas su juo nulemia, su kokiu požiūriu į pasaulį, save bei aplinkinius užaugs žmogus. Saugiai prie tėvų prisirišę vaikai auga pažindami savo vidinį pasaulį, emocijas, jie dalijasi su tėvais savo išgyvenimais, potyriais.
Kai vaikai nėra prisirišę prie tėvų, jie prisiriša prie savo nebrandžių draugų, ir jau jie, o ne tėvai, tampa autoritetais. Kai kurie vaikai gali būti linkę žalotis, nes tik taip jie gali nusiraminti - fizinis skausmas tampa būdu reguliuoti savo emocijas, nes stinga vidinių resursų reguliuoti jas kitaip. Nesaugiai prisirišę vaikai nebūtinai kelia rūpesčių. Kai kurie tėvai džiaugiasi, kad gana maži vaikai geba pasirūpinti ir savimi, ir mažesniais broliais ar seserimis.
Pirmas gyvenimo metus kūdikis pažįsta pasaulį per santykį su artimiausiais žmonėmis - pirmiausia, mama. Būtent todėl kūdikystė yra svarbus gyvenimo periodas, kuris nulemia ne tik santykius su tėvais, bet ir formuoja savivertę, požiūrį į pasaulį.
Saugus prieraišumas susiformuoja per pirmus trejus vaiko gyvenimo metus. Tėvų pareiga yra atspėti visus vaiko poreikius ir juos patenkinti. Kai vaikas paauga, ima suprasti kalbą, tada jau galima pradėti tartis. Tačiau laikas mokytis tolerancijos, kantrybės. Reikia ramiai aiškinti, kad yra ribos, sakyti „ne“, išlaukti, kol jis nusiramins - esi šalia vaiko, reaguoji supratingai, bet ribų nekeiti.
Auklėjant vaikus labai svarbūs du dėmenys - jautrumas ir reiklumas. Jei jautrumo pritrūksta, o dominuoja reiklumas, tada nuvertinamas vidinis vaiko pasaulis, jausmai, jis ima jaustis nevykėliu. Jei stinga reiklumo - vaikui nenustatomos ribos, jis jaučiasi nesaugiai, jam neaišku, koks elgesys tinkamas, o koks ne.
Vaikams, taip pat ir paaugliams, yra daug svarbesnis ryšys su tėvais nei bendraamžiais. Priklausomybė nuo bendraamžių stabdo vaiko psichologinę brandą. Pagrindinis sveikos vaiko asmenybės vystymosi sąlyga yra tvirtas ir glaudus ryšys su už juos atsakingais suaugusiaisiais.
Tėvai nūdienos pasaulyje siekia išsilaisvinti. Praeityje tėvams nereikėjo žinoti, kodėl jie vienaip ar kitaip elgiasi. Jie tiesiog jautė, kad elgiasi teisingai. Kultūra žlugo. Ji daugiau neberemia santykių, kaip vaikų auginimo konteksto.
Tradicija, kad vaikai visuomet „sukdavosi“ apie už juos atsakingus suaugusiuosius - tėvus, mokytojus, senelius. Iš jų vaikai perimdavo patirtį, vertybes ir elgesį. Tai ėmė keistis po Antrojo pasaulinio karo. Prisirišimas prie bendraamžių pats savaime nėra problema. Tačiau kai tai ima konkuruoti su prisirišimu prie suaugusiųjų, ja tampa.
Vaikai, kurie labiau prisirišę prie bendraamžių, netenka sąlygų, kurios būtinos jų vystymuisi. Todėl šiandien yra daug „įstrigusių“ vaikų. Tikrasis brendimas nevyksta.
Orientacija į bendraamžius keičia visą mūsų visuomenės struktūrą ir sabotuoja kontekstą, reikalingą vaikams auginti. Tai tampa kur kas sunkiau tėvams.
Bendraamžių, jaunimo kultūroje nėra vietos pažeidžiamumui. Tai kultūra be ašarų. Prie bendraamžių negalima verkti.
Svarbiausias veiksnys, apsaugantis vaiką nuo išorės žaizdų, yra jo stiprus emocinis ryšys su juo besirūpinančiu saugusiuoju. Kai vaikas patiki savo širdį mokytojai, kuri jam reiškia daugiau nei kiti, tai jį apsaugo.
Kai vaikai tampa orientuoti į bendraamžius, jie praranda skydą, kuris juos turėtų apsaugoti nuo žeidžiančio pasaulio. Štai kodėl vaikams reikia ryšio su mumis.
Suaugusiųjų gyvenime turi būti reikšmingesni nei bendraamžiai. Nors į bendraamžius orientuoti vaikai atrodo socialesni, tačiau vienintelė to priežastis yra ta, kad bendraudami tarpusavyje jie praranda drovumo jausmą. Tačiau dėl to tampa ir kur kas šiurkštesni suaugusiems.
Vaikai, kurie labiau orientuoti į bendraamžius, mažiausiai linkę integruotis į visuomenę. Vos vaikai tampa prisirišę vieni prie kitų, jie spontaniškai įsitraukia ne į lygiaverčius, bet į hierarchinius santykius.
Vaikams reikia stipraus ryšio su už juos atsakingais suaugusiaisiais. Tam, kad jie taptų apsaugoti nuo žeidžiančio išorės pasaulio ir kad taptų asmenybėmis. Kuo glaudesnis ryšys, tuo daugiau erdvės individualumui.
Turi būti hierarchinis santykis tarp vaikų ir suaugusiųjų, o ne tarp vaikų. Bendramokslių vaidmuo turi būti ne vystymosi pradžioje, bet pabaigoje. Pradžioje turi būti ryšys su tėvais ir kitais atsakingais suaugusiaisiais.
Kai vaikas yra tinkamai ir gerai prisirišęs, jam kyla natūralus troškimas būti geram tiems, prie kurių jis prisirišęs. Tai turi tokią galią ir yra taip natūralu.
Tėvystė yra fundamentali santykių tema. Tai ne įgūdis. Tai - santykis.
Vienas didžiausių šių dienų iššūkių yra laikas, kurį vaikai nori praleisti prie ekranų. Priklausomybė nuo virtualios realybės yra taip pat susijusi su bėgimu nuo savo pažeidžiamumo. Tai neigiamai veikia prieraišumą, neleisdamas eiti į glaudesnį santykį.
„Skaitmeninis intymumas“ dirgina prisirišimo centrus smegenyse, bet šio poreikio nepatenkina. Tai nepasotina. „Skaitmeninis intymumas“ sukelia didesnę priklausomybę nei alkoholis ar tabakas. Mūsų vaikai kenčia nuo didžiulės priklausomybės.
