Jau nuo mažens pas vaikus formuojasi tam tikras charakteris. Svarbu paminėti, kad nėra nei gerų nei blogų asmenybių tipų. Tėvai, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, visada turėtų suprasti, kad vaikai yra šalia ir kad jie visada akylai stebi jų elgesį. Vaikai puikiai jaučia ir mėgdžioja ne tik suaugusiųjų emocijas, bet ir jų įpročius, bendravimo manierą. Visiškai paaiškinti vaikams visų suaugusiųjų gyvenimo niuansų tikrai nepavyks, kaip nepavyks vaikų visiškai izoliuoti nuo suaugusiųjų gyvenimo. Vaikai puikiai supras, kaip reikia elgtis tam tikroje situacijoje, jeigu tarp jų ir tėvų egzistuoja dialogas ir jie vienas kitu pasitiki. Šias sąlygas įvykdyti galima tik nuolatos bendraujant. Vaikai dažnai nemėgsta, bijo ar gėdijasi atsakyti į tiesų klausimą, tačiau žaidimo metu ar bendraujant kita tema, tėvams lengva sužinoti, ką galvoja jų vaikas bei atsakyti į užslėptus jo klausimus. Tėvai turėtų kalbėti su vaiku apie jo vertybes, prasmę, tikslus ir pan. Tėvų vaidmuo - išklausyti ir paaiškinti juos supantį pasaulį. Tam nereikia specialaus išsilavinimo, reikia tik meilės, atidumo ir, svarbiausia, noro.
Vaikų asmenybės tipai ir jų ypatumai
Jau nuo mažens pas vaikus formuojasi tam tikras charakteris. Dažnai tėvai galvoja, kad jei jie abu yra D tipo žmonės, jų vaikas taip pat bus D tipo asmenybė, deja, taip būna ne visada, todėl prasideda nesutarimai. Šio tipo vaikai yra dominuojantys ir pradeda atsiskleisti dar darželyje. Atpažinti D tipo vaiką galima stebint jį grupėje. Namuose D tipo vaikai nebijo prisiimti atsakomybės. Jiems svarbu, kad visas pasaulis suktųsi aplink juos, kad jų nuomonė būtų išgirsta ir išsakyta. D tipo vaikai viskuo domisi, nori būti vyresni nei iš tikrųjų yra. Mokykloje jie net nesistengdami tampa lyderiais, kitiems mokiniam jie tampa lyg pavyzdys. Dažnai šio tipo vaikus renka seniūnais. Jie taip pat nepaprastai anksti pradeda kelti sau tikslus ir iššūkius. Jie jų nebijo. Todėl D tipo vaiko tėvams patariu - nebijokite duoti jam įsipareigojimų, atsakomybių, kuo dažniau kelkite jam iššūkius.
Pradėsiu nuo to, kad I tipo vaikai nuo pat darželio būna dėmesio centre. Šį kartą dėmesio centras reiškia buvimą scenoje, jie nori vesti renginius, būna pagrindiniai veikėjai, dainininkai. Šie vaikai nevengia dėmesio - jis jiems labai patinka. Šie vaikai yra tobuli išsisukinėtojai, jie turi iškalbą, turi sugebėjimą išsisukti iš įvairių situacijų: tiek mokykloje, tiek namuose, tiek nuo įvairių darbų. Jie moka manipuliuoti. Paaugę I tipo vaikai mieliau renkasi tokius užsiėmimus arba būrelius, kuriuose galėtų atkreipti dėmesį į save: debatus, šokius, muzikos mokyklą, renginių organizavimą ir pan. Šie vaikai mėgsta dėmesį, jo negavę, bando pelnyti įvairiausiais būdais.
Svarbu paminėti, kad šio tipo vaikai jau nuo darželio laikų pasižymi kaip ,,taikos balandžiai”. Jie vengia konfliktų. S tipo vaikai bus visada linkę nusileisti, pasilaikyti savo nuomonę sau, vardan to, kad niekas nesipyktų. Jie yra jautresni nei kitų tipų vaikai. Jiems atrodo, kad visi turi gyventi taikoje, todėl barnių metu stipriai pergyvena. Mano rekomendacija tėvams, kurie augina šio tipo vaiką: kai namuose vyksta konfliktinės situacijos, pagalvokite apie vaiką, neaštrinkite konflikto, arba pasistenkite nesipykti šalia jo, nes jūsų vaikas tai išgyvena labai sunkiai. Šių vaikų niekada nemotyvuos aukštos ambicijos, užkelti tikslai. Tai nepadės pasiekti gerų rezultatų. Jie paprastai yra labai draugiški, turi daug draugų, neskirsto žmonių į gerus ar blogus. Sunkiai pakelia pokyčius, jei S tipo vaikui tenka pakeisti klasę, mokyklą, gyvenamąją vietą, draugus, ar net atvykti į nežinomą vietą ir susipažinti su naujais žmonėmis - jis patirs įtampą. Po kurio laiko, kai apsipras aplinkoje ir pradės bendrauti, jis bus empatiškas, jį lengvai priims kiti žmonės. Tėveliai, jei keliatės gyventi į kitą vietą, planuojate keisti vaiko mokyklą, labai rekomenduoju šio tipo vaiką nuvesti pas psichologą, kuris paruoš jį pokyčiams.
Kuo jie išsiskiria? C tipo vaikai labiau mėgsta būti vieni. Jie būna šaltesnio veido, nerodo daug emocijų, nemėgsta daug bendrauti, kalbėti. Šeimos aplinkoje jie taip pat yra uždaresni. C tipo vaikai dar kitaip vadinami ,,kodėlčiukai” - jiems viskas yra įdomu ir tol, kol iki galo visko neišsiaiškina, tol klausinėja. Šie vaikai yra labai tikslūs ir konkretūs, jei kažką pažada padaryti, paprastai tai ir padaro. To paties reikalauja ir iš savo aplinkos: iš tėvų, iš draugų ir panašiai. C tipo vaikai gali turėti daug baimių. Draugų neturėjimas ir nenoras bendrauti sumažina jų komunikabilumo įgūdžius, todėl jie sunkiau priima kritiką, nemoka arba dažnai bijo apsiginti, todėl tėvams rekomenduoju palaikyti kuo artimesnį ryšį su vaiku, kad jis neužsidarytų, nepasiduotų baimėms.
Suaugusiųjų elgesio ir vaikų mąstymo sąsajos
Kodėl jie rūko, kodėl organizuoja didelius balius ir pasisėdėjimus už stalo, kodėl grįžę namo jie nebėgioja ir nešokinėja, o sėda į krėslą ir visą vakarą spokso į televizorių. Tai tik mažytė suaugusiųjų gyvenimo, kuris yra nesuprantamas vaikams, tačiau ir dominantis juos, dalis. Kaip tik čia ir bandysime panagrinėti, kaip paaiškinti vaikams suaugusiųjų elgesį. Nepaisant to, kad vaikai neišvengiamai užaugs, nereikėtų šio proceso skubinti ir per prievartą aiškinti jiems suaugusiųjų gyvenimo subtilybių. Skirtingos tautos vaikus suvokia skirtingai: skiriasi Kazachstano ir Rusijos, JAV ir Kinijos suvokimas apie vaikus. Tačiau tėvai, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, visada turėtų suprasti, kad vaikai yra šalia ir kad jie visada akylai stebi jų elgesį. Štai taisyklės, į ką tėvai turėtų atsižvelgti.
- Savo stiprias emocijas ir jausmus (nesvarbu, ar tai džiaugsmas, ar stresas, ar liūdesys) reikia slopinti, ypatingai šalia vaikų. Pykčio protrūkis, nusivylimas ar nesuvaldomas džiugesys gali pasimirši po kelių savaičių, tačiau vaikams tai taps pavyzdžiu, kaip reikia elgtis tam tikroje situacijoje. Emocijos - mūsų gyvenimo variklis, tačiau jos privalo būti kontroliuojamos, ypač šalia vaikų. Išvada: po audringo santykių aiškinimosi, kuris iš sutuoktinių yra viršesnis, vaikui sudėtinga paaiškinti, kad šaukti ant kitų žmonių - negražu. Santykius aiškintis reikia ramiai - šis įprotis naudingas tiek vaikams, tiek suaugusiems.
- Vaikai puikiai jaučia ir mėgdžioja ne tik suaugusiųjų emocijas, bet ir jų įpročius, bendravimo manierą. Pavyzdžiui, jeigu vienas tėvų mėgsta ar tiesiog dėl reikalų ilgai kalba telefonu, prispaudžiant telefoną prie ausies pečiu, tai vaikas elgsis taip pat, net jeigu telefono jis dar neturi. Jis prie ausies spaus bet kokį panašų daiktą. Suaugusiųjų skeletas jau susiformavęs, todėl peties pakreipimas vargu, ar pakenks laikysenai. Deja, bet vaikams toks įprotis gali tapti viena skoliozės (DELFI - stuburo išlinkimas į šoną) išsivystymo priežasčių. Dar keli blogi pavyzdžiai: sėdėti koją užkėlus ant kojos - taip sėdint keičiasi kraujo apykaita kojose. Suaugusiems tai galbūt ir nekelia pavojaus, tačiau vaikų organizmas į tai reaguoja neigiamai. Taip pat garsiai veikiantis televizorius, ilgas sėdėjimas prie kompiuterio, prie įėjimo išmėtyti batai ar daiktai kambariuose. Tėvams tai gali atrodyti nieko baisaus, tačiau vaikams tai daugelio bėdų užuomazgos. Išeitis: vaikai mėgdžioja ne tik gerą suaugusiųjų elgesį. Valdydami savo įpročius ir elgesį, formuojame vaiko įgūdžius, kurie vėliau lydės ji gyvenime ir darbe.
Visiškai paaiškinti vaikams visų suaugusiųjų gyvenimo niuansų tikrai nepavyks, kaip nepavyks vaikų visiškai izoliuoti nuo suaugusiųjų gyvenimo. Bet koks kraštutinumas pasmerktas nesėkmei ir tik apsunks vaikui gyvenimo pažinimą. Optimalus suaugusiųjų elgesys kažkur tarp šių kraštutinumų: nereikia slėpti vaikų, kad jie šventės metu netrukdytų, tačiau ir alumi penkiamečio vaiko vaišinti nederėtų. Vaikai puikiai supras, kaip reikia elgtis tam tikroje situacijoje, jeigu tarp jų ir tėvų egzistuoja dialogas ir jie vienas kitu pasitiki. Šias sąlygas įvykdyti galima tik nuolatos bendraujant. Vaikai dažnai nemėgsta, bijo ar gėdijasi atsakyti į tiesų klausimą, tačiau žaidimo metu ar bendraujant kita tema, tėvams lengva sužinoti, ką galvoja jų vaikas bei atsakyti į užslėptus jo klausimus. Taip tėvai pašalina įvairius vaiko kompleksus ar elgesio susivaržymus. Reikia tiktai noro išklausyti: jie patys viską papasakos. Tėvų vaidmuo - išklausyti ir paaiškinti juos supantį pasaulį. Tam nereikia specialaus išsilavinimo, reikia tik meilės, atidumo ir, svarbiausia, noro.
Dauguma kasdienio gyvenimo elementų kartojasi tiek pas vaikus, tiek pas suaugusiuosius: maistas, miegas, televizoriaus žiūrėjimas ir panašiai. Tiesa, yra elementų, prie kurių mes pripratę, tačiau vaikams jie visiškai nepažįstami, nesuvokiami ir beprotiškai įdomūs. Pavyzdžiui: rūkymas, besaikis šventimas, seksas ir t.t. Šiuo atveju svarbiausia atminti, kad vaikus traukia ir domina ne patys suaugusiųjų gyvenimo įvykiai, bet suaugusiųjų santykis su šiais gyvenimo aspektais. Pavyzdžiui, rūkymas. Kiekvienas suaugęs žmogus žino, kad tai kenkia sveikatai bei nenori, kad jų vaikas perimtų šį blogą įprotį. Nepaisant to, dauguma tėvų patys rūko. Jeigu tėvai bandys rūkyti paslapčia (100 proc. nuslėpti neįmanoma) nuo vaikų, tai tik dar labiau skatins vaikus domėtis rūkymu. Dar vienas kraštutinį pavyzdys: tėvai rūko visur, kur tik įmanoma (kambaryje, virtuvėje, laiptinėje ir pan.; visur padėtos peleninės). Tokia situacija vaikus skatins galvoti, jog rūkyti REIKIA, kad tai būtinas suaugusiojo gyvenimo „elementas“. Galima praktiškai neklystant teigti, jog tokių tėvų vaikai būtinai pradės rūkyti ir tą daryt pradės anksti. Išmintingi tėvai nereklamuos savo įpročio, tačiau nebandys jo slėpti nuo vaikų. Vaikai patys paklaus, ką tėvai daro ir kam to reikia. Galima būtų atsakyti kažkaip panašiai: „Kai kurie suaugę rūko. Kai užaugsi, pats (pati) nuspręsi, reikia tau to ar ne“. Kai vaikas dar neturi visapusiško susidomėjimo rūkymu, nereikia kategoriškai drausti rūkyt - juk uždraustas vaisius pats saldžiausias ir įdomiausias. Kardinalias priemones galima pasitelkti tik, pavyzdžiui, pastebėjus, jog vaikas pradėjo rūkyti. Seksas - normalaus sutuoktinių gyvenimo neišvengiamas elementas. Greičiausiai šita tema yra viena tų, apie kurias tėvai vengia kalbėti su vaikais. Jeigu vaikas susidomėjo šiuo gyvenimo elementu, tėvams reikėtų susikaupti ir išsklaidyti visus mitus ir legendas, kuriomis vaikų pasąmonėje dažniausiai apauga lytinis gyvenimas. Tiesa, nereikia vaiko pasisodinus ant kelių skaityti visą paskaitą apie vyro ir moters anatomiją, apie tai, kodėl tėvai miega kartu ir kodėl iš miegamojo kartais girdisi neaiškūs garsai. Visa tai paaiškinti reikia žaismingai ir tarp kitko. Būtent taip pateikus naują informaciją vaikas ją įsimins, tačiau neteiks jai per daug dėmesio. Laimėsite ir jūs, ir vaikai. Juk geriau, jeigu vaikai iš tėvų gaus patikimą informaciją apie suaugusiųjų gyvenimą nei prikimš galvą įvairia informacija iš neaiškių šaltinių. Raktas į tarpusavio supratimą apie visus tiek suaugusiųjų, tiek vaikų gyvenimo aspektus - reguliarus bendravimas ir nuoširdūs artimi santykiai.
Vaikų psichologiniai iššūkiai ir tėvų vaidmuo
Mokslai, aprašantys žmogaus raidą, ugdymą gyvenimo tarpsniais, pripažįsta žmogaus unikalumą ir specifiškumą kiekvienam amžiaus tarpsnyje. 7-11 vaiko gyvenimo metai. Tai mokyklinio laikotarpio pradžia, kada didžiausi vaiko sugebėjimai atskleidžiami mokantis. Jis laikosi disciplinos ir vykdo tam tikrus suaugusiųjų nurodymus. Šiuo laikotarpiu vaikas turi išmokti būti darbštus. Tai bendruomenė, kurioje dalyvauja vaikai, auklėtojos ir kiti specialistai. Tai vaiko santykis su kitais žmonėmis - tėvais, broliais, seserimis, auklėtojomis, draugais, taip pat institucijomis, kuriose jis lankosi. Šiame amžiuje vyksta dideli pokyčiai vaiko socialinėje aplinkoje - vaikas pradeda lankyti mokyklą - susiduria su sistemingo mokymosi pradžia. Jei dirbate su pirmomis klasėmis turbūt pastebėjote, kad vaikams patinka „rimti užsiėmimai“ - skaitymas, rašymas, aritmetika. Vaikai vis dar yra priklausomi nuo tėvų, bet jau labiau orientuojasi į bendraamžius. Viskas prasideda nuo to, kad vaikas kartu su kitais klasės draugais mokinasi bendrus dalykus, atlieka tokius pat namų darbus - taip vaikas pradeda jaustis klasės dalimi. Vyrauja nuomonė, kad egzistuoja vaikų visuomenė, kurios centras - mokytojas. Ji vėliau perauga į paauglių visuomenę. Mokyklinio amžiaus vaikams tenka vis daugiau atsakomybės už savo elgesį. Jie išmoksta pasirinkti drabužius ir juos sutvarkyti, pasigaminti pusryčius. Jei yra pateikiama užduotis visai klasei - tik vaikai turintys aukštesnį atsakomybės laipsnį pergalvoja, kaip ją atlikti. Mokyklinio amžiaus vaikų svarbiausias užsiėmimas yra mokymasis, bet vis dar svarbūs tebėra žaidimai su draugais, kurių neturėdami vaikai būna labai nelaimingi.
Žaidimas - tai manipuliavimas žaislais, socialinių vaidmenų mokymasis. Žaisdamas vaikas kaupia patirtį, susidaro veiklos įgūdžius, perpranta žmonių tarpusavio santykius, sprendžia problemas, mąsto, kuria. Svarbu, kad vaikas žaistų turinčius ugdymo funkciją žaidimus - lavinančius smulkiąją motoriką, praplečiančius žodyną. Žaidimais galima ne tik mokyti, bet ir gydyti - paprastai tuo naudojasi psichologai. Per žaidimą lengviau atsiranda kontaktas su vaiku. Vaikas lengviau save išreiškia per žaidimą ar kitą neverbalinę veiklą nei išsako tai žodžiais. Jei vaikas bijo tamsos, sugalvokite žaidimą, kuris žaidžiamas tamsoje - taip vaikas nugalės savo baimę.
Žinių vertinimas pažymiais gali sukelti vaikui psichinę įtampą mokykloje. Pažymiai yra skirti įvertinti vaiko žinias, pastangas mokantis, tačiau daugelis tėvų pažymius supranta kaip vaiko asmenybės įvertinimą. Per didelis pažymių sureikšminimas didina įtampą, nerimą ar baimę. Nuo to, koks aplinkinių požiūris į vaiką, didžia dalimi priklauso ir jo paties nuomonė apie save. Tad mokymosi rezultatai įtakoja vaiko savęs vertinimą. Nuolatinė įtampa, laukiant nepalankaus aplinkinių įvertinimo gali suformuoti baimę dirbti kitų akivaizdoje, pavyzdžiui, deklamuoti prieš klasę, spręsti uždavinius lentoje ir panašiai. Pasitikėjimo savimi vystymąsi veikia daugelis faktorių. Ankstyvoje vaikystėje lemiamą įtaką vaiko požiūrio į save formavimuisi turi tėvų elgesys. Jeigu tėvai myli savo vaiką, tenkina jo psichosocialinius poreikius, priima jį tokį, koks jis yra, vaikas pats ima pozityviai vertinti save. Jei vienas iš tėvų ar abu tėvai yra ypatingai reiklūs, griežti, arba jeigu jie stengiasi vaiką apsaugoti nuo bet kokio gyvenimiško išbandymo, trikdydami jo savarankiškumą, vaikas gali pradėti jaustis nieko nesugebantis ir menkas. Draugai taip pat įtakoja požiūrio į save formavimąsi - ypatingai mokykliniame amžiuje. Tada vaikai bendrauja su daug bendraamžių ir nesąmoningai lygina save su jais. Pasitikėjimo savimi stoka nebūtinai susijusi su gabumų trūkumu. Priešingai, menkas pasitikėjimas savimi yra tėvų ar visuomenės suformuotų nerealių lūkesčių ir standartų rezultatas. Dėl to vėliau įgyjamos tam tikros gyvenimo nuostatos.
Didžiausi psichologiniai vaikų iššūkiai yra jausmai, supratimas, jog kažkas manyje vyksta, bet aš to nesuprantu ir nežinau, ką daryti. Psichologo užduotis yra sužinoti, ko tokiam vaikui trūksta, ir tinkamu būdu padėti. Antra iš priežasčių, dėl kurių ypač vyresnėse klasėse einama konsultuotis, yra didžiuliai krūviai. Suaugęs žmogus galbūt jau turi įgūdžius, kaip su tuo tvarkytis, o vaikas juos dar tik formuoja, todėl kyla įtampa. Kita priežasčių grupė - santykiai: nesutarimai su tėvais, draugais, paauglystės meilės klausimai, kurie kartu yra ir savęs paieškos. Kartais net ir tie vaikai, kurie jau turi norą bei tikslą gerai mokytis, dažnai peršoka į kitą kraštutinumą ir tampa perfekcionistais. Tuomet jie nori absoliučiai viską padaryti geriausiai, o tai irgi turi savo kainą. Jiems iškyla dilema, kaip atrasti balansą tarp mokslų ir gyvenimo. Itin svarbu, kad vaikas gebėtų pats savyje susigaudyti, o vėliau padėti ir kitam. Lietuvoje yra labai gerų pavyzdžių vaikų darželiuose, pradinio ugdymo įstaigose. Pavyzdžiui, „Zipio draugų“ ir „Obuolių draugų“ programose kalbama apie jausmus (pyktį, liūdesį ir kt.), diskutuojama, kaip žmonės jaučiasi, kaip padėti kitam. Norėtųsi, kad kiekvienas vaikas galėtų dalyvauti panašiose programose ir būtų tęstinumas vėlesniame amžiuje. Turėtume suprasti, jog svarbu ne tik akademiniai dalykai. Kita vertus, prie skatinimo pažinti emocijas turėtų aktyviai prisidėti tėvai ir visuomenė, nes visų šių dalykų pasireiškimas viešumoje taip pat prisideda prie vaikų mokymo. Kiekvienas iš mūsų kažkam esame pavyzdys.
Tėvų įtaka vaiko vystymuisi
Šeima yra pirmoji aplinka, kurią vaikas pradeda sąmoningai suvokti. Augdamas vaikas prisitaiko prie aplinkos, perima dalį tėvų manierų, dažnai pradeda elgtis ir mąstyti kaip jo tėvai bei artimieji. Tėvų atsakomybė už besiformuojančią asmenybę yra labai didelė. Svarbi šeimoje vyraujanti aplinka, tėvų tarpusavio santykiai bei asmeninis pavyzdys. Su laiku vaikas augdamas susikuria savąją autonomiją. Tėvai turi išmanyti pedagoginius bei psichologinius vaiko mokymosi ir vystymosi dėsningumus. Septynerių metų vaikas savo fiziniu ir psichiniu išsivystymu jau yra pasiruošęs mokintis mokykloje. Tėvai ir vaikai tampa labiau nepriklausomi vieni nuo kitų, o tai ne visada lengva priimti. Tėvai gali nerimauti, kad nebegali savo rūpesčiu garantuoti vaiko fizinio ir emocinio saugumo. Kartais jie gali pasijausti nebereikalingi, nes vaikai siekia vis daugiau laiko praleisti ne su jais, o su bendraamžiais. Tėvams iškyla svarbus uždavinys - įveikti savo nerimą ir parodyti vaikui pasitikėjimą juo, palaikyti jo pastangas tapti savarankiškesniu.
Tai, kad vaikui labiau rūpi bendravimas su vienmečiais, nereiškia, kad tėvai jam nebesvarbūs. Šiuo metu labai svarbus yra bendravimas su savo lyties tėvu. Mergaitės, bendraudamos su mamomis, jas stebi ir mokosi, kokia turi būti moteris. Vaiko pasiekimams mokykloje tėvai yra ne mažiau svarbūs nei mokytojai. Toks jūsų elgesys leis vaikui išsiugdyti pasitikėjimą savimi, savo sugebėjimais. Tai padės siekti geresnių rezultatų gyvenime. Padėkite vaikui sustiprinti pozityvų savęs vertinimą. Jį auklėdami nustatykite aiškias leistino elgesio ribas, kad vaikas visada žinotų, kaip gali elgtis, o kaip ne. Rodykite vaikui, kad priimate jį ir leidžiate elgtis taip, kaip jis nori, jei neperžengia leistinų ribų. Pasitikėkite savimi ir savo vaiku.
Mokslai, aprašantys žmogaus raidą, ugdymą gyvenimo tarpsniais, pripažįsta žmogaus unikalumą ir specifiškumą kiekvienam amžiaus tarpsnyje. Mokslai, aprašantys žmogaus raidą, ugdymą gyvenimo tarpsniais, pripažįsta žmogaus unikalumą ir specifiškumą kiekvienam amžiaus tarpsnyje. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas vyksta 12 metų vaiko galvoje, kokie jo jausmai, mintys ir iššūkiai.Socialinė aplinka ir mokymasisŠiame amžiuje vyksta dideli pokyčiai vaiko socialinėje aplinkoje - vaikas pradeda lankyti mokyklą - susiduria su sistemingo mokymosi pradžia. Vaikai vis dar yra priklausomi nuo tėvų, bet jau labiau orientuojasi į bendraamžius. Viskas prasideda nuo to, kad vaikas kartu su kitais klasės draugais mokinasi bendrus dalykus, atlieka tokius pat namų darbus - taip vaikas pradeda jaustis klasės dalimi.Vyrauja nuomonė, kad egzistuoja vaikų visuomenė, kurios centras - mokytojas. Ji vėliau perauga į paauglių visuomenę. Mokyklinio amžiaus vaikams tenka vis daugiau atsakomybės už savo elgesį. Jie išmoksta pasirinkti drabužius ir juos sutvarkyti, pasigaminti pusryčius. Jei yra pateikiama užduotis visai klasei - tik vaikai turintys aukštesnį atsakomybės laipsnį pergalvoja, kaip ją atlikti. Mokyklinio amžiaus vaikų svarbiausias užsiėmimas yra mokymasis, bet vis dar svarbūs tebėra žaidimai su draugais, kurių neturėdami vaikai būna labai nelaimingi.
Patarimai tėvams ir mokytojams: Vaikas save vertina kai juo rūpinamasi. Išklausyti vaiką jo nevertinat, kad ką jis besakytų. Visada atminti vaikų vardus, nes tai yra jų unikalumas. Visada palaikyti abipusį dalijimąsi. Kalbėdamiesi su vaikais, visada pabrėžkite, kad jūs panašūs į juos. Jie jaučia ar jūs kalbate nuoširdžiai, ar ne. Atsargiai elkitės su savo neigiamais jausmais, nes vaikai gali galvoti, kad tuos jausmus sukėlė jie. Visada leiskite vaikams valdyti aplinką fiziškai. Niekuomet nebandykite vaiko pasitikėjimo. Visuomet įpinkite į santykius sėkmę: tikėkite, kad ir mažiausias dalykas turi pasisekti, tada vaikas pradeda pasitikėti savimi. Visuomet pripažinkite vaiko rodomą dėmesį bei rūpinimąsi. Mes norime, kad vaikai būtų aktyvūs, bet baudžiame už klaidas. Tada vaikas bijo padaryti klaidų ir nėra aktyvus. Niekad neturėkite vaikams neišsakytų laukimų. Nelaukite, kad vaikui vos tai pasakius jis iš karto pasikeis. Norėdami pakeisti vaiko elgesį tiksliai pasakykite, kaip jis turi elgtis ir kodėl jūs to norite. Visuomet prisiminkite, kad jūs esat modelis vaikams. Jie elgiasi taip, kaip jūs. Smerkti galima vaiko elgesį, bet ne jo asmenybę. “Man nepatinka tai, ką tu padarei, bet tai nereiškia, kad nepatinki tu“. Jei jus pykdo ar skaudina vaiko elgesys - pasakykite jam tai, pradėkite nuo AŠ. “Aš pykstu, kai tu….” Taip vaikas nesijaus kaltinamas ir nejaus reikalo gintis, teisintis. Nepamirškite vaiko pagirti už gerą elgesį. Veikite kaip tiltas tarp vaiko ir išorinio pasaulio. Vaikų patirtis ribota ir pasakodami apie savo vaikystę jūs parodote elgesio modelį. Leiskite vaikams pasirinkti. Leiskite pajusti vaikui to pasirinkimo pasekmes. Pripažinkite vaiko teisę į jausmus, kokie jie bebūtų. Skatinkite vaiką išsakyti, ką jis išgyvena, skirkite tam pakankamai laiko.
Alkoholizmas - tai dažno alkoholinių gėrimų vartojimo sukelta liga. Vaikui saugumo jausmą kuria tėvai nuo pat jo gimimo. Tačiau tokioje šeimoje tėvai vaiko saugumo negalima užtikrinti. Vaikas mato, kaip jo tėvo elgesys tampa neprognozuojamas ir gąsdinantis. Jis mato savo tėvą ar motiną apsvaigusius ir praradusius orientaciją, silpnus ir tuščiažodžiaujančius, apsiašarojusius ir tironiškus, patenka į pasaulį, esantį už vaiko suvokimo ribų. Nors sergantys alkoholizmu tėvai gali labai mylėti savo vaiką, bet negali juo nuosekliai rūpintis. Toks vaikas gali turėti psichologinių, sveikatos, elgesio ar mokymosi problemų.
Skyrybos sunkus procesas ne tik sutuoktiniams, bet ir jų vaikams. Vaikams tėvų skyrybos gali atrodyti pasaulio pabaiga. Retai jos būna ramios, dažniausiai - triukšmingos. Kiekvienas vaikas savaip reaguoja į tėvų skyrybas. Tai priklauso nuo tėvų konflikto stiprumo, vaiko amžiaus, charakterio savybių, emocinės patirties, vaiko atsiskyrimo nuo draugų ar bendraklasių. skausmas ir liūdesys - gali pasireikšti labai įvairiai. Vaikai elgiasi taip, lyg būtų mažesni. Pyktis - vaikas skirsto į balta ir juoda- “blogi” jei pykstasi, “blogas” jei išėjo. Pykti gali ant vieno iš tėvų ar ant gyvūnų, daiktų. Vaikai jaučiasi įžeisti. Gėda dėl tėvų skyrybų - vaikas slepia tai nuo bendraamžių, vengia kalbėti apie skyrybas. Po skyrybų vaikai turi daugiau elgesio problemų, nei vaikai iš neišsiskyrusių šeimų. Kita vertus, nesutarimai šeimoje turi įtakos vaiko elgesiui dar prieš skyrybas.
Patarimai mokytojams: Vaikui būtina suprantamai paaiškinti skyrybų priežastis. Reikėtų vaikui leisti išreikšti savo jausmus - pyktį, liūdesį, skausmą saugiai, kad vaikas žinotų, jog už tai nebus nubaustas. Vaikui būtina žinoti, kad net po skyrybų jis turės abu tėvus ir galės juos mylėti. Būkite kartu su vaiku, neslėpdami savo išgyvenimų ir tiesos. Suteikite galimybę kalbėtis apie mirusį žmogų. Atsakykite į vaiko klausimus. Jei vaikas nori dalyvauti laidotuvėse, būtų gerai jam paaiškinti laidotuvių apeigas.
tags: #apie #ka #dazniausiai #galvoja #vaikai
