Klaipėdos rajono Dovilų pagrindinėje mokykloje kartu su visais mokosi ir vaikai, turintys elgesio ir emocijų sunkumų. Svarbu atsižvelgti į kiekvieno vaiko individualius poreikius. Pedagogai pateikia būsimo antroko, kurį pavyko sėkmingai integruoti, pavyzdį.

Vienas berniukas, turėjęs rimtų elgesio sunkumų, buvo pirmasis mokyklos mokinys su tokiais iššūkiais. „Jis mušėsi, stumdė suolus, keikėsi, draskė daiktus, mėtė knygas ir daiktus į mokytojus bei vaikus. Visada buvo padidinto streso būklėj“, - vos atėjusį berniuką prisimena spec. pedagogė S. Mokyklos bendruomenė pastebėjusi, kad ignoravimas šiuo atveju nepadeda, suskaičiavo, kad per pamoką jis ramiai gali išbūti 22 minutes su 4 pertraukomis ir sudarė planą, siekdami, kad mokinys norėtų būti klasėje.

„Iš pradžių jis klasėje išbūdavo 1-2 minutes ir toliau būdavo pas mus, palaukdavom kol nusiramins, paskui per pertrauką išleisdavom, vėl prisidirba ir vėl atgal. Jį erzindavo šviesos, įvairūs garsai, kaip skambutis į pamoką, ir panašūs dalykai, kurių mokykloje neišvengsi. Specialistė teigia, kad tik po 4 metų darbas davė rezultatų ir jis nusiramino - išsėdėdavo pamokose, mažiau reaguodavo į dirgiklius.“

Mokytojai taikė neįprastus metodus: „Ne tai, kad mes jį pasiimam ir džiaugiamės, kalbinam ir duodam kažkokių užduočių. Mes susitarėm padaryti viską taip, kad pas mus būtų labai nuobodu - taip nuobodu, kad jis norėtų į tą klasę grįžti. O nuobodu tai yra nieko neveikimas (nieko neveikti žmogui yra sunkiausias dalykas, o ypatingai vaikui, kuris yra aktyvus). Tai arba nieko nedarydavom (niekas yra niekas - jokių priemonių, jokių kalbėjimų - 45 minutes nieko) arba pagaliukų piešimas, rašymas vaikui, kuris moka rašyt, skaityt, skaičiuot ir visą kitą. Tas dalykas labai veiksmingas, bet tas rezultatas atėjo po poros mėnesių, kad jis galėjo klasėj išsidėt“, - metodus vardija spec. pedagogė.

Siekdami, kad berniukas pradėtų pasitikėti suaugusiais žmonėmis, buvo nuspręsta padaryti laimės valandą, kai pildomi visi vaiko norai. „Nori išeiti iš mokyklos? Prašom! Nori filmą žiūrėti? Prašom! nori spardyt kamuolį? Prašom! Visi norai pildosi, bet reikia neprisidirbti.“

Pasak S. Venckienės, dabar berniukas nebemuša kitų mokinių, tik retkarčiais ką nors užkliudo, nebesikeikia, nebestumdo suolo, nebemėto daiktų, nebeguli ant grindų. „Viskas vyksta tokiais bandymais, - sako mokyklos direktorius, - tik visi turi laikytis nustatytų taisyklių“. Pavyzdžiui, mokytojai padėjai negali padėti vaikui tada, kada nori. „Reikia padėti tada, kada reikia padėti.“

Dovilų mokyklos vadovas ir spec. pedagogė prisimena ir nesėkmingą mokinio, perėjusio iš kitos mokyklos, integracijos atvejį: „Mes nežinojom tikros situacijos, nepažinom vaiko. Mama nebendradarbiavo, - prisimena S. Venckienė, - jis su agresyviu elgesiu, autizmu, matėm, kad kiekvieną dieną vis blogėja. Teikėm pasiūlymus mamai, ji vis prieštaravo ir labai buvo linkusi į akademinius dalykus. Mes matėm, kad su akademiniais dalykais nieko neišeina, o su elgesiu tuo labiau. Galiausiai antrokui buvo skirtas namų mokymas, dėl ko, pasak pedagogės, prarado socialinius įgūdžius: „Jis neina į klasę, jeigu nors vienas vaikas ar suaugęs žmogus be mokytojo stovi.“

Kaip dirbti su vaikais, turinčiais elgesio ir emocijų sutrikimų mokyklos spec. pedagogė šiek tiek žinojo, nes dirba terapeute centre, kuris teikia pagalbą autistiškiems vaikams. Vėliau mokykla kartu su Sveikatos biuru pradėjo inicijuoti konferencijas, seminarus, mokymus, atvejo analizes su užsienio specialistais tiek tėvams, tiek mokytojams.

Pasak spec. pedagogės, kai kurie metodai iš šalies žiūrint atrodo drastiški. Be to, turintys elgesio ir emocijų sutrikimų mokiniai neretai užkliudo kitus vaikus. „Incidentų neišvengsi. Kaip sakė vienas kolega: „Mokykla gyvas organizmas“, tai nerealu, kad nebūtų“, - sako A. Grimalis.

Dėl vaikų su elgesio ir emocijų sutrikimais, Dovilų mokyklai dažnai tenka bendrauti su policija, savivaldybe, ne kartą buvo nuskambėjusi ir žiniasklaidoje. Pasak mokyklos vadovo, dauguma tėvų palaiko tai, kad mokykloje mokosi vaikai su negalia ar turintys sutrikimų, o priešiškai nusiteikusių buvo vos keletas.

Pedagogai sako, kad ir ne visi mokykloje dirbantys mokytojai vienodai reaguoja į vaikus su elgesio ir emocijų sunkumais. Vienas svarbių aspektų yra dėmesys: „O jei nekreipia dėmesio, reiškia esi niekas, tai galiu neduodi užduočių, nežiūrėti ir pan. - jo tiesiog nėra“, - sako S. Venckienė. Pasak jos, vaikas negavęs dėmesio pradeda blogai elgtis: „Jei dėmesio negauni, jo gali gauti lengviausiu būdu - blogai besielgdamas (rėkdamas šaukdamas, keikdamasis).“

Pasak specialistų, labiausiai yra prisitaikę patys vaikai. „Jie dažnai ateina iš vienos grupės darželyje ir viskas vyksta natūraliai - jie užaugo kartu, į darželį kartu, į klasę kartu. Tai mes čia stresą patiriam, o tie vaikai nemato didelių problemų“, - sako spec. pedagogė.

Dovilų mokykla yra viena iš projekto „Mokykla visiems“ dalyvių.

Agresyvus elgesys kelia nemažai iššūkių tiek aplinkiniams, tiek pačiam vaikui. Agresyvaus elgesio priežastys gali būti įvairios ir kompleksiškos. Įprastai, tai gali būti temperamento, auklėjimo stiliaus, stresorių ir prieraišumo pasekmė. Agresyvus elgesys ir kiti šalia esantys sunkumai gali apsunkinti vaikų dalyvavimą mokyklos, būrelio ar kitose veiklose, daryti įtaką jų santykiams su aplinkiniais. Todėl svarbu padėti agresyviai besielgiantiems vaikams atrasti / išmokti naujų neagresyvių reagavimo būdų, padėti jiems įveikti kylančius iššūkius tinkamu būdu.

Tėvams, auginantiems 6-11 m. vaikus, rekomenduojama mokyti vaiką tinkamai reikšti stiprias emocijas (pvz. pyktį). Dažnai agresyviai besielgiantys vaikai neturi arba turi menkus įgūdžius išreiškiant stiprias emocijas (pvz.: supykę mušasi, mėto daiktus). Svarbu mokyti vaikus išreikšti sudėtingas emocijas priimtinu būdu. Slopinant emocijas, jos kaupiasi, virsta apmaudu ir įtampa, o galų gale gali būti pykčio priepuolių ar somatinių ligų priežastis. Emocijų tinkama raiška prasideda nuo jų pažinimo (iš kur kyla, kokia tai emocija, ką norisi daryti, kai taip jaučiuosi) ir priėmimo, kad taip galiu jaustis. Jei itin stipri emocija, svarbu išmokti nusiraminti (pvz.: giliai kvėpuoti, maigyti minkštą kamuoliuką), kad galėtume mąstyti ir ieškoti tai situacijai tinkamiausio sprendimo. Kai randame tinkamiausią sprendimą - veikti.

Taip pat svarbu pagirti ir įvertinti vaiko pastangas. Agresyviai besielgiantys vaikai, neretai jaučiasi savimi nepasitikintys, jie susilaukia nemažai kritikos, pastabų, neigiamų atsiliepimų apie save. Dažnai neigiamas aplinkinių požiūris į juos, dažni priekaištai skatina jų priešiškumą ir mažina motyvaciją elgtis tinkamai. Vaikas pajėgus keisti elgesį, kai jis jaučiasi pasitikintis savimi, motyvuotas, kai girdi, kad kiti tiki juo. Todėl svarbu pastebėti, kai jam pavyksta tinkamai elgtis ir pagirti.

Itin svarbu susikurti aiškią taisyklę apie agresyvų elgesį. Svarbu reaguoti į smurtinį elgesį ir jį stabdyti. Kartais suaugusiesiems gali kilti impulsas atsakyti į vaiko agresyvų elgesį, pavyzdžiui jį aprėkiant, pastumiant, įžnybiant atgal, o kartais suaugusieji elgdamiesi taip pat, kaip jų vaikas, nori parodyti jam, kaip jaučiasi nuskriaustasis. Suaugęs turėtų būti tinkamo elgesio pavyzdys ir mokyti vaiką, kaip sudėtingose situacijose reikia nusiraminti ir reaguoti, o ne atsakyti tuo pačiu. Itin svarbus ramus ir draugiškas suaugusiojo reagavimas, kai vaikas elgiasi netinkamai.

Vaikai, kurie elgiasi agresyviai, neretai stokoja įvairių įgūdžių, kaip susidraugauti su bendraamžiais, bendrauti, dirbti grupėje, spręsti konfliktus. Neturėdami kitokių būdų, tik išmoktus - agresyvius, jie renkasi jiems žinomus, todėl svarbu, kad vaikas išmoktų naujų. Mokytis gali bendraudamas su bendraamžiais, kurie turi gerus socialinius įgūdžius, stebėdamas jam artimus suaugusiuosius.

Nors įstatymai įpareigoja mokytojus informuoti tėvus, kaip jų atžalai sekasi mokytis, koks jo elgesys, realybėje pedagogai neretai linkę nutylėti šią informaciją, tad tėvai apie problemas gali sužinoti tik padėčiai tapus kritine. Kaip rodo moksliniai tyrimai, Lietuvoje mokinių tėvai dažnai nėra patenkinti gaunama informacija apie savo vaiką bei bendradarbiavimu su ugdymo įstaiga. Pasak specialistų, dažniausiai pedagogai neteikia informacijos tėvams, nes nenori turėti papildomų problemų, dalis jau yra sukaupę skaudžių patirčių, kai iškėlę problemas patys ir lieka kalti, tėvai juos užsipuola, problemą neigia arba išlieja pyktį. Lietuvoje akivaizdžiai juntamas pedagogų nenoras kalbėti apie nemalonius dalykus, „nešti šiukšles“ už mokyklos ribų. Dažniausiai apie problemą tėvams pranešama tik kai ji tampa labai didelė ir gresia konfliktas. Tuomet tėvai klausia mokytojų, kodėl jiems anksčiau to niekas nepasakė.

Anot psichologės, pedagogai dažniausiai nutyli tą informaciją, kur gali likti patys kalti. Pavyzdžiui, apie konfliktus, į kuriuos įsivėlė vaikai. „Du vaikai susipešė mokykloje, informuoji tėvus, o šie apkaltina mokytoją, esą kur jis pats buvo, kad neužbėgo muštynėms už akių“, - dėsto specialistė. Nutinka, kad pedagogai nepasidalina informacija ir apie prastus vaiko mokymosi rezultatus, mat mokykla nenori prarasti mokinio krepšelio lėšų. Ir kai tas vaikas atkeliauja į mokyklą ir mokyklos pedagogai pradeda nuolat kartoti tėvams, kad mokinys, pavyzdžiui, nemoka susikaupti, negali išsėdėti pamokoje 45 min., tėvai jais netiki motyvuodami, kad gi darželyje jokių sunkumų nekildavo.

Kad ugdymas būtų sėkmingas, turi būti įsitraukę visos trys pusės: ir tėvai, ir pedagogai, ir mokiniai. Jei tėvai laiku negauna informacijos, nukenčia visi. Vaikas negauna reikiamos pagalbos. Mokinys, turintis, pavyzdžiui, elgesio ir emocinių problemų, gali gerokai per vėlai sulaukti pedagoginės psichologinės tarnybos įvertinimo ir konsultacijos. Dėl to kentės jo klasiokai. Mokykla nesulauks pagalbos iš vaiko tėvų. Kuo daugiau pedagogai bendradarbiauja su tėvais ir pateikia informacijos, tuo labiau tėvai būna patenkinti ugdymo įstaiga.

Nors yra ir labai motyvuotų ir pasiruošusių bendradarbiauti mokytojų, visgi atvejai, kad tėvams mokykla suteikia per mažai informacijos apie vaiką, gan paplitę. Dažna tėvų klaida - problemos neigimas, įsivaizduojant, kad mokytojas, pateikiantis nemalonią informaciją apie vaiką, juos puola, kaltina, tad reikia gintis. Pedagogus ji ragina nebijoti informuoti tėvų ir primena, kad būtent jų atsakomybė - komunikuoti. Jei tėtis ar mama augina tik vieną vaiką, jiems sunku suprasti, ar su jų atžala viskas tvarkoje, skirtingai nuo pedagogo, kuris yra specialistas ir su kuo palyginti jis tikrai turi. Tad nebijokite informuoti ir nepriimkite asmeniškai tėvų reakcijos. Tiesiog taip veikia gerų tėvų psichologija - ginti savo vaiką net tada, kai ginti nereikia.

Mokytojams svarbu išmokti kalbėti taip, kad tėvams neįsijungtų gynybinė reakcija. Nereiktų klausti „kodėl“: „kodėl jūsų vaikas vėluoja“, „kodėl nesistengia“, „kodėl nedaro namų darbų“. Mat tas „kodėl“ kitą žmogų veikia kaip bulių raudona vėliava, skatina konfliktą, tėvai automatiškai pradės gintis. Būna, tėvai skundžiasi, kad nustojo tikrinti el. dienyną, nes nebenori gadintis nuotaikos: ten tik pastaba, blogas vertinimas, vėl pastaba. Patarimas mokytojams: nepamirškite surasti ir dėl ko pagirti mokinį tėvams, tai labai svarbu bendraujant su jais.

Taip pat mokytojai su tėvais neturėtų kalbėti taip, tarsi žinotų viską, kas vyksta mokinio šeimoje. Negalima tėvams sakyti, „tikriausiai namuose neturite kada su vaiku užsiimti“, „turbūt niekada neskiriate laiko vaikui“ ir pan. Žmonės tai irgi priima kaip puolimą. Tiesiog klauskite tėvų: „o kaip darote namų darbus“, „o kaip atrodo jūsų laisvalaikis“, „kaip jūs kalbate apie mokyklą“. Užuot konstatavus „faktą“, reikėtų klausti, domėtis. Norint pagerinti komunikaciją tarp tėvų ir mokytojų, būtinos abiejų pusių pastangos ir noras.

Pagal pasaulinę ir Lietuvos statistiką, smurto ir patyčių raiškos tendencijos prieš vaikus ir tarp vaikų įgauna vis platesnį mastą: smurtas ir patyčios tampa neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi, šis reiškinys dažnas jaunesniojo amžiaus vaikų grupėse ir naujose socialinėse aplinkose. Tai ypač aktualu vaikams, kurie nėra pasiekę aukšto statuso bendraamžių tarpe. Kitaip sakant, vaikams, kurie pasijaučia atstumti savo bendraamžių. Daugelis jų išgyvena stiprius vienatvės ir socialinio nepasitenkinimo jausmus. Atstumti vaikai taip pat turi mažiau savigarbos ir gali būti labiau prislėgti nei kiti vaikai. Jei bendraamžių atstūmimas tęsiasi keletą metų, padėtis dar labiau pablogėja, nes bendraamžiai į tokius vaikus ima žiūrėti kaip į turinčius atstumtųjų statusą.

Mokykliniais metais bendraamžių grupės skiriasi pagal priklausomybę lyčiai. Berniukai draugauja didelėse grupėse, o mergaitės buriasi į mažas grupeles ar poras. Mergaičių draugystei būdingesnės emocijos: įtampa, pavydas, konfliktai, atstūmimas. Berniukų draugiški santykiai orientuoti į bendrą veiklą, o mergaičių - į socialinį pasitenkinimą, abipusį artumą. Pastebėta, jog bendraamžių atstumti, izoliuoti, klasės draugų ir mokytojų nemėgstami paaugliai negatyvius vertinimus pradeda ignoruoti, elgtis šiurkščiai, provokuojančiai, nevengia grasinimų, fizinės jėgos ir net smurto. Todėl labai svarbu, kad socialiniai pedagogai įvertintų vaikų problemų rimtumo ir didelį dėmesį kreiptų į bendraamžių atstumtus mokinius, kuriems labai reikia palaikymo bei pagalbos.

Sprendžiant bendraamžių atstumtų mokinių problemas didelį dėmesį būtina skirti tokių vaikų tinkamai jausmų raiškai, bendravimo kultūrai skatinti ir padėti jiems jaustis reikalingais ir svarbiais bendraamžių tarpe. Stebėti mokinių emocinę būseną. Stebėti mokinių elgesį mokyklos bendruomenėje.

tags: #agresyviai #besielgiancio #vaiko #ugdymas #pradineje #mokykloje

• Rudens atostogų planavimas
• Kunigas Valerijus Rudzinskas
• Karvių produktyvumas ir pirmoji laktacija
• Kelnaičių po gimdymo svarba
• Skanūs patiekalai vaikams