Draugystė - tai vienas svarbiausių santykių žmogaus gyvenime, tačiau jos supratimas keičiasi priklausomai nuo amžiaus. Lapkričio 29-ąją minima Tarptautinė draugo diena primena, kad draugai vienodai svarbūs visais gyvenimo etapais, tačiau skirtingai suvokiami įvairiose amžiaus grupėse. Jeigu ankstyvoje vaikystėje draugas daugiausia yra žaidimų bendrininkas, tai paauglystėje draugystė įgauna visai kitokią reikšmę ir svorį, formuojantis asmenybei.
Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus komanda, siekdama padėti paaugliams suprasti draugystei svarbias savybes ir jas ugdyti, pakvietė jaunimą atkreipti dėmesį į šią temą. Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Andželika Vežbavičiūtė pastebi, kad iš dešimčių vaikų atsiųstų frazių ryškėja pats svarbiausias jų poreikis - būti išklausytiems ir suprastiems. „Gebėjimą atliepti šiuos vidinius poreikius bręstantis ir ieškantis jaunas žmogus vertina išskirtinai reikliai. Dar mūsų paaugliams svarbu, kad šalia būtų žmogus, prie kurio jie galėtų būti savimi, jaustųsi mylimi tokie, kokie yra iš tiesų, svarbu, kad tas žmogus jiems nevadovautų ir nenurodinėtų. Štai ir visa draugystės esmė pagal paauglius“, - dalijasi A. Vežbavičiūtė.
"Man nesvarbu, tu storas ar plonas, ar turi kokių nors problemų su sveikata, nesvarbu ar tau patinka berniukai ar mergaitės, man esi svarbus TU!" - tokiomis frazėmis Kauno miesto moksleiviai, dienos centrą lankantys vaikai ir Kauno nepilnamečių kolonijos vaikinai apibūdino draugystę, atsiliepdami į pasiūlymą.
Tėvai - draugai paaugliams?
Psichologė Jūratė Marcinkevičienė, turinti darbo patirties su paaugliais, teigia, kad tėvai gali būti draugais savo paaugliams, tačiau tai reikalauja didelių pastangų. „Jeigu tėvai demonstruos savo autoritetą, pranašumą prieš paauglį - tai neabejotinai iššauks priešpriešą. Vienintelis kelias į dialogą yra nuoširdus domėjimasis savo paaugliu. Paauglystė neretai būna vienas sudėtingiausių amžiaus tarpsnių. „Natūralu, kad paauglys ieško panašaus amžiaus bendraminčių bei veiklų savirealizacijai. Kartais tėvams gali atrodyti, kad augantis vaikas nebenori kartu leisti laiko, tačiau taip nėra.
Vaiko teisių apsaugos įstatymas ir jo interpretacija
Diskusijos apie vaikų gerovę ir jų teisių apsaugą aktualios ir svarbios. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (VTAPĮ), įsigaliojęs prieš metus, siekė greituoju būdu išnaikinti tėvų smurtą prieš vaikus, nustatydamas vaiko teises kaip atskaitos tašką. Vaikų teises prižiūrinčios tarnybos gavo grėsmės lygių lenteles (0, 1, 2), kurios leidžia nustatyti grėsmės lygį ir nuspręsti, ar paimti vaiką iš šeimos. Tačiau šis supaprastintas procesas kelia klausimų. Nulinio lygio, kai šeima paliekama ramybėje, peržiūrėjus lenteles praktiškai nebūna: vis tiek vaikas arba per storas, arba per plonas; per judrus ar per lėtas. Jei nustatytas pirmas lygis, šeimos stebėsena perduodama atvejo vadybininkui, jei antras - vaikas paimamas iš šeimos. Tai kelia abejonių, ar tikrai vaikų interesai yra prioritetas, kai įstatymas leidžia vaiką paimti iš šeimos remiantis tik formuluote „vaikas paimamas iš jam nesaugios aplinkos“.
VTAPĮ skelbia, kad „pagrindinis visuomenės institutas, kuriame vaikas gyvena ir kuris užtikrina vaiko apsaugą ir vystymąsi, yra vaiko biologinė šeima“. Tačiau Vaiko teisių konvencija pabrėžia būtinybę išsaugoti vaiko ir tėvų ryšius, o vaiko atskyrimą nuo šeimos taikyti tik kraštutiniu atveju. Dėl biurokratų ir įstatymų leidėjų interpretacijos, per kelis mėnesius iš šeimų buvo paimta šimtai vaikų. Nors įstatymo pataisa nurodo, kad vaiką iš šeimos reikia paimti tik turint rimtą pagrindą (realią grėsmę jo gyvybei ir sveikatai), vien formuluotės dėl vaiko nesaugumo nebeužtenka.
Per didelis rūpinimasis saugumu neleidžia vaikui mokytis rizikuoti, rasti išeitį netikėtose gyvenimo situacijose, suvokti, kad tikrame gyvenime yra daug pavojų. Jei kiekviena mėlynė vertinama kaip vaiko nepriežiūra, stabdoma galimybė užaugti jam kaip atsakingai rizikuojančiam suaugusiajam. Kai visi vaiko norai pildomi, jis auga smurtautoju.
Vaikų gerovė Lietuvoje ir tarptautiniai tyrimai
UNICEF vaikų gerovės tyrimai atskleidžia įvairius aspektus, susijusius su vaikų gyvenimo kokybe skirtingose šalyse. Nors Lietuva yra viena švariausio oro valstybių, vaikai čia nesijaučia laimingi. Apklausus juos paaiškėjo, kad jie jaučiasi laimingesni tik už gyvenančius Rumunijoje ir Lenkijoje. Sunku susikalbėti su tėvais bei bendraamžiais. Didelis atotrūkis tarp mamos ir tėčio - vaikams daug lengviau susikalbėti su mamomis.
Tyrimai rodo, kad geriausia vaikams gyventi Nyderlanduose, Skandinavijos šalyse ir Vokietijoje. Lietuva, pagal edukacijos indikatorius, užima 19 vietą. Nors dauguma Lietuvos vaikų lanko ugdymo įstaigas, ugdymo kokybė yra prasta. Akcentuojamas mokymasis mintinai, o ne kūrybingas problemų sprendimas bei kritinis mąstymas. Daugiau rūpinamasi, kad pedagogas nepersidirbtų, nei kad jis dirbtų profesionaliai.
Lietuvos paaugliai turi ir kitų problemų: nevalgo pusryčių, retai valgo vaisius, mažai sportuoja. Tai gali lemti ne tik prastesnius mokymosi rezultatus, bet ir elgesio problemas. Nustebino tai, kad Lietuvoje, palyginti su kitomis išsivysčiusiomis valstybėmis, nemažai paauglių mergaičių pagimdo. Tai kelia klausimą dėl seksualinio švietimo pamokų poreikio.
Taip pat stebimas didelis rūkančių ir geriančių paauglių skaičius. Lietuva yra vienintelė valstybė, kurioje patyčias patiria daugiau nei 50% vaikų, o muštynėse dalyvauja arti 40% vaikų. Savižudybių Lietuvoje yra daugiau nei penkiolika kartų daugiau nei Islandijoje.
Kaip kalbėti su vaiku apie kūno dydį?
Vaikai yra atviri ir dažnai tiesiai sako tai, ką mato. Sakydami „Tu storas!“, jie gali tiesiog konstatuoti faktą, tačiau kitam žmogui tai gali būti skaudus įžeidimas. Svarbu su vaiku pasikalbėti apie žodžio „storas“ ar „apkūnus“ emocinius atspalvius. Reikėtų švelniai ir empatiškai paaiškinti, kad nors pats žodis nėra blogas, tačiau kitas žmogus, jį išgirdęs, gali nuliūsti ir įsiskaudinti. Tėvų pareiga yra išsiaiškinti, kodėl vaikas siekė įžeisti ir įskaudinti kitą, o ne bausti jį.
Svarbu vaikams sakyti tiesą: „Kūnai būna įvairių dydžių ir visi jie yra geri, tačiau kai kuriems žmonėms taip neatrodo“. Jei vaikas nieko specialiai nenorėjo įžeisti, o tiesiog išsakė savo pastebėjimą, įsižeidusiam asmeniui galima atsakyti: „Visi kūnai, dideli ar maži, liekni ar apkūnūs - yra nuostabūs“.
Bibliotekoje galima rasti vaikiškų knygelių, kuriose pavaizduoti įvairiausi kūnai. Tai puiki proga kartu su vaiku aptarti, ar kažkas šaiposi iš storo personažo, ar tie personažai yra piktadariai ar padėjėjai.
Svarbiausia - kurti saugią aplinką, kurioje vaikas galėtų patenkinti savo smalsumą ir išsiaiškinti visus atsakymus į klausimus „kodėl?“.
tags: #aiskinimas #vaikams #storas #plonas
