Šiame straipsnyje analizuojami agresyvaus vaikų elgesio ypatumai, skirtumai tarp berniukų ir mergaičių bei šių skirtumų kitimas per vienerius metus. Taip pat nagrinėjama, kaip su vaiko agresyviu elgesiu, priklausomai nuo jo amžiaus ir lyties, siejasi bendraamžių atstūmimas, vaiko nesėkmės moksle bei demografiniai šeimos veiksniai.
Tyrimo tikslai buvo nustatyti agresyvaus vaikų elgesio ypatumus, skirtumus tarp berniukų ir mergaičių agresyvaus elgesio raiškoje ir kitime per vienerius metus, bei išanalizuoti, kaip su vaiko agresyviu elgesiu, priklausomai nuo jo amžiaus ir lyties, siejasi bendraamžių atstūmimas, vaiko nesėkmės moksle bei demografiniai šeimos veiksniai.
Tyrime dalyvavo 734 vaikai nuo 7 iki 12 metų amžiaus (400 berniukų ir 334 mergaitės). Ilgalaikiame tyrime dalyvavo 220 vaikų (106 mergaitės ir 114 berniukų). Po 12 mėnesių pakartojus tyrimą, dalyvavo 91 mergaitė ir 86 berniukai.
Nustatyta, kad abiejų lyčių vaikų agresyvumas padidėja pradėjus lankyti mokyklą, po to ima mažėti. Berniukai yra agresyvesni nei mergaitės, o dėl savo socialiai nepriimtino elgesio jie patiria bendraamžių atstūmimą. Atstumtųjų statusą turintiems vaikams būdingas gana aukštas arba labai aukštas agresyvumo lygis. Be to, atstūmimas susijęs su vaiko pažangumu: kuo vaiko pažangumas žemesnis, tuo aukštesnis jo negatyvus statusas.
Nustatyta, kad egzistuoja statistiškai reikšmingas ryšys tarp bendraamžių atstūmimo ir berniukų nesėkmių moksle bei agresyvaus elgesio ir nepažangumo. Per vienerius metus sustiprėjo bendraamžių atstumtų mergaičių, o ypač - atstumtų berniukų agresyvus elgesys.
Ypatingos rizikos zonoje yra gyvenantys nepilnose šeimose bei bendraamžių atstumti vaikai. Tyrimo rezultatais gali būti remiamasi kuriant intervencines programas agresyvaus elgesio prevencijai ir modifikavimui.
Asmenybės elgesio transformacijos ir prevencijos galimybės
Asmenybės vertybinė orientacija programuoja visą žmogaus veiklą, lemia svarbiausią elgesio kryptį, vieną ar kitą poelgį ar netatskirą veiksmą, atspindi visuomenės, kuriai individas priklauso, ideologiją ir kultūrą. Daugelis autorių teigia, jog paauglystė tai svarbi ir atskira raidos stadija, kuriai ypatingą dėmesį skirti būtina. Paaugliai nuolat svyruoja tarp laimės ir liūdesio, per didelio pasitikėjimo savimi ir menkavertiškumo jausmo, priklausomybės ir savarankiškumo.
Paauglystės amžiaus ribos yra sąlyginės, dažniausiai nurodomos tarp 11-12 ir 18-19 metų. Mokslininkų nuomonės skiriasi, autoriai skirtingai skirsto paauglystės etapus pagal paauglių amžių. Taip pat paauglystė galima skirstyti į ankstyvąją (12-15 metų) ir vėlyvąją (16-20 metų).
Ankstesnių ir naujausių laikų mokslininkų nuomonės skiriasi apibrėžiant paauglystę. Kai kurie autoriai, kaip G.S. Hall (1904), A. Freud (1969), apibūdino paauglystę kaip audrų ir streso laikotarpį. Kiti, kaip Jeffrey Jensenas Arnettas (1999), Laurence Stenbergas ir kt. (2004), teigia, jog sunkumus nereikėtų suabsoliutinti, nes juos patiria tikrai ne visi paaugliai. E. Erikson (1968) vadina tapatybės paiešką troškimu giliau suvokti save. R. Jučienė (2010) teigia, jog paauglystė yra pereinamasis laikotarpis iš vaikystės į brandaus suaugusio žmogaus gyvenimą.
Paauglių elgesys įvairiose situacijose labiau nei bet kuris kitas amžiaus periodas priklauso nuo bendraamžių grupės. Tie paaugliai, kurie palaiko tvirtą ir kokybišką draugystę su savo draugais, geriau apsisaugo nuo emocinių sutrikimų, jiems lengviau formuojasi emocinis saugumas. Kuo blogiau vaikai sutaria su savo tėvais, tuo jų įtaka yra silpnesnė, o bendraamžių - priešingai.
Pykčio valdymo metodai vaikams – strategijos, kaip nusiraminti, kai kyla pyktis
Šeimos reikšmė vaiko socializacijoje ir elgesyje
Literatūroje yra labai daug bandymų apibrėžti šeimą, tačiau specialistai šeimos sąvoką traktuoja skirtingai. G. Murdock (1962) apibrėžimu, šeima - tai socialinė grupė, susieta bendra gyvenamąja erdve, ekonominiais santykiais ir dauginimusi. K. Miaukinis (2003) išskiria šeimos funkcijas: giminės pratęsimas, vaiko socializacija ir jo auklėjimas, ekonominė ir funkcinė šeimos funkcija, bendravimas, laisvalaikis, lytinio poreikio patenkinimas ir tautos etoso pratęsimas.
Šeimos yra skirstomos į tipus. Patriarchalinės - kai šeimoje pabrėžiamas vyro - tėvo vaidmuo. Matriarchalinės - kai šeimoje pabrėžiamas moters - motinos vaidmuo. Egalitarinės - kai abi sutuoktinės pusės pripažintos lygiavertėmis.
XX a. antroje pusėje ryškėjo naujas šeimos tipas - nepilna šeima, kai vaikas auga tik su vienu iš tėvų. Tai gali nutikti dėl skyrybų, sutuoktinio mirties ar kitų priežasčių. Tokios šeimos gali susidurti su netinkamomis psichopedagoginėmis ir socialinėmis sąlygomis, kurios neigiamai veikia vaikus.
Šeima yra stipriausia, jei jos viduje nėra per didelis nukrypimų. Lengviausia įveikti bet kokius sunkumus tada, kai šeima yra vieninga ir sutelkta. Vis dėlto, šiuolaikinis nepilnos šeimos nekritiškas vertinimas daro neigiamą įtaką vaikams, kurie jau sunkiai atskiria moralines ir šeimos vertybes, o nepilna šeima tampa nebe išimtimi, o tendencija.
| Statusas | Agresyvumo lygis |
|---|---|
| Atstumtieji | Gana aukštas arba labai aukštas |
tags: #anot #r #zukauskienes #2012 #vaiko
