Agne Serpytyte yra menininkė, kurios darbai sulaukia tarptautinio pripažinimo. Jos kūryba pasižymi gilia prasme ir vizualine jėga, todėl dažnai tampa svarbių diskusijų objektu.
Menininkės kūryba pirmą kartą plačiau susidomėta 2007 m. Edinburge, užsukus į „Stills“ fotografijos galeriją. Ten buvo eksponuojamas jos darbas „Tylos būvis“ („A State of Silence“), kuris 2006 m. buvo apdovanotas Jerwood fotografijos premija. Tai yra įspūdingas pasiekimas, nes I. Šerpytytė ir trys kiti jauni fotografai buvo atrinkti iš 670 pretendentų. Šie skaičiai yra reikšmingi - jie parodo kūrinio skleidžiamos energijos mastą, energijos, kurios prireikia, kad iškiltum tokioje šalyje kaip Jungtinė Karalystė, traukiančioje protus iš viso pasaulio ir turinčioje gilias kritinio mąstymo tradicijas.
Agne Serpytyte gimimo metai nėra tiesiogiai minimi tekste, tačiau aprašomas jos karjeros kelias ir svarbūs pasiekimai, leidžiantys spręsti apie jos aktyvų dalyvavimą meno pasaulyje jau nuo ankstyvo amžiaus.
Vienas ryškiausių jos darbų, „Tylos būvis“, nagrinėja sudėtingas temas, susijusias su institucine neteisybe ir biurokratine valstybe. Darbas kvestionuoja, kaip valdžios institucijos veikia ir kokį poveikį jos daro individams. Nors oficiali mirties versija buvo autoavarija, darbas leidžia spekuliuoti apie kitas galimybes, susijusias su jos tėvo, Albino Šerpyčio, buvusio Lietuvos saugumo tarnybos vadovo, darbu. Tai suteikia kūriniui papildomą, gilesnę prasmę.
Fotografės darbas „Tylos būvis“ veikia keliais lygmenimis. Pirma, tai atspaudų dydis ir tamsa, kuri tobulai išryškina daiktus, esančius pirmajame plane. Šie daiktai, prilygstantys žmogui, pakeičia Albino Šerpyčio, Indrės tėvo, buvusį Lietuvos saugumo tarnybos vadovo, kuris žuvo autoavarijoje 2001 m., buvimą. Dėl to daiktai atrodo tarsi pamėkliški, kaip nusikaltimo daiktiniai įrodymai, atstojantys nebuvusį žmogaus kūną. Antra, tamsos scena atskiria daiktus nuo kasdienio naudojimo, primindama skulptūras ar nuščiuvusius paminklus. Ši tamsa, anot interneto komentatoriaus fotografo Zoltano Jókay, yra „labai garsi“, nes ji slepia paslaptį, dusina ir rėkia.
G Gottfriedas Boehmas tokius vaizdus vadino „stipriais“, sugebančiais kurti savą tikrovę ir nepaliekančiais vietos ginčams. Prireikia laiko, kad atsigautumėte nuo „rėkiančios tamsos“ poveikio ir pradėtumėte matyti, kas pavaizduota, skaityti ženklus. Kepurė su snapeliu asocijuojasi su sovietmečio prievartinėmis struktūromis, o Lietuvos herbo vytis ant jos - su dabartinės valstybės atributu. Tamsos anonimiškumas, grėsmingi nutylėjimai ir jos „riksmas“ taip pat priklauso dabarties laikui. Tai patvirtina ir mirties ženklai: pargriuvusi kėdė ir laidu apsivijęs telefonas, simbolizuojantys nutrauktą komunikaciją ir tylą.
Kūrinys pasakoja apie konkretaus žmogaus būtį per du gimimo liudijimus - tėvo rusišką ir dukters lietuvišką, bei daug keliavusį lagaminą. Tai vieninteliai individualumo ženklai; kiti daiktai priklauso ne žmogui, o biurokratinės mašinos vienetui. Žmogaus erdvinė ir laikinė būtis sutalpinama į popierinio dokumento plokštumą, kurią sunaikina popieriaus smulkintuvas. Tai kulminacija, o epilogas - dukters rankos, išsišovusiomis gyslomis, spaudžiančios viena kitą, užgniaužusios skausmą ir gedinčios - tiek dabartyje, tiek praeityje. Tai ta pati nežinios tyla sovietinėje ir nepriklausomoje Lietuvoje.
„A State of Silence“ yra ne tik „Tylos būvis“, bet ir „Tylos valstybė“. Šis darbas kvestionuoja institucinę neteisybę ir biurokratinę valstybę, kuriai priklausė Agne Serpytytės tėvas. Didėjant biurokratijai, stiprėja ir šio kūrinio vizualinis paveikumas. Konkreti mirtis tolsta laike, tačiau popierinio gyvenimo pranašystė pildosi - laikas užverčiamas popieriais, kurie verčia tylėti. Tyla tapo neatsiejama ir emigranto būsenos dalimi, susvetimėjusios kalbos tyla gyvenant tarp skirtingų šalių, kai nesi visiškai nei čia, nei ten. Šis jausmas sukelia tylos gniužulą, kuris gali virsti kokonu, kuriame pasislėpęs individas gali transformuotis.
Vėlesnis Agne Serpytytės projektas „(1944 - 1991)“ yra vizualiai nuosaikesnis, tačiau kviečia prisiminti istoriją ir akivaizdžiai parodo atminties nusidėvėjimą. Jis susideda iš trijų dalių: pastatų, kuriuose pokariu veikė represinės organizacijos, fotografijos tada ir dabar, tie patys pastatai, meistrų išdrožti iš medžio, ir miško fotografijos („Miško broliai“). Fotografijos iš praeities yra nespalvotos, o dabartinės - spalvotos. Pastatuose, kuriuose anksčiau vyko tardymai ir kankinimai, dabar veikia bibliotekos, mokyklos, gyvena žmonės. Sovietmečiu buvo siekiama, kad gyvenimo poreikiai numarintų praeitį, kad laikas ištrintų atmintį. Tačiau galbūt veikė ir mankurto sindromas, padedantis negirdėti aukų riksmo name, kuriame gyveni.
Dienoraštiškas nuotraukų klijavimas languotame sąsiuvinyje, šalia kukliai užrašant, kas čia buvo ir kas esti dabar, yra atsargumo kalba, tarsi norint išlaikyti veiksmo slaptumą. Šiuo metu nufotografuotų namų vaizdai žiūrimi kiek iš tolo, pro medžius, kartais prietemoje, kai ypač jaukiai atrodo viduje užsisklendęs gyvenimas. Mediniai namukai, kruopščiai atkartojantys visas smulkmenas, dar labiau nutolę nuo istorijos. Jie, kaip ir visi maži dalykai, yra mieli. Tai tarsi įrodymas, kaip geriausia elgtis su trauminėmis patirtimis - paversti jas žaisliuku.
Agne Serpytytės fotografijų ir objektų neutralumas yra taktiškas būdas kalbėti apie Lietuvos istoriją vakariečiams, kuriems ji nepatogiai primena Šaltojo Karo politinį kompromisą. Šis požiūris leidžia išvengti aštrių politikos briaunų ir santūria meno kalba kalbėti apie sudėtingas temas.
