Laisvė yra kultūros sritis. Patikimai skambanti mintis: „Tautinė savimonė ir valstybinis mąstymas - kiekvienos valstybės pamatas“. Turėtume pridurti: klasikinė mintis, taikytina klasikinei valstybei. Kas pasikeičia šiandien, kai klasikinius žmogaus ir valstybės parametrus keičia postmodernūs modeliai, konstruojami ir įtakojami ne tik tautinių, bet ir kosmopolitinių nuostatų, naujų darinių, sąjungų? Kai moderniosios epochos bandymai suderinti skirtingus žmogiškojo pasaulio lygmenis vis labiau išvirsta nebeužglaistomomis nedermėmis?
Žmogaus savasties, savumo ir kitumo suderinamumo problema neišnyksta. Neišnyksta ir nacionalinės savigarbos, nacionalinio orumo jutimas. Dar ir 1981 m. nelengvai galėjo išlikti Meilės Lukšienės sakinys straipsnyje „Jono Biliūno laiškai“: „Kaip individas identifikuoja save, suvokdamas savo bendražmogiškas ir išskirtinai individualiąsias savybes, taip ir tautos savimonė grindžiama tų dviejų komponentų. Paneigiant nacionalinį savitumą, t. y. savitos kultūros turėjimą ir sugebėjimą ją toliau ugdyti, pažeidžiamas nacionalinis orumas“. Bendražmogiška, bet ir atskira, daugiau ar tik vos vos.
Kad tauta yra, kad žmoguje budi jo tauta, labiausiai matyti, kai pažeidžiamas tautos orumas, savigarba. Iš įžeisto tautos orumo kyla ir kraštutiniai, radikalūs veiksmai. Fašizmo genezėje slypi ir vokiečių tautos pažeminimas po Pirmojo pasaulinio karo; net jei tolygus. Radikaliais, pavojingais nacionalizmo demonstravimais į kažką atsakoma. Nacionalumą atitinka lietuvių tautiškumas; tautiškumo ryšys su valstybingumu priklauso prie neišnykstančių klausimų, skiriasi tik raiškos būdai, požiūriai, vertinimai. Kalbėdami apie tautiškumą, visada esame konkrečiame visuomenės raidos taške, sąlygų, aplinkybių sankirtoje. Bet negalime atsitraukti nuo bendrųjų dėsnių.
Gali būti, kad šiandien juos per menkai juntame, pernelyg išdidiname savo bėdas, sunkumus. Ar kitose žemės vietose, toje pačioje mūsų Europoje, lengviau? Ar visur nereikia didelių pastangų, kad gyvenimas būtų, kad nesugriūtų lengvai išjudinami žmogiškumo pamatai? Kad būtų suderinami ir skirtingi lūkesčiai, norai, siekimai, skirtingos prigimtys ir patirtys? Bet kito kelio nėra - tik pastangos įveikti sunkumus, derinti ir derintis, darant ir nuolaidų. Niekad negalima laimėti visko, laimėjimuose slypi ir nuolaidų, kompromisų dalis.
Ar turime alternatyvų Europai, Europos Sąjungai? Neturime, bent šiuo metu negalime jų turėti. Tad svarbu galvoti apie tautą ne tik atskirame jos problemų rate, bet ir bendresniame kontekste.
Tautos ilgaamžiškumas ir jos trapumas
Žmogus yra bendrųjų visatos dėsnių sistemose, struktūrose, kurioms būdingas junglumas ir skaidymasis. Žmonės jungiasi į mažesnes ar didesnes bendrumas, jas stiprina, siekia pastovumo, bet kiekvienas pastovumas yra trapus, nykstantis. Žmonių sukurti dariniai yra ir junglūs, ir išsiskaidantys. Susidaro didžiulės imperijos, praeina amžiai ir buvusiame žmonių vandenyne plūduriuoja mažos, atskiros salos. Bet kai kurie dariniai lieka ilgalaikiai. Tautos priklauso prie ilgalaikių žmonijos darinių. Bet, deja, negalime pasakyti, kad amžinų.
Žmogiškųjų darinių irumas dabar didesnis; silpsta šeima, irdama ji ardo ir vis labiau ardys gimines, gentis, galiausiai tautas. Gali būti, kad žmonija įeina į vienišojo žmogaus erą, kad ratas apsisuko. Gyvenimas su savaisiais, tarp savųjų ilgus amžius buvo laikomas norma. Priverstinis egzodas, tremtis - nelaime, atimančia tai, kas sukaupta, paliekančia dykumoje, nutraukiančia ir kūrybos šaknis. 1972 m. Tikros ištvermės reikia kūrybos išlaikymui-išsilaikymui svetimybėje. K. Bradūno metafora - didelio tikrumo: „Egzodo poetai - kaktusai dykumoje.“ Panašiai galima sakyti ir apie daugelį egzodo žmonių - kaktusai dykumoje.
Lietuvių egzistencinio egzodo laikas pasibaigė Kovo 11-osios aktu, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu. Nuo to laiko ir prasideda paskutinis egzodo veiksmas, atomazga. Kartu atsiveria ir kitas etapas - laisvas žmonių traukimasis iš tėvų žemės. Paaštrėjusi, skaudžiau juntama būtinybė apmąstyti savo kultūrinio egzodo lemtį, tai, kas sukurta, kas priklauso Lietuvai, bet jau ir pasauliui. Bet ne mažiau svarbu neišleisti iš akių ir dabartinių, vadinamųjų ekonominių emigrantų.
Emigracijos pasekmės ir tautinės tapatybės išsaugojimas
Emigruojanti tauta tarnauja ir patarnauja kitoms. Ne, čia airiai nedirba, ne, norvegų čia nėra, - girdime. Lyg tarp kitko pasakoma žiauri tiesa, kad nesame lygūs. Ir nebūsime, be vienos kitos išimties. Išvykdami iš savosios žemės žmonės to nesuvokė. Išvykus grįžti sunkiau nei neišvykti. Išvažiavo studijuoti, liko kambarine, vėliau padarė karjerą - padavėja, iš pradžių ta, kuri su rože rankoj visą darbo dieną pasitinka užeinančius; tereikia šypsotis, toks darbas - šypsotis…
Kai televizijos ar radijo laidose girdime kalbant išvykusius, dirbančius svetur, skaudžiai jaučiame, kad dauguma emigrantų praranda gilesnį sielos podirvį, galiausiai ir orumą: viešbučių kambarinės, barų padavėjai, šlavėjai, namų tvarkytojai, prižiūrėtojai, juodadarbiai. O juk dauguma iš gabiųjų, aktyviųjų. Akiratis susitraukia iki uždarbio, iki alaus baro vakare. Nebėra krypties - kaip upei: į kur. Prarandame ne tik žmonių skaičių, prarandame dvasios energiją. Iš šio praradimo labiausiai silpstame.
Reikia pasirinkti, - sako Lietuvos Prezidentė; priduria - aš pasirinkau. Renkamės pagal savo galimybes, bet tikrai renkamės. „Visko turi žmogus, pakol gyvas, patirt“, - panašius žodžius vienas kitam ramindami galėjo tarti ir politiniai lietuvių emigrantai, ne vienas širdyje jautę, kad yra nepaklausę Nikolajaus Rericho perspėjimo, jog niekad, jokiais atvejais laisva valia tėvynės apleisti negalima. Bet ar ji buvo, ar bebuvo - ta laisva valia 1944 m. vasarą? Į šį klausimą kiekvienam teko (ir tenka) atsakyti atskirai. Ir buvo atsakinėjama - labiausiai kūryba, kuri turėjo kompensuoti dvasios nerimą, atiduoti skolą saviesiems, suteikti prasmę gyvenimui.
Paradoksas, lemtingas, labai gilus, kad egzodas gali sustiprinti kūrybinę sąmonę, kad egzodui priklauso iškilūs kūriniai. Egzode gali būti sukaupiamos lyg papildomos jėgos - ir kaltės, net jei tik metafizinės, įveikai, - sustiprinama valia išsilaikyti. Vytauto Kasiulio, vieno iš pačių didžiausių išeivijos dailininkų, kūrusio, varijavusio ir išėjimo, ir bėgimo motyvą, prasitarimas, kad esąs apimtas „darbo ir ištvermės karštligės“.
Jei žvelgsime tik iš literatūros, ryški egzodo linija eis nuo Dante’s Alighieri „Dieviškosios komedijos“ iki Adomo Mickevičiaus „Pono Tado“. Ir iki Czesławo Miłoszo, kūrusio ir iš gimtųjų Šetenių prarasties. Thomas Mannas, XX a. vidurio laiku, katastrofų laiku, irgi išgyveno daugeriopą egzodą, atspindėjo jį savo kūryboje. Politinis emigrantas, iš kurio hitlerinė Vokietija buvo atėmusi pilietybę, epochos romaną „Daktarą Faustą“ rašė Amerikoje, Kalifornijoje. Jam rūpėjo ir klausimas, kaip galėjo atsitikti, kad vokiečių tauta, davusi pasauliui tiek filosofijos ir meno, pagimdė ir fašizmą, atnešusį tiek blogio; ką menas ir menininkai aplenkė, ką nutylėjo, kokią svarbią pakopą, kaip sakė Jurgis Baltrušaitis, praleido. Užbaigė „Daktarą Faustą“ 1947-aisiais; lietuvių išeiviai tuo laiku jau kūrėsi ir Amerikoje. „Daktaras Faustas“ labiausiai įprasmino epochos tragizmą, vis didėjančią įtampą tarp klasikinio humanizmo ir karo bei pokario tikrovės.
Žydų tauta - labiausiai egzodo tauta; daugeliu požiūrių, nuo Senojo Testamento laikų; šios tautos žmonių kūrybingumas susijęs su Pažadėtosios žemės ilgesiu. Ir su dideliu atkaklumu saugoma, kuriama dabartinė žydų valstybė. Litvakai, išsibarstę po visus žemynus, sudaro atskirą Lietuvos kultūrinio egzodo dalį, labiausiai muzikos ir dailės. Nėra abejonės, kad per kelis šimtmečius vienos tautos žmonės įsigyvena kitos tautos žemėje, laiko ją sava. Gerbtina teisė; jautresni pamatinės tautos žmonės deda pastangų tokią teisę sustiprinti. Judita Vaičiūnaitė dar 1970 m. sukūrė ciklą „Karaimai“, vieną pačių gražiausių lietuvių žvilgsnio į kitus paliudijimų. Įdomus rakursas - kalbama pačių karaimų, moterų ir vyrų, balsais: „Savo laukinį karingą / juodą klajoklių kraują / perliejau ūkanų slėniui, / šiauriškai jūsų erdvei…“; „Mūsų. Sava.
Europos tendencijos ir tautinės tapatybės iššūkiai
Kad egzodas būtų kūrybingas, reikia įtampos tarp ten ir čia. Būti čia, gerbti vietą, kurioje gyveni, bet mintimis, būsenomis nuolat grįžti ten. Kokios yra dabartinio pasaulio tendencijos? Kokioje situacijoje yra mūsų gimtoji Europa, ištariant Cz. Miłoszo žodžiais? Europa išgyveno netikėtai vaisingą junglumo, persiliejimo, pertekėjimo, sutekėjimo laiką, neabejotinai atnaujinusi jos politinį, ekonominį ir kultūrinį peizažą. Šis junglumo periodas, kuriuo pasinaudojo ir Lietuva, buvo itin intensyvus, bet liko ir duobių, kurios nelyginamos gilėja. Gilėja ir naujosios emigracijos problemos.
Galima jausti ar bent nujausti, kad integracijos energija senka, stiprėja dezintegracijos tendencijos. Nesusiklostė bendresnė Europos ideologija, buvo užmiršta milošiškoji mažųjų tėvynių programa. Politinis liberalizmas rodo didelį lankstumą, bet jam stinga vertybinių pamatų, to, kas ne tik atskiria, bet ir sujungia. Paradoksalu, bet aukštosios Europos kultūros, jos literatūros, muzikos, dailės poveikis menkai tejuntamas. Jos vietą užima žemieji kultūros dariniai, kuriais naudojasi suinteresuotos grupuotės, kartais ir mažumos, siekiančios daugumos teisių. Politiniai, ekonominiai dariniai atitrūksta nuo šaknų.
Iš naujo svarstoma, ar bendruoju Europos tapatybės pamatu neturėjo būti krikščionybė, jei tik ji rodytų daugiau atvirumo, daugiau sugyvenimo ne tik su kitomis didžiosiomis pasaulio religijomis, bet ir su skirtingomis žmogaus tikėjimo bei pasitikėjimo projekcijomis. Negalime užmiršti Europos Sąjungos himno, Ludwigo van Beethoveno Devintosios simfonijos finalo, puikių jo aranžuočių fortepijonui, pučiamiesiems instrumentams, simfoniniam orkestrui, Friedricho Schillerio „Odės džiaugsmui“, žodinio himno pamato. Kūrinys, turintis aukštą vertybinį statusą, skatinantis išgyventi laisvės, taikos, žmogiškojo solidarumo jausmus.
Tai jau atitrūkę nuo mūsų, tai konservatyvu, mes jau kiti, - kartais girdime. Taip, kiti, bet ir tie patys, Devintosios simfonijos ontologiniai pėdsakai išlieka ir lietuvių muzikoje, poezijoje. Vertybės abstrakčios, abstraktūs visi aukštieji žmogaus matmenys. Paversti juos gyvenimo orientyrais reikia pastangų. Ir dvasinio darbo. Ne tik fizinio. Nuosekliai dirbant daug kas lyg savaime keičiasi.
Beethoven Ninth Symphony finale, Bernstein
Tapatybės krizė ir pilietinis aktyvumas
Žaidimo taisyklių keitimas - taip vadinama kryptis, kuria eina aktyviosios medijų technologijos, sukoncentruotos į mažus mobiliųjų, bet išmaniųjų telefonų ekranus. Turime į tai atidžiau įsiklausyti, gal ir didžiųjų politinių laikysenų ir žaidimų taisyklės yra sustabarėjusios, gal būtina jas keisti. Gal žmonių žaidimai dar tinkami, homo ludens dar gali jais pasikliauti, gal dar užtektų keisti tik žaidimų taisykles. Dabarties žmogus yra homo viator, keliaujantis, savo ne tik buvimo, bet ir gyvenimo, prigimties vietą keičiantis. Gali būti, kad prisieis grįžti prie pamatinės vietos reikšmės žmogui, pamatiniams žmogaus dariniams, taip pat ir tautai.
Kita vertus, pamąstykime: ar kartais gūžimasis tautiškume nereiškia pasaulio baimės, negalėjimo, negebėjimo jame būti, tinkamai orientuotis. Neužmirškime: ilgai išbuvome uždarytomis sienomis, įgijome baimių. Bet vėlgi: ar pasaulio pilietybė privaloma, ar žmogus, kuris gerai jaučiasi tik savo krašte, savo kalboje, neturi pakankamai galimybių atsiskleisti, įgyti pasitikėjimą darbu, kūryba? Būtinas tik įsipilietinimas savoje žemėje. Pilietybės instituto negalima menkinti; atrodo neįmanoma, kad itin svarbias pareigybes valstybėje užimtų ne pilietis.
Pagrindinį dabartinių Europos politinių žaidimų kodeksą apibrėžia demokratija, pažodžiui reiškianti liaudies arba daugumos valdžią. Bet kas šiandien yra dêmos? Kas yra ta dauguma, kuri sprendžia, lemia? Ar iš daugumos dar kyla vaisingų idėjų, leidžiančių jei ne pakeisti, tai bent pertvarkyti žaidimo taisykles? Ar dauguma gali pajusti iš pačios mažiausios mažumos kylančios idėją, ją paremti? Ar daugumos ir mažumos turiniai nėra pakitę, mažumai kartais įgyjant nenumatytą ir nenumatomą galią, tampant galios dauguma? Ar tikrai gyvensime posttapatybės gyvenimą, ar tikrai išsicentruojantį žmogiškumą rėmins kelios, dargi kintančios, besimainančios tapatybės, pasirenkamos pagal tai, kuri geresnė, patogesnė?
Atsakomybė iš esmės yra vienasmeniška, atsakingas yra tik asmuo, tik jis gali veikti savo valia, rizika, atsakomybe. Atskiros asmenybės valia, kuri reikšmingai paveikia savo tautos, valstybės likimą, turi įtakos pasauliui. Margaret Thatcher, geležinė ledi, pirmoji ir kol kas vienintelė galingosios Britanijos premjerė, lieka įtikinamu tokio asmeninio, valingo veikimo jau mūsų laikais atveju, pavyzdžiu.
Lietuvos tautiniai klausimai ir iššūkiai
Sudėtingoje dabarties situacijoje tautos, tautiškumo, nacijos, nacionalumo problemos vėl iškyla ir todėl, kad mažesnės tautos jaučia išnykimo, ištirpimo bendrame katile grėsmę. Lietuvos situaciją komplikuoja didžiųjų kaimynių geopolitinės programos. Galima būtų teigti, kad lietuvių tautinius klausimus labiausiai aštrina Vilniaus kraštas; ne vienu atveju reiktų sutikti, kad lenkų politikierių (ne atsakingų politikų) keliami reikalavimai yra nacionalistiniai, užgaunantys lietuvių, ypač gyvenančių tame krašte, jausmus. Vykdoma nuosekli, palaipsniui reikalavimus didinanti politika. Nuolaidos valstybiniam lietuvių kalbos egzaminui, pavardžių rašyba (nors ši problema jau apima ir nelietuviškas lietuvių pavardes), vietovardžių rašyba, vietinė dvikalbystė. Kas toliau? Juk sustota nebus.
Ar Lietuvos valstybė turi valios ginti ne tik savo žemių, bet ir pilietinį vientisumą? Ar gali pasikliauti piliečiais? Kur menksta pilietinis lojalumas, ten neišvengiamai stiprėja tautinis aktyvumas. Negalima priešinti kalbos ir teisės, tai nelygiaverčiai dariniai. Dėl teisės žmonės susitaria, susitaria kalba, nei kieno nors sukurta ar sudaryta, nei lengvai pakeičiama. Kalba nepriklauso vien žmogui, o ir gamtai, vėjui, medžių ošimui, vandens tekėjimui, tam, kas dar šiapus, bet jau ir anapus žmogaus. Neužmirškime, kad Europos Sąjungoje tebesilaikoma kalbų lygiateisiškumo, kad ir kaip tai būtų keblu, brangu.
Ar smarkėjantį lietuvių tautiškumo pulsą šiandien galime sieti su nacionalizmu, juolab su ultranacionalizmu? Vargu. Bet reikia analizuoti, gilintis. Demonstracijos labiau tėra reakcijos. Turime suvokti patys save. Sutikime, kad mąstančiųjų žvilgsiai pernelyg nukreipti į didžiąsias erdves, tuo tarpu esminės žmogaus problemos kaip visada yra jame pačiame ir tuose dalykuose, kurie arčiausia jo. Grėsmės signalai, matomi ir girdimi ir Kovo 11-osios eitynėse, instinktyvūs.
Daugiatautiškumas nėra koks nors naujas dalykas. Kiekvienam laikui naujai iškyla tautų tarpusavio santykių, sugyvenimo dalykų. Bet ir tautos tebegyvena savo teritorijose, tebekalba savo kalba, tebekuria savo kultūrą, ekonomiką, sėkmingesnę ar nebeišeinančią iš krizių. Daugumoje valstybių tebėra titulinės tautos, turinčios įsipareigojimų tautinėms ir kultūrinėms mažumoms, gyvenančioms toje pačioje teritorijoje. Tie įsipareigojimai priklauso ir nuo istorijos, nuo kultūrinių tradicijų. Lietuviai kaip titulinė Lietuvos valstyb...
Auklėjimo ir lavinimosi sampratos
Tikras lavinimasis nenukreiptas į kokį nors tikslą, jis, kaip ir kiekvienas siekimas tobulėti, pats savaime turi prasmę. Kaip fizinės jėgos, vikrumo ir grožio siekimas neturi jokio galutinio tikslo, tarkim, kad būtume turtingi, žymūs ir galingi, bet prasmingas pats savaime, didindamas mūsų gyvenimo pajautą ir pasitikėjimą savimi, džiugindamas ir darydamas mus laimingesnius, ir leisdamas mums pasijusti saugesniems ir sveikesniems, taip ir siekimas „lavintis“ yra dvasinis ir protinis tobulėjimas, o ne varginantis kelias pasitenkinantis ribotais tikslais, tai - laimę teikianti ir stiprinanti mūsų sąmonės plėtra, mūsų gyvenimo ir laimės galimybių praturtinimas. Todėl tikras lavinimasis, kaip ir tikra kūno kultūra, yra kartu ir realizacija, ir paskata, visad yra arti tikslo ir vis dėlto niekad nesiliauja; lavinimasis - tai nuolatinis keliavimas į begalybę, įsisiūbavimas vienu ritmu su visata ir amžinybe.
Kiekvienas praeities kultūros idealas, jei norėtume jį perimti, taptų mums nuodais. Niekad labai nevertinau auklėjimo, tai yra nuolat smarkiai abejojau, ar auklėjimu žmogų išvis galima kaip nors pakeisti ir patobulinti. Nedaug suprasdamas, bet vis labiau įsitikindamas savo pranašumu suaugęs stovi prieš vaiką. Kai gabus vaikas metų metais, visą jaunystę yra prievartaujamas, mušamas, bauginamas, pardavinėjamas ir gąsdinamas, o staiga atėjęs kilnus gelbėtojas jį išvaduoja, tai tas gelbėtojas vis dėlto neturi teisės iš vaiko tikėtis, kad šis nieko nelaukęs užsigeis tapti teisėju ar šiaip naudingu žmogumi. Protingasis racionalizuoja pasaulį ir jo atžvilgiu naudoja smurtą. Jis visada linkęs į nuožmų rimtumą. Kai Jėzus šventykloje sugėdino mokslininkus, jam buvo dvylika.
Vertingos tik tos mintys, kuriomis mes ir gyvename. Nuomonės tik tada vertingos, kai jos teigiamos. Kiekviena neigiama, smerkianti nuomonė, kaip stebėjimas dar teisinga, išsakyta iškart tampa klaidinga. Tokios nuomonės sudaro du trečdalius to, ką žmonės vieni apie kitus kalba. Kai pasakau apie žmogų, kad jis man nemalonus, tai yra garbingas prisipažinimas. Išgirdusiam šią mano nuomonę telieka savo nuožiūra nuspręsti, ar kaltę dėl šio atgrasumo priskirti man, ar tam kitam. Bet jei aš apie ką nors sakau, kad jis pasipūtęs, gobšus ar girtuokliauja, pasielgiu neteisingai. Šitokiomis nuomonėmis greitai galima „susidoroti“ su kiekvienu žmogumi. Jei laikysimės tokio požiūrio, tai Žanas Polis buvo prisiekęs alaus gėrėjas, Fojerbachas - dabita, o Helderlynas - pusprotis. Visai taip pat galėtų kas nors tarti: Žemė - tai planeta, kurioje gyvena daug blusų. Šitokios rūšies „tiesos“ - visokio klastojimo ir melo įsikūnijimas. Tikrai teisingi esame tik tada, kai sakome „taip“ ir pripažįstame.
*Mokykla yra vienintelė modernios kultūros problema, į kurią aš žiūriu rimtai ir kuri kartais mane jaudina. Mokykla mane labai sugniuždė, ir pažįstu nedaug reikšmingų asmenybių, kurių neištiko panašus likimas. Mano nuomone, mūsų mokykla, kuri žmogų iki keturiolikos, aštuoniolikos ar dvidešimties metų traktuoja tik kaip pradinę pakopą pasiekusią ir savos vertės neturinčią asmenybę, nėra nepriekaištinga. Kartais istorijose ir memuaruose su nuostaba skaitau, kaip dažnai anksčiau subrendę žmonės, kurie šiandien, norėdami tapti žmogumi dar turėtų išlaikyti keturis egzaminus, užėmė svarbias pareigas ir buvo pasiekę šio to reikšmingo. Tada paniuręs įsivaizduoju laikus, kuriais iš to atsargumo studentu netampama anksčiau nei trisdešimties, o tarnautoju - anksčiau nei keturiasdešimties. Toks žmogus, kokį jį sukūrė gamta, yra nenuspėjamas, neperžvelgiamas, priešiškas padaras. Jis - nuo nežinomų kalnų kelią prasiskinantis upės srautas ir pirmykštis miškas be kelio ir tvarkos. Mokytojui klasėje mieliau turėti dešimt nepataisomų asilų negu vieną genijų, ir atidžiau pažiūrėjus jis juk teisus, nes jo užduotis nėra išugdyti ekstravagantiškus protus, o gerus lotynų kalbos žinovus, skaičiuotojus ir doruolius. Mus guodžia tai, kad tikrai genialiems žmonėms žaizdos beveik visada užgyja ir iš jų išauga asmenybės, nepaisydamos mokyklos kuriančios savo įspūdingus kūrinius, kuriuos vėliau, kūrėjui mirus ir apie jį suformavus didingą genijaus aureolę, kitos mokytojų kartos pateikia kaip iškilius ir nuostabius pavyzdžius. Ir kasmet tie, kurių anksčiau mokytojai nekentė ir baudė, kurie pabėgo ar buvo išvaryti, paskui turtina mūsų tautą. Mūsų mokytojai mokė mus vadinamosios pasaulio istorijos taip: pasauliui visada vadovavo, jį valdė ir keitė tokie žmonės, kurie patys kūrė sau įstatymus ir laužė jau esamus; ir mums buvo sakoma, kad šie žmonės verti pagarbos. Ar tu tapsi mokytoju, ar mokslininku, ar muzikantu - gerbk „prasmę“, bet nemanyk, kad jos išmokstama. Menkesnio charakterio, bet didelio proto ar puikios vaizduotės mokinys neišvengiamai glumina mokytoją: jis turi šiam mokiniui perduoti žinių bei metodų paveldą ir įgalinti jį gyvenime intelektualiai bendradarbiauti, o vis dėlto jaučia, kad jo tikroji, aukštesnioji pareiga būtų kaip tik gintimokslus ir menus nuo tokių gabuolių antplūdžio, nes juk mokytojas neturi tarnauti mokiniui, jie abu privalo tarnauti dvasiai. Kiekvienas mokinio, kuris sugeba pasirodyti ir pasipuikuoti, bet nesugeba tarnauti, skatinimas iš esmės reiškia savotišką dvasios išdavystę.
*Retai pasitaiko, kad [žmogus] atrastų profesiją, pagal kurią jis sugebėtų ne tik dirbti, bet kuri padėtų pažadinti ir įgyvendinti jame glūdinčias svajones, kuri jį ne tik maitintų, bet ir kilnintų bei leistų išreikšti save; o kad taip atsitiktų, turi susiklostyti daug palankių aplinkybių. Mes turbūt visi pernelyg esame linkę suformuoti gyvenimo modelį pagal ankstesnių laikų talentingų žmonių biografijas ir guostis tuo, kad galiausiai kiekvieną kartą tikrai stiprūs ir talentingi rado kelią ir užėmė jiems prideramą vietą. Ši pernelyg miesčioniška prielaida yra ne kas kita, kaip bailus nusigręžimas nuo realybės: pirma, daug tų įžymiųjų genijų, nepaisant stulbinančių pasiekimų, niekad netapo tuo, kam potencialiai buvo skirti ir pašaukti, o antra, visais laikais be galo daug talentingųjų paprasčiausiai nerado arba per vėlai surado jiems prideramą kelią. Bet koks dvasingumas ir kultūra turi dvejopą užduotį. Išsilavinęs žmogus sąmoningai suformuoja savo principus. Nereikalauju, kad ateityje humanitarai būtų sulyginti su tais, kurie gerai uždirba: dirbantysis protinį darbą jokiu būdu neprivalo puotauti ir ilgėtis prabangos, jis daugiau ar mažiau turi būti asketas, bet dėl to reikia jį ne išjuokti, o gerbti. Materialinių vertybių minimumas jam turi priklausyti savaime, kaip, pavyzdžiui, vienuoliškos kultūros laikais ordino broliui nereikėjo turėti asmeninio turto, tačiau jis galėjo pragyventi ir savo laimėjimais prisidėdavo prie ordino šlovės bei autoriteto stiprinimo. Tikroji aristokratija negali būti tikro dvasinio gyvenimo pavyzdžiu; aristokratija remiasi paveldimumu, o dvasingumas fiziškai nepaveldimas. Mano nuomone, kur kas daugiau mano kartos žmonių gyvenimų sugadinta per dideliu instinktų suvaržymu ir slopinimu negu priešingai. Todėl kai kuriose savo knygose pasidariau šių nuslopintų instinktų gyvenimo advokatu ir gynėju, bet niekad nepalikau nuošalyje pagarbos dideliems reikalavimams, kuriuos iškėlė išminčiai bei religijos. Mūsų tikslas nėra gyventi kuo nežabotesnį savivalės gyvenimą, nepaisyti gėrio, meilės ir žmogiškumo. Jauni žmonės mano raštuose randa peno individualumui stiprinti, tuo tarpu mokytojų tikslas priešingas: jauną sielą jie siekia išlaikyti kiek galima normalesnę ir ją standartizuoti, ir tai visiškai normalu bei suprantama. Abi funkcijos - manoji gundanti individualizuotis ir normalizuojanti mokyklos - yra būtinos ir turi viena kitą papildyti, kaip visi bipoliarūs procesai. Norint šitai pastebėti ir mokėti per meilę susivienyti su priešininku net ten, kur tenka stoti prieš jį, reikia turėti truputį išminties ir pagarbos bei pamaldumo, - o tai savybės, kurių negalima kategoriškai reikalauti nei iš mokytojo, nei iš kitų žmonių.
tags: #apie #tauta #auklejima #eilerasciai
