Agnė Jagelavičiūtė - ne tik jaunų, veiklių ir gražių moterų ikona, bet ir puikus pavyzdys, kaip galima sėkmingai derinti vaiko auginimą su verslu ir kūryba.
Agnės sūnus Leonas - aktyvus ir smalsus vaikas. „Vienas mano bičiulis teisingai pasakė, kad ant obelų kriaušės neauga. Kokia esu aš, toks ir jis. Leonas ne iš tų vaikų, kur čia padėjęs ten ir rasi. Jis eina, lenda, viskuo domisi, išbando visas ribas, nuolatos priešinasi, jam kur kas maloniau neduoti rankos negu ją duoti. Kai kurie tokius vaikus vadina hiperaktyviais, bet aš jį pavadinčiau sveiku mažu berniuku“, - pasakoja Agnė.
Agnė nuo pat pradžių stengėsi atskirti laiką, skirtą darbui, ir laiką, kai ji yra tiesiog mama. „Mes niekada nedirbame kartu su vaiku, turime auklę, kuri pabūna iki 17 valandos. Jei kartais tenka vakare dalyvauti kokiame renginyje, bet taip būna nedažnai, su Leonu pabūna tėtis. Aš esu produktyvus žmogus, labai planuoju savo laiką. Atsikeliu ir dirbu, nesiblaškau, gana greitai pavyksta atlikti visas užduotis. Per daug metų esu radusi sau tinkamą darbo ritmą, kuris nepasikeitė ir vaikui gimus“, - teigia stilistė.
Ji taip pat pabrėžia, kad grįžimas į darbo rinką po ilgesnės pertraukos gali būti sudėtingas. „Kai Leonas buvo visai mažas, kitos moterys man sakydavo: kaip tu gali dirbti? Bet dabar, kai vaikui jau 3 metai, aš norėčiau paklausti jų: o kaip jums sekasi grįžti į darbo rinką? Nedirbus porą metų žiauriai sunku pradėti kažką veikti, juk prarandi įgūdžius“, - pastebi Agnė.
Agnės patirtis rašant knygą, kai sūnui tebuvo 5 mėnesiai, rodo jos atsidavimą ir planavimo įgūdžius. „Ją rašiau pačiu įtempčiausiu laiku, kai vaikui buvo 5 mėnesiai. Mano vaikas keldavosi 7 valandą ryto, o aš - 5 val., kad bent porą valandų galėčiau parašyti. Tada ateidavo auklė, aš pagamindavau valgyti ir rašydavau toliau. Kartais pamiegojusi tik porą valandų jau keldavausi vėl rašyti. Tai yra tam tikra auka, bet aš turėjau tikslą. Jei nebūčiau iki vaiko gimimo pasirašiusi sutarties su leidykla, jos ir nebūčiau parašiusi“, - pasakoja ji.
Agnė nevengia ekstremalių situacijų, kurios neišvengiamai pasitaiko auginant vaikus. „Jei suserga vaikas, paskambinu ir pasakau, kad neateisiu. Nėra dalykų, kurių negalima išspręsti telefonu, internetu. Kita vertus, nesu premjerė, nuo manęs nepriklauso šalies likimas“, - teigia ji. Ji prisimena ir situaciją, kai auklė negalėjo prižiūrėti Leono, nes jos dukra susirgo. „Sakau: „Galvojate, kad esu toks žvėris, versiu žiūrėti savo vaiką, kai jūsų vaikas guli ligos patale?“ Žinoma, ją iškart išleidau, nors pati likau labai keblioje padėtyje“, - pasakoja Agnė.
Laisvalaikį su sūnumi Agnė leidžia įvairiai. „Jau buvome kino teatre, užsukame į vaikams draugiškas kavines. Mėgstame pasivaikščioti parkuose. Į svečius beveik nevaikštome - nesijaučiu komfortiškai, kol vaikas toks mažas ir gali sugadinti svetimus daiktus, ką nors nuversti. Bet be nuotykių mes negalime: lėktuve Leonas piešė sėdėdamas man ant kelių ir pieštuku vos neišdūrė akies, galvojau, kad reikės skristi atgal tik nusileidus… Bet viskas baigėsi gerai, akies skausmas praėjo“, - prisimena ji.
Kalbant apie vaiko sveikatą, Agnė paneigia mitus. „Leonas nėra nė karto rimtai sirgęs, kelis kartus turėjo temperatūros, kuri praeidavo per vieną naktį. Kai sako, kad reikia žindyti iki 3 metų, kitaip vaikas viskuo sirgs, galiu pasakyti, kad tai netiesa. Mūsiškis beveik neserga“, - tvirtina ji.
Agnė Jagelavičiūtė garsiai pasisako prieš brangius vaikiškus drabužius. „Agnė, viešoje erdvėje esate ne kartą sakiusi, kad jus šokiruoja vaikiškų drabužėlių kainos, jos labai didelės. Ir kad pati neišlaidaujate vaikiškų prekių parduotuvėse. Ta nuomonė ir dabar nepasikeitė. Juk vaikas drabužius taip greitai išauga! Kokia prasmė pirkti brangų, labai kokybišką, jei po dviejų mėnesių tą kokybę jis jau bus išaugęs? Stengiuosi pirkti protingai, turime keletą mėgstamų prekinių ženklų, bet tai tikrai ne vardiniai dizainerių drabužiai. Kai noriu papuošti, nuperku ką nors iš lietuvių gamintojų drabužėlių, kurie irgi nėra pigūs. O kasdienai rengiu praktiškais rūbeliais“, - aiškina Agnė.
Žaislai vaikui parenkami atidžiai, atsižvelgiant į jų edukacinę vertę. „Leonas dabar voliojimosi ant grindų etapas - kas nors nepatinka, jau ir gulasi, voliojasi kaip kokia grindų šluostė. Anksčiau buvo traukinių etapas, dabar atėjo laikas mašinytėms. Turime ir edukacinių žaidimų - jie kaip darbo priemonė, kai būna per dieną su aukle. Tai žaislai su siela, kurie turi vertę. Su jais reikia mokėti žaisti, dažniausiai reikia suaugusiųjų įsijungimo, pasakojimo. Mano bičiulė Agnė turi alternatyvių žaislų krautuvėlę, iš ten esame įsigiję piratų laivą, medinę mašinėlių trasą, kėglius, kurie sužavėjo visą šeimą, vandens spalvinimo tabletes“, - pasakoja ji.
Agnė pastebi, kad vaikų prigimtis pasireiškia anksti, tai matyti ir žaidimuose, ir mitybos pasirinkimuose. „Labai įdomus dalykas, anksčiau pati būčiau ginčijusis, kad berniukai ir mergaitės gali žaisti ir su lėlėmis, ir su mašinėlėmis. Bet dabar matau, kad berniukiška prigimtis pasireiškia labai stipriai. Tas pats ir dėl mitybos - nors sakoma, kad vaikai nenori mėsos, tik tėvai išmoko ją valgyti, drįsčiau pasiginčyti. Mūsų Leonas buvo 6 mėnesių ir dar niekada neragavęs mėsos, kai pamatė faršą. Sako: „Niam, niam“. Lygiai tas pats buvo su žuvimi. Namuose niekada nebuvo gyvos žuvies su galva, pirkdavome tik žuvies filė. O Leonas, parduotuvėje pamatęs plaukiojančias žuvis, ėmė šaukti, kad ir čia niam niam“, - dalijasi Agnė.
Kasdienė rutina apima ir aktyvų laisvalaikį lauke. „Aš pati nemėgstu blogu oru eiti į lauką, bet mūsų tėtis sportiškas ir labai mėgsta gamtą. Leonas per dieną į lauką eina 3 kartus: ryte ir popiet su aukle, o vakare su tėčiu. Dabar balansinio dviratuko etapas, visi bėgioja iš paskos. Kai Leonas važiuoja nuo kalnelio, man dreba širdis, nors ir raminu save, kad vaikas juk su šalmu“, - pasakoja stilistė.
Agnė laikosi nuomonės, kad vaikui nuo mažens svarbu formuoti režimą ir taisykles. „Turime vaikišką kėdutę, kurią prie dviračio prisitvirtina tėtis. Jis turi du savo kambarius - vienas skirtas miegui, kitas žaidimams. Ten dieną žaidžia su aukle. O miegojimo kambarys netoli mūsų miegamojo, kartais paryčiais ateina pas mus. Jei reikia, naktį prie Leono keliasi tėtis, nes jam paskui lengviau užmigti. Aš pabudusi naktį jau sunkiai beužmiegu. Savo kambaryje vaiką įpratinome miegoti nuo 3 mėnesių, mes taikėme tokią metodiką, kuri paremta dienos ritmu. Tie, kurie neturi pakankamai valios, sako, kad laikytis tam tikrų taisyklių - vadinasi, nemylėti vaiko. Bet tų taisyklių laikytis sunkiau negu gyventi anarchijoje. Mes turėjome savo tikslų, žinojome, kad vaikui reikia sukurti visą pagrindą, ir dabar kažkas jau yra pasiekta. Turime režimą, kurio laikomės. Mūsų požiūriu, vaikas yra dar vienas asmuo šeimoje, o ne vienintelis ir pats svarbiausias. Jei nebūčiau taikiusi tos auginimo metodikos, nebūčiau galėjusi parašyti bestselerio, sukurti verslo, išleisti žurnalo. Šituos 3 metus, kol vaikas užaugo, mano karjera išsivystė labai stipriai. O jeigu būčiau laukusi tuos triejus metus, nežinau, ar būčiau galėjusi tiek padaryti“, - teigia Agnė.
Kalbant apie šventes, Agnė nėra linkusi į dideles ir persirenginėti reikalaujančias šventes. „Iš tiesų - nemėgstu. Pažymime gimtadienį bet jokio persirenginėjimo ir personažų“, - sako ji.
Mityba - svarbus aspektas auginant vaiką. „Vaikas turi valgyti sveikai - namuose gamintą maistą, kiek įmanoma stengiuosi įsiūlyti daržovių. Dabar jau mažiau gaminu pati, taip jau nutiko, kad auklė moka gaminti pasakiškai, kartais ir mes patys pavalgome. Kažkada galvojau: jau mano namuose maisto svetimas žmogus negamins. Aš pati dėl antsvorio problemų turėjau tik iki vaiko gimimo, po gimdymo viskas pasikeitė. Dabar sveriu mažiau, negu svėriau prieš Leoną. Turiu savo metodus, man tai nėra problema. Visada vakarais noriu valgyti, bet einu miegoti alkana. Jei man pasiūlytų kugelio su spirgais, manote, nenorėčiau?“ - retoriškai klausia Agnė.
Agnė pabrėžia, kad svarbiausia yra jaustis gerai, o ne prisidengti išvaizda. „Aš irgi kartais tokia būnu - štai juk dabar sėdžiu nepasidažiusi, apsivilkusi treningu. Nėra žmogus, kuris privalėtų visą gyvenimą būti pasitempęs, ir pašvilpkit į uodegą, jei kas sako kitaip. Yra dienų, kada man reikia aukštakulnių, pieštukinio sijono, pasidažyti lūpas, pasikvėpinti brangiais kvepalais, pasiimti gerą rankinuką. Yra dienų, kai užsivelku pilką treningą, nusibraukiu trupinius, vasarą užsimaunu megztą kepurę, nes nespėjau susitvarkyti plaukų, įsispiriu į sportbačius ir einu į darbą. Žinau, kad tam tikros mano žinios, kurių reikia tam susitikimui, yra truputį svarbiau, negu tai, kaip aš atrodau. Tai, kas yra vieša, ir ten, kur žmonės specialiai rengiasi, kad apie juos pasikalbėtų. Niekas neatrodys gerai, kol nesijaus gerai“, - teigia ji.
Stilistė taip pat dalijasi patarimais, kaip moteriai svarbu rasti laiko sau. „Jei išmesite pirmą savaitę, jie bijos paimti leliuką ir paskui nebepriversite jų paimti. Negalima savęs įvaryti į kampą su tuo nepakeičiamumu. Aš pati irgi jaučiausi nepakeičiama: kai pirmomis dienomis atėjo aplankyti mama, aš gulėjau lovoje, Leonas prie manęs. Paprašiau: „Mamyt, gal gali išeiti ir ateiti po kelių dienų, aš dar negaliu jo atitraukti nuo savęs“. Bet kai galėjau, paprašiau mamos pagalbos, paprašiau vyro. Reikia rasti laiko pagulėti vonioje, užsidegti žvakę, vieną naktį pamiegoti be prabudimo. Atsimenu, Leonui buvo mėnuo, kai mama pasiėmė jį nakčiai. Kartais žinau, kaip gali būti sunku moteriai, ir išvaizda yra paskutinis dalykas. Prieš nieką jūs neprivalote būti pasitrempusi, jei tuo metu taip nesijaučiate. Nesvarbu, ką apsirengsi, jei tavo veidas apsiblausęs, vis tiek blogai atrodysi. Pirmiausia reikia išsimiegoti ir išsiplauti galvą“, - pataria Agnė.
Švenčių studija „Magiškas namelis“ yra įsikūrusi Kauno centre, jos įkūrėja Monika Benetytė-Merkevičė organizuoja įvairias šventes, tarp jų ir krikštynas. Ji taip pat dekoravo Agnės Jagelavičiūtės sūnaus šventę. Monika pasakoja, kad idėja įkurti studiją jai kilo auginant pirmąjį sūnų, norėjosi sukurti išskirtinę šventės erdvę. Ji taip pat pabrėžia, kad svarbu atsižvelgti į kliento norus ir biudžetą, kuriant šventės dekorą.
Agnė Jagelavičiūtė-Volkienė, stilistė ir trijų mėnesių Leono mama, prisipažįsta, kad tapusi mama ji pakeitė požiūrį į tam tikrus dalykus. „Ir man nutiko tai, kas nutinka kiekvienai vaiko susilaukusiai moteriai: aš noriu apie jį pasakoti ir nieko negaliu sau padaryti! O aš tokia jau esu: pasiduodu savo norams, elgiuosi intuityviai. Tikrai nesitikėjau, kad kai tapsiu mama, mane užplūs tokie jausmai. Į motinystę ėjau protu - ne jausmais. Kai su Mantu (Mantas Volkus - Agnės vyras) pradėjome ruoštis vaikams, noras jų turėti buvo didžiulis. Didžiulė buvo ir baimė, kad galiu jų niekada neturėti, amžius juk jau… Tačiau tai įvyko labai greitai ir net išsigandau: „Kas dabar bus, kaip man reikės mokytis mylėti vaiką?” Bet nereikėjo nieko mokytis! Kai pirmą kartą ant rankų paėmiau Leoną, supratau visas išprotėjusias mamas. Nesakau, kad tokia tapsiu, bet dabar suprantu supermamas“, - pasakoja Agnė.
Ji taip pat kalba apie iššūkius, susijusius su socialiniais tinklais. „Aš kiekvieną dieną kovoju su begaliniu noru krauti vaiko nuotraukas į feisbuką. O juk kol neturėjau Leono, iš tokių mamų pati pirma juokiausi. Nes man tai atrodė nesąmonė. Aš to nedarau, nes save valdau, bet noras, patikėkite, begalinis“, - prisipažįsta stilistė.
Agnė aktyviai plėtoja savo verslą, net ir auginant vaiką. „Šis mano darbas yra geras tuo, kad jis leis man kurį laiką dirbti namuose. Prie darbų grįšiu praktiškai iš karto, jei tik viskas bus gerai. Žinoma, mes tikimės ir svajojame, kad taip viskas ir vyks. Tikiuosi darbo imtis po mėnesio ar poros. Nors, kaip bus, taip bus. Tačiau „StiliuSOS“ veiks“, - teigia ji.
Agnė dalijasi ir patarimais, kaip moteriai svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp motinystės ir asmeninio gyvenimo. „Reikia rasti laiko pagulėti vonioje, užsidegti žvakę, vieną naktį pamiegoti be prabudimo. Kartais žinau, kaip gali būti sunku moteriai, ir išvaizda yra paskutinis dalykas. Prieš nieką jūs neprivalote būti pasitempusi, jei tuo metu taip nesijaučiate. Nesvarbu, ką apsirengsi, jei tavo veidas apsiblausęs, vis tiek blogai atrodysi. Pirmiausia reikia išsimiegoti ir išsiplauti galvą“, - pataria Agnė.
Agnė Jagelavičiūtė-Volkienė, stilistė, su vyru verslininku Mantu Volkumi (34) susilaukė pirmagimio. Ji yra puikus pavyzdys mamoms, kaip motinystės atostogų metu galima susikurti darbo vietą. Agnė teigia, kad jos negasdina nemigo naktys, ir ji į daugelį dalykų žiūri paprastai. Nėštumo metu ji nepriklausė „švytinčių nėščiųjų“ kategorijai, bet su humoru žvelgė į nemalonius simptomus. Agnė, kaip knygos „Maistas visiems“ autorė, daug dėmesio skiria sveikai mitybai, gamina įvairius patiekalus, tačiau nevengia apsipirkti ir prekybos centruose.
Agnės virtualus stilisto biuras „StiliuSOS“ - tai jos seniai brandinta idėja atsakyti į daugybę klausimų apie stilių. Ji mėgsta bendrauti socialiniuose tinkluose, diskutuoti su puslapio gerbėjais, nors ir kartais pasipyksta. Agnė planuoja grįžti prie darbų iškart po gimdymo, tikisi dirbti namuose, o vėliau samdyti auklę ir leisti vaiką į darželį. Ji akcentuoja, kad vaikas neturėtų keliauti į vakarėlius ar darbą.
Agnė sulaukia įvairiausių klausimų apie stilių, ypač krikštynų ir rudens garderobo temomis. Ji taip pat ieško administratorės ir stilisčių, kurias pati apmokys. Agnė siekia, kad jos projektas augtų pagal poreikius, vengdama skubotų sprendimų.
Po Agnės Jagelavičiūtės mirties jos motina Nijolė Jagelavičienė tęsia dukters veiklą, leisdama darbo knygas-kalendorius su jos eskizais. Tai sukėlė ginčus su buvusiu Agnės sutuoktiniu Mantu Volkumi, kuris, atstovaudamas jų sūnų, laimėjo teisinius ginčus dėl autorinių teisių naudojimo. Teismas uždraudė N.Jagelavičienės bendrijai komercinėje veikloje naudoti A.Jagelavičiūtės kūrybą.
Nijolė Jagelavičienė pasidalijo savo išgyvenimais po dukters netekties, prisimindama skausmingą rytą, kai dukra mirė. Ji išreiškė meilę dukrai ir prašė uždegti žvakutę jos atminimui.
Agnės Jagelavičiūtės, stilistės ir kostiumų dailininkės, ir jos vyro, verslininko Manto Volkuso, šeima laukė pirmagimio. Agnė, sulaukusi 33 metų, neturėjo baimių dėl motinystės, teigdama, kad į daugelį dalykų žiūri paprastai ir neketina leisti, jog vaikas taptų kliūtimi jos karjerai. Nors nėštumo metu ji jautėsi ne pačiai švytinčios būsenos, tačiau su vyru į viską žvelgė su humoru. Agnė, kaip autorė, neignoruoja sveikos mitybos svarbos, tačiau pripažįsta, kad dukart per savaitę maisto gaminimas jai yra per daug, tad maisto ruošimu dažnai rūpinasi jos auklė. Ji taip pat nevengia apsipirkti ir prekybos centruose, vadovaudamasi principu „nes nuo visko apsisaugoti negalima“. Agnė aktyviai plėtoja savo verslą „StiliuSOS“, teikdama konsultacijas apie stilių ir planuodama grįžti prie darbų iškart po gimdymo. Ji neturi ketinimų vežtis mažylio į vakarėlius ar darbą, o planuoja naudotis močiučių, auklės ir darželio pagalba.
Agnė sulaukia daug klausimų apie stilių, ypač moterys domisi, kokius batelius derinti prie suknelės ar kokią suknelę pirkti, taip pat planuoja rudens garderobą. Vyrai taip pat kreipiasi, prašydami patarimų. Agnė ieško administratorių ir stilistų, kuriuos pati apmokys, siekdama, kad jos projektas augtų pagal poreikius.
Po Agnės Jagelavičiūtės mirties jos motina Nijolė Jagelavičienė ėmėsi tęsti dukters veiklą, leisdama darbo knygas-kalendorius su jos eskizais. Tačiau tai sukėlė ginčus su buvusiu Agnės sutuoktiniu Mantu Volkumi, kuris, atstovaudamas jų sūnų, laimėjo teisinius ginčus dėl autorinių teisių naudojimo. Teismas uždraudė N.Jagelavičienės bendrijai komercinėje veikloje naudoti A.Jagelavičiūtės kūrybą.
Nijolė Jagelavičienė pasidalijo savo išgyvenimais po dukters netekties, prisimindama skausmingą rytą, kai dukra mirė. Ji išreiškė meilę dukrai ir prašė uždegti žvakutę jos atminimui.
tags: #agnes #jagelaviciutes #vaiko #krikstynos
