Nors bitėmis domiuosi nuo vaikystės ir jau pusę amžiaus jas tyrinėju moksliškai, kaskart vis naujų mįslių jos man užmena“, - prisipažįsta biomedicinos mokslų daktaras ir vienas žymiausių Lietuvos bitininkų Algirdas AMŠIEJUS.
Algirdas Amšiejus - žinomas Lietuvos bitininkas, sodininkas ir biomedicinos mokslų daktaras, kurio gyvenimo istorija įkvepia ir stebina. Apie bites ir medų A. Amšiejus galėtų pasakoti valandų valandas.
Vaikystės svajonės ir meno paieškos: dėl to tikriausiai daugelis mano, kad bitininkystė ir sodininkystė jo galvoje tūno nuo pat mažumės. Tačiau charizmatiškasis biomedicinos mokslų daktaras būdamas vaikas buvo ryžtingai nusiteikęs siekti savo svajonės - tapyti. „Labai daug žmogui reiškia autoritetas, ypač kaimo vaikui. Viena kultūros darbuotoja atvažiavo į kaimą statyti spektaklį, daryti savo baigiamąjį darbą. Dar ir dabar atsimenu - tai buvo spektaklis „Ką gali mergaitės“. Bet ne spektaklis man įaugo ir pats vaidinimas. Dekoracijoms pastatyti buvo pakviestas dailininkas, jam reikėjo talkos. Taip įsmeigė į širdį man durklą, kad aš po to niekuo nenorėjau būti - būsiu dailininkas.“
A. Amšiejaus noras ir ryžtas buvo tokie stiprūs, kad baigęs aštuonias klases jis bandė įstoti į Kauno Stepo Žuko dailės technikumą. Tuomet konkursai stojant į šią meno mokslų kalvę būdavo dideli - iš septyniolikos stojančiųjų priimdavo tik du. Taip jau susiklostė, kad A. Amšiejus nepateko tarp tų dviejų laimingųjų.
Nuo sodininkystės iki bitininkystės: jo keliai nuvingiavo tuomečio Ivano Mičiurino technikumo link, kur buvo ruošiami būsimi sodininkai, daržininkai bei bitininkai. „Įsivaizduokite, gulbės plaukioja ir ten dar tave moko specialybės. Gamta man buvo viskas. Ir įstojau į technikumą, tapau sodininku-daržininku. O antrame kurse, kadangi Lietuvoje labai trūko bitininkų, mūsų grupę specializavo į bitininkystę. Aš labai gerai mokiausi - penketukais. Jau antrame kurse mane paskyrė būti medelyno vadovu.“
Minėtame technikume A. Amšiejaus gyvenime atsirado ne tik bitininkystė - čia jis susipažino ir su būsima žmona Dalia, mat ir ji ten krimto mokslus.
Kaip bitininkystė atėjo į jūsų gyvenimą? Augau kaime, vasaromis su tėčiu ar dieduku eidavome šienauti. Kai pievoje rasdavau kamanių lizdelį, paženklindavau, o vakare parsinešdavau ir iš beržo tošies ar kokių vamzdelių darydavau joms lizdelius. Turėjau septyniolika ar dvidešimt kamanių lizdų. Auginau svajodamas, kaip jos man suneš saldaus medaus. Bet rudeniop tuose lizduose rasdavau ne medaus, o kirminukų. Ir baisiai pykdavau, kodėl kirmėlės užpuolė mano kamanes. Tik jau koks šeštokas būdamas sužinojau, kad ten visai ne kirmėlės buvo, o kamanių vaikai - perai, iš jų paskui išsirita motinėlės, tranai. Dar ilgai širdį sopėjo, kad iš nežinojimo sunaikinau labai daug kamanių... Kartą pas dieduką susėmiau bičių spiečių - ir visai neišsigandau. Diedukas liepė man laikyti rėtį, o pats kauptuku nuo šakos kratė - visos bitės ant manęs... Sugėlė, pabuvau tris dienas ištinęs, bet nei verkiau, nei bijojau. Todėl paskui vasaromis, kai pusbroliai eidavo ganyti karvių, mane palikdavo prie bičių: pastatydavo statinę su vandeniu, įmerkdavo didelę vantą ir sakydavo: „Žiūrėk, jei tik pradės spiestis, krapyk tuo vandeniu, kad nepabėgtų.“ Nė vienas spiečius neišlėkė, kol aš prižiūrėjau.
Mokiausi bitininkystės Kauno I. Mičiurino tarybinio ūkio technikume, paskui Žemės ūkio akademijoje apgyniau diplominį darbą ta tema, net buvau įvertintas premija už gerą mokslinį tiriamąjį darbą. Tik ne vyriausiuoju agronomu ir ne kolūkio pirmininku tada svajojau būti - baigęs mokslus į Žemės ūkio akademijos mokomąjį ūkį nuėjau dirbti paprastu bitininku. Dėl dviejų priežasčių: pirma - man labai patiko bitininkystė, antra - bijojau prasigerti, nes baisu, kas sovietmečiu darėsi kaimuose... O aš jau antrame kurse sukūriau šeimą, baigęs akademiją du vaikučius turėjau - man rūpėjo šeima ir namai. Žmona Dalia, tarp kitko, irgi bitininkė - mano kursiokė.
Visą gyvenimą bitininkystė buvo mano stichija. Man atrodo, taip stipriai viena veikla degti gali tik tuomet, jeigu joje kasdien atrandi ką nors naujo ir negirdėto. Turiu tokią patarlę: bičių kaip ir moters - iki mirties nepažinsi. Mums, žmonėms, atrodo, kad esame labai gudrūs. Bet bitė yra toks superorganizmas, ji daro tokius dalykus, kad negali suvokti, kaip tai geba! Pavyzdžiui, bitė, grįžusi į avilį, apie atrastą nektaro šaltinį praneša šokiu. Šoka tam tikra kryptimi, pagal saulę, tiksliai išmatavusi atstumus... Dar 1973 metais bičių elgsenos tyrinėtojas Karlas Ritteris von Frischas gavo Nobelio premiją, nes iššifravo šį šokį. Bet, žinot, stebėdamas bites suprantu, kad jos ne tik turi savo kalbą - jos dar ir galvoja! Šiemet vėl padariau sau atradimą. Laikau Bakfasto bites - medaus bičių liniją, sukurtą brolio bernardino Bakfasto abatijoje, Anglijoje. Dar aš veisiu ir mūsų vietinę rasę - Lietuvos tamsiąsias bites. Ir paaiškėjo, kad tos Bakfasto bitės lietuviškų nepriima, nes kita bičių motinos išskiriamo feromono sudėtis. Radau tyrinėjimus, kad jei vietovėje yra pakankamai tos rasės tranų, motina poruojasi pirmiausia su jais. Ir ją pirmiausia užuodžia savos rasės tranai. Patikėkite, kiek kalbėjau su entomologais, vabzdžių pasaulyje jie negirdėję tokių dalykų. Taip visą gyvenimą tyrinėji, atrandi, stebiesi ir žaviesi tuo be galo sudėtingu bičių pasauliu.
Kaip mokslininkas esate padaręs klaidų? Ir ne vieną... Sovietmečiu Lietuva augino labai daug raudonųjų dobilų. Kaukazo bitės straubliukas, kuriuo čiulpia nektarą, yra maždaug septynių milimetrų ilgio. Vietinės bitės - vos šeši milimetrai, todėl ji iš raudonųjų dobilų niekada neprineštų medaus. Tada visi šaukė, kad reikia Lietuvai tik Kaukazo bičių, - jas auginome, mokslinius darbus rašėme. O vietinės bitės buvo nustumtos į užribį. Tiesa, habilituotas mokslų daktaras Jonas Balžekas vienintelis Lietuvoje sukūrė vietinių bičių draustinį Jurbarko, Smalininkų, Tauragės miškuose. Laikui bėgant draustinis buvo sunaikintas. Dabar Dzūkijos nacionalinis parkas bando atkurti vietinių bičių populiaciją. Gamtos tyrimų institutas ėmėsi tyrinėti Lietuvos tamsiosios bitės DNR ir jos genofondo išlikimo galimybes. Esu prisijungęs prie šios grupės - atrinkęs morfologiškai tinkamą bitę, atiduodu į centrą atlikti tolesnius tyrimus. DNR tyrimas brangiai kainuoja - jei visas iš eilės bites tirsi, kitiems mokslo darbams pinigų neliks. Geriausios bitės toliau dauginamos, auginamos motinos, tranai. Savo senelio tėviškėje, Norulių kaime, laikau Lietuvos tamsiąsias bites - juokiuosi, kad ten turiu savo poravimosi punktą. Turime susigrąžinti lietuvišką bitę - degu šita idėja jau ne vienus metus.
Mokslą smarkiai veikia laikmečio mados ar informacijos trūkumas. Anksčiau, be Rusijos, niekur toliau negalėjai išvažiuoti ir ko nors daugiau pamatyti. Tada propagavome didelius tradicinius Dadano avilius - tokiems pakelti reikėdavo mažiausiai keturių žmonių, būdavo sunku medų išimti. Darbo tiek, kad medus tapdavo aukso vertės. Tik kai atsivėrė sienos, pamatėme, kad niekur tų sunkių avilių nėra - yra lengvučiai, daugiaaukščiai. Tokius pats vienas susikraunu į mašiną. Dabar vienos bičių šeimos medų išimu per kelias minutes, per dieną galiu keturiasdešimt bičių šeimų sutvarkyti. O anksčiau, jei per dieną išimi dešimties šeimų medų, vakare steni, lyg kalną būtum vertęs.
Vadinasi, ir bitininkystės mokslas tobulėja. Dar ir kaip! Šiais laikais labai lengva stebėti ir tyrinėti bites: yra daugybė daviklių, lokatorių, matuoklių, kompiuterinių programų... Visuose savo bityno skyriuose turiu kontrolines svarstykles - kasdien aštuntą vakaro į telefoną ateina žinutė su informacija, kiek mano bitės per dieną prinešė medaus Telšių rajone, kiek - Varėnoje. Svarstyklės kainuoja apie tris šimtus eurų, bet atsiperka per vieną vasarą - pagal dienos duomenis aš žinau, ar vyksta medunešis, ar man reikia važiuoti savo bitelių pamaitinti, o gal jos jau nebeturi vietos, kur medų dėti. Tada kad ir naktį galiu šokti ir važiuoti dėti naujų korių. Visi procesai yra ištobulėję, palengvėję: ir medaus sukimas, ir vaško lydymas. Bitininkystė labai progresavo per pastaruosius dvidešimt metų, įstojus į Europos Sąjungą. Iki Rusijos karo Ukrainoje kartais važiuodavau skaityti paskaitų į Baltarusiją - ten bitynai iki šiol yra lyg 1965 metais...
Turite daug sekėjų ir gerbėjų, bet ar yra tikrų mokinių, kuriems kaip meistras perduosite savo žinias? Tiesą sakant, pykstu ant naujosios mokslo sistemos. Jau galėjau tapti profesoriumi, bet iš principo nesieksiu šito vardo. Žinote, kodėl? Nes pagal naują tvarką nereikia rašyti darbo, kviesti komisijos, įrodinėti ir ginti savo idėjų - užtenka parašyti dvidešimt straipsnių cituojamuose žurnaluose. O tie žurnalai yra mokami - už straipsnio išspausdinimą vienas prašo tūkstančio, kitas - pusantro tūkstančio ar dar daugiau eurų. Susimoku, paskui sukviečiu universiteto mokslo komisiją, parodau savo straipsnius cituojamuose žurnaluose, ir aš - jau profesorius. Žinau tokių profesorių, kurie tą patį straipsnį penkiais skirtingais pavadinimais spausdino... Šitaip negalima - man čia ne mokslas! Bet labai didžiuojuosi, kad yra ir jaunų mokslininkų, kurie iš tiesų domisi bitininkyste, kruopščiai dirba, tyrinėja šią sritį. Ir mano vienas iš anūkų nori būti biologas. Tikiuosi, turėsiu savo veiklos tęsėją.
Kokius kelius pasirinko jūsų vaikai? Turiu vieną sūnų ir dvi dukras. Ir jau septynis anūkus. Prieš tris dešimtmečius įkūriau medelyną - kad vaikai po užsienius neišsivažinėtų. Žinau, ką tai reiškia, nes pats dirbau ir Vokietijoje, ir Lenkijoje - reikėjo pinigų bei patirties. Daug ir sunkiai tada dirbau - ir žolę pjoviau, ir tualetus valiau, nors jau buvau mokslų daktaras... Bet praktinės žinios kartais yra brangesnės nei mokslo laipsnis. Juokauju, kad esu velniškai didelis vagis - vagiu akimis ir ausimis (juokiasi). Kai vaikai paaugo, pradėjo dirbti medelyne - kiekvieną penktadienį mokėdavau jiems atlyginimą. Neverčiau - patys norėjo užsidirbti, stengėsi. Vyriausioji dukra Laura - kineziterapeutė, skaito paskaitas apie apiterapiją. Tai - gydymo ir profilaktikos metodai, kuriuos taikant naudojami bičių produktai. Antra dukra Aistė baigė ekologijos mokslus, paskui - kosmetologiją, tad dabar „piešia“ moteris. Dar ruošia įvairiausius tepalus su bičių vašku. O sūnus Rokas galiausiai perėmė medelyną. Šiame versle nėra lengva - besikeičiantis klimatas, didelė konkurencija...
Vadinasi, bitininkystę, gal tik kitais pavidalais, perėmė ir jūsų vaikai bei anūkai. Bet ar tiesa, kad bičių produktai yra tokie stebuklingi? Jeigu ne bičių produktai, nežinau, ar toks sveikas ir drūtas būčiau sulaukęs beveik septyniasdešimties. Iki šiol dirbu po šešiolika valandų per dieną. Neseniai bičių produktus paskelbė alternatyviąja medicina ir apiterapiją pripažino kaip vieną iš medicinos šakų. Pernai Klaipėdos universitete dėsčiau kursą apie bičių produktus - turime užduotį parengti padėjėjus šeimos gydytojams, kurie žinotų, kaip veikia bičių produktai, kaip juos tiksliai paruošti ir dozuoti.
Vienas iš stebuklingiausių yra bičių pienelis - tokia želė iš bičių motininių akučių. Pienelyje, vieninteliame gyvūniniame produkte, yra 10-hidroksi-2-deceno (10-HDA) rūgšties. Ji - stipriausias antioksidantas, tiesiog jaunystės eliksyras. Japonai per metus suvartoja virš septynių šimtų tonų bičių pienelio.
Ir pats gyvenime patyriau atvejų, kuriuos vadinu bičių pienelio stebuklu. Baigęs akademiją pradėjau dirbti padėjėju pas Antaną Laurenčiką - už bičių pienelio rinkimo technologiją Maskvos parodų rūmuose lietuvis buvo apdovanotas aukso medaliu. Atėjau pas jį dirbti 1978-aisiais, o po dvejų metų mano mama susirgo skrandžio vėžiu. Pamenu, kaip įšokau į gydytojo, kuris ją operavo, kabinetą: „Daktare, pasakykit, gal mamai kokių bičių produktų galima, kad pasveiktų?“ Jis man per petį paplojo: „Reikėtų bičių pienelio. Bet iš kur tu jo gausi...“ O aš jau kelerius metus tą bičių pienelį mokiausi rinkti, kone šimtą bičių šeimų turėjau. Pradėjau mamai jo vežti. Po metų atvykome atlikti naujų tyrimų. „Jei pats nebūčiau operavęs, nepatikėčiau! Visiškai sveiko žmogaus rezultatai“, - nustebo gydytojas. Mama pasveiko ir pragyveno dar trisdešimt septynerius metus. Kitam žmogui dėl prostatos vėžio gydytojai žadėjo geriausiu atveju metus, o jis po vienuolikos metų atvažiavo pas mane - susipažinti su daktaru Amšiejumi (juokiasi). Sakau: aš - ne daktaras, tik bitininkas. Pasirodo, jo sūnus iš manęs parveždavo po penkis buteliukus bičių pienelio per metus. Ir visgi bičių produktai - ne vaistai, o imunomoduliatoriai, padedantys organizmui kovoti pačiam. Tik bičių pikis, kitaip propolis, yra natūralus antibiotikas. Navikai, tuberkuliozė, plaučių, psichikos ligos, depresinės ir suicidinės nuotaikos, antrojo tipo cukrinis diabetas - su daugybe tokių ligų kovoti padeda bičių produktai. Net jei tiesiog skauda galvą, pabandykite ne tabletės griebtis, o lėtai, neužgerdami vandeniu, sučiulpti šaukštelį medaus - po dešimties minučių neskaudės. Medus yra nešėjas - visas gerąsias medžiagas nugabena į gydymo reikalaujančią organizmo vietą.
4 bičių produktai, kuriuos reikia valgyti KASDIEN, kad 10 kartų pagerintumėte žarnyno sveikatą, sumažintumėte vėžio riziką ir sureguliuotumėte hormonus
Sakykite, kas būtų, jei pasaulyje vieną dieną bičių neliktų? Po penkerių metų ir mūsų nebeliktų - dar Albertas Einsteinas taip yra pasakęs. Neseniai skaičiau įdomų straipsnį, kodėl bitės dar neišnyko, nors gamtoje - tiek daug chemijos. Bitė turi labai stiprius receptorius. Jei nektaras užnuodytas, jos receptoriai reaguoja taip, kad užspaudžia ryklę ir bitė negali tų nuodų nuryti. Labai retas atvejis, kad bitė apsinuodytų ar užterštą nektarą parneštų į avilį. Žmogus be bičių gal kurį laiką ir išliktų, bet turėdamas tik vienos rūšies maisto taptų labai silpnas, lengvai pažeidžiamas virusų ir bakterijų. Štai Amerikoje chemikalais buvo išnaikinta be galo daug skraidančių vabzdžių, todėl dabar Kalifornijoje migdolų augintojai moka po kelis šimtus dolerių už avilį, kad tik bitininkai jų atvežtų šiems augalams žydint. Nes migdolų riešutai be bičių nesimezga. Kad derlius būtų geras, po medžiais išrikiuojama dvidešimt trisdešimt tūkstančių bičių šeimų... Galbūt bitininkystė yra mažiau matoma ir vystoma mokslo šaka, bet tam, kad žmonija išliktų, ji be galo svarbi.
- Algirdai, visų pirma, kokia buvo jūsų vasara? Ar derlinga visomis prasmėmis? - Viskas normaliai. Tiems, kurie dirba pagal technologijas, laikosi taisyklių, viskas yra gerai. Aš bites vežioju, kad gaučiau derliaus ir skirtingą medų. O kas liečia sodus - medelynui vadovauja sūnus. Pas jį buvo sausra, žemė priemolio, tai šiemet jis mulčiavo, kad žemė neišgaruotų, tai medeliai užaugo gražiai. O sode obuolių yra, kriaušių yra, uogų irgi. Ši vasara gera tik atėjo tas amžius, kai jau ne visur suspėjau. Nespėjau išsimaudyti, bet spalį išvažiuosiu į šiltus kraštus, tai jau pavyks.
- Sakykit, Algirdai, o kada prasideda ir kada baigiasi bitininkavimo sezonas Lietuvoje? - Mano 20 metų tyrimas, taip pat kito profesioriaus užrašytas knygose, parodė, kad bitės Lietuvoje vidutiniškai skraido iki spalio 25 dienos. O pradeda skraidyti per Juozapines - kovo 19 dieną. O tada, kai neskraido, jos gyvena, valgo, būna ramybės periode. Dabar bitininkai jau ruošia bites ramybei. Vėliau prasidės vaško lydymas, korių tvarkymas, rėmelių kalimas, vielų tempimas. Visą žiemą ruošiesi aktyviajam sezonui - darbas pas bitininką nenutrūksta.
- Bitininkaujate jau keturis dešimtmečius, tris iš jų - savo patobulintuose daugiaaukščiuose bedugniuose aviliuose. Ar bitininkystė su metais modernėja? Kaip tai pasireiškia? - Net labai modernėja. Pavyzdžiui, iki rugsėjo 1 dienos kas vakarą į telefoną gaudavau žinutes, kiek bitės prinešė medaus skirtinguose aviliuose - Kelmės, Raseinių, Marijampolės, Trakų, Varėnos rajonuose - ten, kur mano bitės gyvena. Modernėjimas yra beprotiškas. Dar, įsivaizduokite, medaus sukimas. Anksčiau suki į vieną pusę, sustabdai medsukį, korius apverti į kitą pusę. Paskui atsirado radialiniai medsukiai, kur buvo galima sudėti spinduliniu būdu. Dabar programa - nuspaudi „knopkę“, pasisuko į vieną pusę, į kitą, pats sustoja, apsuka rėmelius. Nebereikia liesti rankomis rėmelių. Savikaina išeina mažesnė, nors ir kainuoja įranga. Anksčiau iš vieno avilio medų reikėdavo kopti apie pusvalandį, o šiandien - dvi minutes. Galima iki pietų iškopti 40 bičių šeimų. Anksčiau niekaip urmu nebūčiau pardavęs medaus už 2 eurus.
- Sakoma, būk darbštus kaip bitė. Ar tikrai bitės darbščios, ar čia tik stereotipas? - Bitė dirba labai daug. Bitė neša nektarą, gamina medų ir numiršta. Net nepasinaudoja tuo medumi, kurį pagamino. Kuo bitės turi daugiau medaus, tuo toliau skrenda ir tuo geresnė bičių karta užauga. Vadinasi, ne badu marinta. Pats didžiausias malonumas - pamedituoti, pasėdėti prie avilio, kai bitės dirba. Tada supranti harmoniją. Jos parskrenda tokios sunkios, kad net krenta ir nubėga peščiomis į avilį. Kita pasitinka, perduoda iš burnos į burną nektarą ir skrenda vėl.
- Bitės turi visokių šokių ir kitų būdų susikalbėti tarpusavyje... Medituodamas, turbūt, pastebite ir tai. Koks jų bendravimas tarpusavyje jus nustebino? - Kai atneša nektarą, šoka vienaip, kai pikį - kitaip. Bet tą gali pamatyti tik stikliniame avilyje. Galima uždegti raudoną lempą, kurios bitės nemato, ir stebėti, kaip bitės gyvena. Sėdėdamas prie avilio matai tik išorę, o šokis ir komunikacija vyksta ant korio. Kai bitė parneša medų, šoka ne aštuonikę, o, kaip automobilis, pirmyn-atgal. Tada kitos bitės prieina prie šokančios bitės, nugraužia nuo kojų pikį ir eina padėti ten, kur reikia - rėmelį sutvarkyti, ar kokią skylę užtaisyti.
- Žmona buvo jūsų kursiokė. Dabar jau esate santuokoje daugiau nei 40 metų. Sakėte, kad vadovavotės patarimu rinktis stiprią žmoną. Iš dabarties perspektyvos žiūrint, ar tai buvo geras patarimas? - Šimtaprocentinis. Stipri moteris turi būti ne tiek fiziškai, kiek morališkai, dvasiškai. Juk ji - vaikų gimdytoja, šeimos ašis.
- O ką patarėte savo vaikams, renkantis gyvenimo partnerį? - O čia nieko nepatarinėju. Jie turėjo pavyzdį, matė ir rinkosi patys. Esu nusistatęs, kad čia jų reikalai ir jų gyvenimai, aš nesikišu.
Beveik pusšimtį metų bitininkyste užsiimantis vienas garsiausių Lietuvos sodininkų, gamtos mokslų daktaras Algirdas Amšiejus yra įsitikinęs, kad žmogaus sveikatos lobiai glūdi gamtoje. „Visko, ko mums reikia, galima rasti gamtoje ir viską galime užsiauginti patys. Tik turime žinoti ne kaip, o ką teisingai vartoti“, - laidoje teigė A. Amšiejus. Sveikata ir energija trykštantis gamtos mokslų daktaras pasakojo, kad kasdien valgo vaisius bei daržoves, kurias užsiaugina savo ūkyje. Taip jis užsitikrina, kad organizme netrūks nei antioksidantų, nei fitocheminių medžiagų. „Mes jau, ko gero, sulaukėme tokio amžiaus, ir turime uždirbę tiek pinigų, kad galime sau leisti užsiauginti maistą. Vienas iš brangiausių dalykų - auginti sau maistą. Aš užsiauginu visas daržoves: bulvės, pupeles, brokolius. Todėl žinau, kaip tas maistas ir kokiomis sąlygomis atsirado. Man nereikia mano užauginto obuolio laikyti 10 minučių sodos tirpale ir paskui jį gerai nulupti. Jei nulupai obuolį, jis jau nebėra obuolys, pilnas ląstelienos, fenolių. Tuomet dingsta tam tikros skaidulos. Kuomet prasideda slyvų augimo metas, jos tampa mano pusryčiais. Aš einu į sodą, kepurę išverčiu į kitą pusę, prisiskinu slyvų ir kol pareinu namo, kepurę išverčiu atgal, nes jau ji būna tuščia“, - pasakojo Algirdas. Pašnekovas atskleidė, kad daugelis teiraujasi, ar jis prieš valgydamas savo užaugintus vaisius, juos nuplauna. „Kalbant apie vaisių plovimą, bent dalį jų reikėtų neplauti. Mes turime su maistu gauti mikrobiologijos procesų, kurie randami gamtoje tam, kad nebūtume patys sterilūs. Reikia, kad mūsų organizmas gautų tam tikrą naudą, žarnynas ir imuninė sistema mokėtų kovoti“, - kalbėjo A. Amšiejus. Gamtos mokslų daktaras pridūrė, kad šią taisyklę galima taikyti tik tada, kai vaisiai auga ekologiniame ūkyje, atokiau nuo miesto ir kuriuose nenaudojama chemija. Žinomas sodininkas pasakojo, kad organizmo sveikatai yra labai svarbi ir suvartojama maisto spalva bei kiekis. Anot jo, jei nepavyksta suvalgyti reikiamo kiekio naudingo maisto, tam galima pasitelkti ir kitus natūralius būdus. „Mes esame linkę valgyti per mažai žalios spalvos produktų, o tai nėra geras dalykas. Jei papildai yra natūralūs, pagaminti iš daržovių, vaisių, juose yra žmogaus organizmui reikalingų polifenolių, kodėl gi jų nenaudoti? Vartojant tu gali savo organizmo sistemą padaryti tokią, kad tau norėtųsi gyventi“, - mintimis dalinosi pašnekovas.
Yra nustatyta, kad augaliniams produktams spalvą, skonį ir kvapą suteikia polifenoliai - natūralios medžiagos, puikiai sąveikaujančios su žmogaus žarnynu. Kaip laidoje pasakojo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto farmacijos farmakognozijos katedros dėstytoja prof. Nijolė Savickienė, jie, kartu su antioksidantais, užtikrina darnią organizmo veiklą bei atsparumą ligoms. „Daržovės, turėdamos įvairiaspalvį savo paviršių, pavyzdžiui, žalią, geltoną ir oranžinį, demonstruoja, kad kaupia savo sudėtyje daug polifenolinių medžiagų. Brokoliai ir ciberžolė yra puikiai žinomi ir vartojami su maistui ar dedami į preparatus. Tai yra tie produktai, kurie yra tiriami mokslininkų. Tokie produktai turėtų būti mūsų kasdieninėje mityboje, nes ten randami minėti junginiai ir medžiagos talkina mūsų sveikatai“, - pasakojo prof. N. Savickienė.
Šalia akademinio darbo universitete, profesorė tiek Lietuvos, tiek užsienio mastu vykdo augalus tyrinėjančius projektus, kurių metu mokslininkai atranda naujas augalų savybes, pritaikymo būdus gydant sunkiausias, net ir onkologines, ligas. Laidoje gydytoja buvo atvira - šiandieninė užauginamo maisto situacija ją labai neramina. „Kiekviena liga yra susijusi su uždegimu. Pasveikimo mechanizmui reikia minimalaus uždegiminio fono. Sveikstant turi būti sunaikintas infekcijos židinys, ligos metu atsiradę ir suirę baltymai. Todėl kai kalbame apie savo mitybą ir sakome, kad mes turime vartoti antioksidantus, tai yra tiesa. Deja, tik pasąmonėje suvokiame jų svarbą arba net ir nežinome tų veikimo mechanizmų. Antioksidantas padeda moduliuoti mūsų praktiškai visas organizmo sistemas ir ypatingai imuninę sistemą. Dauguma įvairių daržovių tampa butaforinėmis, nes jos auginamos pirmiausiai dėl to, kad turėti kuo didesnį jų kiekį, bet kokybės atžvilgiu - situacija prastesnė. Pramoniniu būdu užaugintose daržovėse ir vaisiuose reikiamų medžiagų - antioksidantų, polifenolių - kur kas mažiau“, - pasakojo profesorė.
Sunkių onkologinių ligų pradžia dažnai yra siejama su tam tikrų medžiagų trūkumu ar sutrikusiu jų įsisavinimu žarnyne, todėl, pasak Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų hepatologijos, gastroenterologijos ir dietologijos centro vadovo, gydytojo gastroenterologo profesoriaus Jono Valantino, šiuolaikinė medicina daug dėmesio skiria žarnyno mikrobiotos sveikatai. „Pirmiausia maistas yra įsisavinamas plonojoje žarnoje. Pradinėje jos dalyje - vienos maisto medžiagos, galinėje jos dalyje - vitaminas B12, tulžies rūgštys. Plonasis žarnynas - pagrindinis organas, kuris lemia maisto medžiagų pasisavinimą. Kas nepasavinama plonojoje žarnoje, nukeliauja į storąją. Storoje žarnoje mikrobai džiaugiasi tuo maistu. Priklausomai nuo ten esančių mikrobų gausos, mes turime vienokį ar kitokį imunitetą, gerą sveikatą. Niekas dar nėra suskaičiavęs, kiek mikrobų rūšių ten galima rasti“, - kalbėjo gydytojas J. Valantinas.
Bene garsiausi Lietuvos bitininkai broliai Juozas ir Algirdas Amšiejai bičių gyvenimo išmintį perėmė iš savo senolio, patyrusio Dzūkijos medaus kopinėtojo. Vaikystės pamokos buvo tokios gilios, kad abu broliai ir profesijas rinkosi pagal pomėgį - abu tapo profesionaliais bitininkais. Algirdas Amšiejus - Žemės ūkio universiteto Bitininkystės katedros vadovas, mokslo daktaras, apie bites ir medų žinantis ne vien iš savo parašytų knygų. Jis - patyręs bitininkas, lenktyniaujantis su broliu, kurio medus gardesnis.
Šįkart mums išminties, išmoktos iš bičių, paslaptis atskleidė kadaise jaunystėje iš Varėnos pabėgęs kitur laimės ieškoti, bet ją suradęs tik vėl Dzūkijon parėjęs Juozas Amšiejus.
Dzūkijoj širdis smarkiau plakė: Sarapiniškių kaimas - ne koks užkampis Varėnos rajone. Jis žinomas sodų augintojams, nes dažnas sodininkas atvažiuoja pas Juozą sodinukų pirkti. Sulig pavasariu ir prasideda didysis darbymetis - reikia paruošti peržiemojusius vaismedžius ir vaiskrūmius, apžiūrėti visą medelyną, panaikinti iššalusius medelius, atsodinti jaunuolyną. Jau laikas ir bitėmis pasirūpinti, apžiūrėti, patikrinti kiekvieną avilį, kaip bitelės peržiemojo. Juozą aptikome ką tik sugrįžusį namo. Kieme triūsė žmona Daiva, jai talkino parvažiavusi iš Vilniaus dukra Rūta, prie technikos darbavosi talkininkas iš kaimo, o Juozas prisipažino grįžęs nuo Daugų, kur auga brolio sodas. Namai - tai tipinis Alytaus namukas. Jie buvo statomi kone visose ūkių gyvenvietėse ir skiriami specialistams. Tokiame namelyje apsigyveno ir Amšiejų šeima, sugrįžusi atgal į Dzūkiją.
„Kai grįžau iš armijos, vedžiau. Mums taip norėjosi pabėgti kuo toliau nuo tėvų. Mylėjome juos, bet norėjome gyvenimą kurti savarankiškai. Baigiau Mičiurino technikumą Kaune, bitininkystę. Tad susiradau darbą Suvalkijoje. Buvo Gelgaudiškyje toks „Paryžiaus komunos“ kolūkis. Ten vaikas gimė. Dirbau bitininku, bet sąlygos prastos buvo. Paskyrė man seną arkliuką, gal 20 metų senumo, o reikėjo kone kasdien vadelioti apie 19 kilometrų iki bičių. Ūkyje dirbo dar vienas bitininkas, tad perspektyvų neregėjau. Brolis jau mokėsi akademijoje. Nuvažiavau pas jį ir prisipažinau, kad noriu Dzūkijon sugrįžti. Tas lyg ir nepritarė iš pradžių. Bet grįžau čia. Patiko ūkio pavadinimas - Dainava. Siūlė Gudžius, ten sąlygos geresnės, bet nusvėrė Dainava. Tėviškė arti, tėvai netoli. Sąlygos neblogos bitininkauti. Taip ir užsilikome iki šiol“, - prisiminė sugrįžimo istoriją Juozas ir pridūrė, kad Varėnos pusėn visada širdis smarkiau plakė.
Sarapiniškių kaimas išgarsėjo: Su Juozu bešnekant pastebėjau, kad kiekvienas pratartas žodis kaip mat istorija virsta. Jis ir sakė, kad Sarapiniškes daugiau mažiau žinojo žmonės, kuriems reikėjo sodinukų ir medaus. „Dabar po pernai mus niokojusio škvalo Sarapaniškes žino visa Lietuva. Atvažiuodami matėte, kaip suniokotas miškas, išguldytos šimtametės pušys. Gamta stebuklus krėsti mėgsta“, - pratarė sodininkas. Per tą pernykštį rugpjūčio uraganą visos Juozo bitės vasarojo svetur. Aviliai buvo išvežti į miškus, į kaimynų laukus, pamiškes. Sakė, atlaso reikia, norint sužiūrėti, kur aviliai stovi. Nuo škvalo nukentėjo gal tik keletas avilių - rado apverstus, nuplėšytais stogais. Stichija stebuklą sutvėrė visai netoli namų. Ten, kur vėtra prasisuko visa savo griaunamąja jėga. Jau nuo kelio, vedančio į Alytų, matyti tarsi užbrėžta aukštų išlakių pušų juosta, nutįsusi gal dešimt metrų į ilgį. Šalia jų - gal dešimt Juozo avilių. Aplink - audros nusiaubtas miško plotas. Iš kelių hektarų tik ta juostelė medžių su visais aviliais išliko. Ir netikėk stebuklais, sakė Juozas. Tikrai Sutvėrėjas išsaugojo jo biteles tame ruože, įsitikinęs bitininkas.
Juozas išvardijo ir nuostolius. Per šią žiemą ir tą pernykštę audrą prarado net 30 bičių šeimų. Kitam tai būtų pražūtingas praradimas, bet Juozas sako, kad iš 160 šeimų tai nėra dideli nuostoliai. Ir įsitikinęs, kad atkurs šeimas ir jo bitės, tos darbščiosios darbininkės, prineš medaus. Jis tik patvirtina seną priežodį, kad batsiuvys visada be batų, o siuvėjas be kostiumo. Pasirodo, namie nėra nė šlakelio Juozo medaus. Prisipažino, kad 20 kg pirko iš draugo. Savąjį paskutinį medų išpardavė dar per Grybų šventę Varėnoje. „Bitės man tapo gyvenimo simboliu. Senelis pamokė, kaip reikia jas prižiūrėti, o svarbiausia - mylėti. Man ir mano broliui bitės bei sodai - daug daugiau nei pragyvenimo šaltinis. Atimk iš mūsų bites - nieko neliks. Čia kaip Arvydui Saboniui krepšinis. Jei negautų kamuolio, trečią dieną numirtų. Negaučiau su savo bitelėmis pašnekėti, po savaitės laukais išeičiau“, - savo prieraišumą atskleidė Juozas. Jo tikinimu, pats gardžiausias visus kitus pranokstantis yra liepų medus, kurį bitės surenka nuo liepos medžių per karščius. Girdėtas pasakymas - liepos verkia. Tai jos išskiria saldų lipnų skystį - lipčių. Jis nesikristalizuoja ir toks lipčiaus medus itin vertingas. Mat liepos taip graudžiai verkia kas penkeri metai. Pagal Juozą antrąją poziciją išsikovojo viržių medus. Viržiai žydi gerokai vėliau, kai jau reikia maitinti bites. Todėl joms tą medų surinkti sunkiau. „Jei žmogus tiek dirbtų, kiek bitės, neišgyventų, išsieikvotų. Mums dera mokytis iš jų darbštumo, bet persistengti nevalia. Tebūnie tai kaip siekiamybė, darbštumo simbolis“, - įvertino bičių triūsą gamtos žmogus, renkantis ir bičių pienelį, ir pikį, ir duonelę, ir žiedadulkes.
Kur bitės, turi ošti ir sodas: Savas sodas jau ošia ne tik netoli namų, bet ir brolio valdose, o svarbiausia, ir tėviškėje, Rusingėje. Dabar tėviškė yra didelis dvaras, pasididžiuodamas sakė Juozas. Pasirūpino visi vaikai, kad jis nušvistų naujomis spalvomis ir būtų visos gausios Amšiejų giminės susitikimų vieta. Patys atstatė, ką reikia pristatė, užveisė sodą. Dabar koks jubiliejus ar šventė - visi tėviškėn suvažiuoja. Ten penki vaikai - du sūnūs ir trys dukros - laimingi tupinėja apie savo 89 metų motulę, o ši skaičiuoja gausų būrį anūkų ir jau lenkia pirštus rikiuodama provaikaičius. Vien artimiausiųjų apie 50 suvažiuoja. Tas didelis namas visiems primena basakoję vaikystę. Matė vargo visi, bet kabinosi į gyvenimą, raginami santūraus ir ramaus būdo tėvo mokėsi ne tik iš knygų, bet ir iš miško, lauko, žemės. Tėvų namai visada masino sugrįžti. Jie per visas vasaras dirbo kartu, net kaimynai galvas kraipydavo, kad Amšiejų vaikai parvažiavę ne užstalėn sėda, o dalgius ima ir šienauti skuba. Dabar visi padeda sesei su mama tėvonijoje gyvenančioms, o po darbų kūrena pirtį ir ilsisi. Vietos dvare visiems užtenka. Abu broliai muzikantai, užplėšia armoniką, pavirkdo, o seserys padainuoti mėgėjos. Juozas jaunystėje galvą pramušęs buvo muzikavimui ir sportui. Ir dabar pagroti kviečiamas neatsisako. Svarbiausia, visur spėja. Ir darbai verda rankose, ir linksmybės liejasi.
Juozas pagarbiai pasakojo apie savo rūpestingą, santūrų tėvą, kuris nė sykio balsą nepakėlė, nebarė savo vaikų. Tik savo pavyzdžiu auklėjo. Dabar Juozui didžiausias autoritetas jo brolis Algirdas. Sako, jaunesnis, bet žiniomis ir mokslu jį aplenkė. „Nebijau skambių žodžių. Man mano brolis ir prezidentas, ir premjeras, ir ministras, ir mokytojas. Viskas telpa viename asmenyje“, - gyrė savo brolį, džiaugdamasis jo laimėjimais ir pasiekimais mokslo srityje.
Atgaiva ir ramybė: „Mano sodai užima 12 ha. Šiemet zuikiai gerokai patvarkė sodą, apgraužė medelius. Po to per sodą pražygiavo šernai. O po jų dar ir stirnos atėjo pagraužti šakelių. Nieko tokio, atsodinsime. Ir žvėreliams reikia gyventi. Sodo turime 1,7 ha, medelyno - 1 ha, tiek pat auginu aviečių, 1,5 ha spanguolių. Daugiausia auginu juodųjų serbentų. Ilgai teko dirbti su šiomis uogomis, o dabar išmušė jų pripažinimo valanda. Geros puikios uogos sunoksta. Mes juoduosius serbentus vadiname kosmonautų uogomis - tiek jose prisotinta vitaminų. Šiemet serbentų daigas Vilniaus turguje kainavo apie 10 litų. Sąžinė neleidžia tiek prašyti“, - sakė Juozas, pats ir vežantis savo sodinukus bei daigus parduoti. Sodininkas parduoda obelaites, kriaušes, slyvas, vyšnias, trešnes, persikus, abrikosus. Visas asortimentas įvairiausių veislių. Žinoma, išmėgintų ir augintų savame sode. Todėl jis žino, kaip auginti sodinukus ir daigus, bei negaili pirkėjams patarimų. Ilgiausia eilutė nutįsta, kai Juozas atveža savo sodinukus parduoti į Vilnių, kur jo jau laukia pirkėjai Šiaurės miestelyje, prie „Banginio“ centro. Juozas - linksmas pardavėjas, neieško žodžio kišenėje, linksmai dirba, kiekvienam aiškindamas, kaip puoselėti daigelius. „Žmonės dabar jau prašo ir egzotinių vaismedžių. Parduodu abrikosus, persikus. Jie užauga ir veda vaisius net skanesnius nei atvežtiniai. Tie medeliai sėkmingai atlaiko žiemos šalčius. Tik bėda, jie nepakenčia temperatūros svyravimų pavasarį, kai naktį paspaudžia šaltukas, o dieną užtvindo karštis. Medelis suaižėja, tiesiog susprogsta jų šerdis“, - apgailestavo Juozas.
Jo pirmoji pagalbininkė visuose darbuose - žmona Daiva. Abu didžiuojasi savo vaikais Rūta ir Ryčiu. Rūta kiekvieną laisvesnę akimirką atvažiuoja iš sostinės namo ir padeda mamai, nesibodėdama jokio darbelio. Ji baigė medicinos mokyklą, dabar svajoja studijuoti medicinos mokslus universitete. Sūnus Rytis kasdien namuose.
