Vaiko raida nuo 5 iki 7 metų: pagrindiniai tėvų patarimai ir svarbiausi pokyčiai

Penkerių-septynių metų laikotarpis yra itin svarbus vaiko raidai, apimantis fizinius, pažintinius, emocinius, socialinius ir kalbos įgūdžius. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kokia turi būti 5-7 metų vaiko raida, kokie jos ypatumai ir kaip tėvai gali padėti savo vaikui sėkmingai pasiruošti mokyklai.

Fizinė raida ir motoriniai įgūdžiai

5-7 metų tarpsniu labai svarbus geras vaiko stambiosios ir smulkiosios motorikos išsivystymas, jo akies-rankos ryšys. Šešerių metų sulaukęs vaikas jau turėtų gebėti eiti, bėgti, šliaužti (pvz., pralendant pro įvairias kliūtis) ir šokinėti (pvz., siekiant pakabinto daikto, atsispiriamas nuo žemės abejomis kojomis) keisdamas tempą, greitį ir kryptį. Turėtų mokėti varyti kamuolį pirmyn-atgal (abejomis rankomis ir kojomis), jį atmušti nuo žemės, spirti, mesti ir pagauti.

Šešerių metų vaikas jau turėtų mokėti naudotis žirklėmis ir sekti liniją kirpdamas, tvarkingai tepti klijus, gerai laikyti ir valdyti piešimo, tapymo priemones, iš vieno indo perpilti vandenį į kitą. Jo rankytės koordinaciją žymi ir tai, ar jam lengvai sekasi suimti ir įstatyti daiktus į angas (pvz., savarankiškai užsegti užtrauktuką, sagas ir pan.).

Šio amžiaus vaikų stambioji motorika jau gana pažengusi. Jie gali bėgti į visas puses, šokti, voliotis, perkelti svorį nuo vienos kojos ant kitos, pasižymi neprasta koordinacija. Kiek sunkiau jiems sekasi mesti ir gaudyti, spirti ir pataikyti. Tačiau visi šie įgūdžiai greitai lavėja, jei lanko sporto būrelį, jei su jais nuolat užsiimama, jei dažnai žaidžia aktyvius žaidimus. Vaikams, kurie nelanko jokio sporto būrelio, nedūksta kieme, nevažinėja dviračiu, būdinga kur kas lėtesnė fizinė raida. Tad turime suprasti, kad vien rūpintis vaiku neužtenka - jis turi nuolat aktyviai judėti. Beje, pati geriausia sporto ir žaidimų aikštelė yra miškas, kur daug nusvirusių medžių šakų ir nežinomybės, priešingai nei kiemo žaidimų aikštelė, kur viskas aišku ir įprasta.

Akies-rankos ryšį puikiausia lavina (o tuo pačiu ir vaiko vaizduotę, kūrybiškumą, dėmesio koncentraciją) darbas su smulkiomis detalėmis (pvz., karoliukų vėrimas, augalų rinkimas, džiovinimas, paveikslėlių iš jų kūrimas), siuvimas (jau 4 metų vaikas gali susiūti kelias detales į vieną, susiūti vilnos prikimštą žaislą), nėrimas, pynimas. Toks „projektas“ puikiausiai vysto vaiko smulkiąją motoriką, rankytės koordinaciją (ruošia ją rašymui), taip pat moko vaiką sutelkti dėmesį, ugdo jo valią (tai didelis darbas, kurį vaikui reikia pabaigti iki galo), vysto vaizduotę (jis pats sprendžia, kokias medžiagas naudos, kokias spalvas rinksis ir kokias formas įgis vieni ar kiti daiktai).

Kognityvinė raida ir mokymasis

Vaiko piešiniai atspindi jo raidos procesus. Pradedant penktaisiais vaiko metais ypač intensyviai vystosi jo metabolinė sistema. Piešiniuose atsiranda daug ritminių elementų su pasikartojimais - tai tarsi atspindi fiziologiniame lygmenyje vykstančią ritminės sistemos raidą. Vaiko nuo 5 metų piešiniuose žmogaus figūra jau tampa panaši į žmogų, įgauna ne tik liemenį, rankas ir kojas, bet ir pirštus, pėdas. Pastarosios, tiesa, labai didelės, tvirtai remiasi į žemę. Tarsi atspindėdamas visus jame vykstančius procesus, 5 metų vaikas piešiniuose nusileidžia ant žemės, viršuje palikdamas dangų.

Metabolinė, šalinimo bei virškinimo sistema glaudžiai siejasi su valios ir dėmesio sukaupimu. Šio etapo pabaigą žymi pieninių dantų keitimasis - procesas, kuris pareikalauja didžiausios gyvybinių jėgų sudarant pačią kiečiausią ir tankiausią žmogaus organizme medžiagą. Neveltui sakoma, kad apie 7-uosius vaiko metus jo „augimo jėgos“ transformuojasi į „atminties jėgas“.

Nuo 2,5-3 metų gyvybinės jėgos tarsi „slenka žemyn“ formuodamos vaiko ritminę sistemą. Iki 2-2,5 metų vaikas pasižymi sensomotoriniu intelektu - pasaulį pažįsta per pojūčius ir judesius. Jo neurosensorinė sistema vystosi, dar tik formuojasi nerviniai ryšiai, lemiantys pažinimo procesus (atmintį, kalbą, ilgalaikę atmintį ir pan.). Štai kodėl vaikas beveik neatsimena savo gyvenimo iki 4 metų. 2-4 metų vaiko intelektas jau yra priešoperacinis. 4-6 metų vaikas jau gali suvokti loginius ryšius, pradeda manipuliuoti skaičiaus sąvoka, suvokti tvermės dėsnius. Jis gali neblogai priskirti daiktus klasėms ar kategorijoms, tačiau jų dar neįsisąmonina. Taip yra todėl, kad vaiko loginis ir abstraktusis mąstymas dar nėra išsivystę, sprendimus jis atlieka daugiausia remdamasis intuicija.

Pasaulio pažinimo kompetencija labai plati - į ją įeina bendras pasaulio pažinimas, susiorientavimas dienos ritme, suvokimas, kaip vienas kitą keičia metų laikai, kaip jie įtakoja žmogaus ir gamtos gyvenimą, dirbamus darbus. Čia svarbu ir pirminiai skaičiavimo ar skaitymo įgūdžiai. Dengiate stalą - skaičiuokite, kiek padėjote lėkščių, šakučių, puodelių; piešiate - skaičiuokite, kiek naudosite pieštukų; skutate bulves - skaičiuokite, kiek jų nuskutote ir pan. Piešėte ar lipdėte - prie savo darbų užsirašykite savo vardą. Vaikai tokiu būdu skaičiaus ir žodžio sandarą suvokia taip pat „stebuklingai“ kaip ir išmoksta kalbėti.

Šešiamečiai pamažu mokosi dalyvauti struktūrizuotose veiklose. Jiems svarbios įvairios patirtys, jie mėgsta eiti į žygius, iš kaladėlių statyti namus, fantazuoti ant popieriaus lapo - taip - žaisdami - jie mokosi. Moksliniai tyrimai rodo, kad būtent toks ir turėtų būti ugdymo bei ugdymosi procesas priešmokyklinėje ir pirmoje klasėje - įtraukiant kuo daugiau žaidybinių elementų. Šio amžiaus vaikai be galo smalsūs, užduoda begalę klausimų, jiems viskas įdomu ir nuolat reikia suaugusiųjų pagalbos - ir ieškant atsakymų, ir paaiškinant žaidimo ar elgesio taisykles.

Šešiamečiams svarbu, kad vaikas kuo plačiau vystytų visą savo asmenybę, susipažintų su įvairiausiomis medžiagomis ir kūrybinės išraiškos priemonėmis, kurios natūraliai turi rasti sau vietą jo kasdieniame namų/kiemo gyvenime. Pastebėkite, kaip Jūsų šešiamečiui sekasi dirbti su smulkiomis detalėmis: verti karoliukus, surinkti smulkius daiktus. Tai daug smagiau ir naudingiau nei tiesiog piešti „pagaliukus“ ar spalvinti tuščias figūras.

Šešiamečiai jau gali suskaičiuoti iki šimto, suprasti lyginius ir nelyginius skaičius, spręsti nesudėtingas sudėties ir atimties užduotis, atpažinti geometrines figūras, jie geba klausytis, sekti instrukcijas ir visai neblogai orientuojasi erdvėje. Tačiau vaikų mintys vis dar sklando tarp realybės ir įsivaizduojamo pasaulio, jie dar ne iki galo nusileidę ant žemės. Vis dar gali suteikti žmogiškų savybių gyvūnams, pavyzdžiui, sakydami: „Žiogas galvoja, kad nori mane užpulti“ arba „Drugelis turi blakstienas“, arba „Šita boružėlė šypsosi“. Iš tokių pasakymų ne reikėtų šaipytis, o padėti vaikams įvardyti ir objektyviau pajusti juos supantį pasaulį. Tai svarbi ugdymo dalis, neatsiejama nuo realių patirčių. Tyrinėti pasaulį jiems tikrai įdomu, todėl šio amžiaus vaikams patinka žaisti su jaunųjų mokslininkų rinkiniais, statyti namus skruzdėlėms, auginti augaliukus ar kristalus - visa tai galima drąsiai įtraukti į dovanų sąrašus.

Kalbos ir socialinė raida

Su šešiamečiais jau galite pradėti žaisti įvairius žodžių žaidimus: ištraukti raidelę ir bandyti sugalvoti kiek įmanoma daugiau žodžių iš jos. Todėl labai efektyvus yra žaidimas su faktūriškomis raidėmis. Galite jas pasiūti, nuvelti iš vilnos - kiekvieną savaitę į namus gali atkeliauti po naują raidelę. Mokydami vaiką raidžių (bet tik kai vaikas pats paklausia, kokia čia raidė) netarkite jų taisyklingai (pvz., [em], [er], [jot]), nes vaikai vėliau atpažindami tas raideles žodyje ir bandydami jungti darys klaidas. Taip pat neprasminga mokyti rašytinių raidžių. Kiekviena mokytoja turi savo sistemą kaip raideles jungti - vaikui mokytis kitokios sistemos gali būti sudėtingiau, nei mokytis pirmą kartą ir iškart kaip reikia.

Kalbai (taip pat ir pojūčiams bei vaizduotei) vystyti gali tikti žaidimas „stebuklingas maišelis“. Į jį pridėkite įvairių medžiagų, detalių - vaikas nemačiomis turi užčiuopti vieną objektą ir jį detaliai apibūdinti (šiltas-šaltas, glotnus-šiurkštus ir pan.). Kalbą labai vysto įvairios greitakalbės, skaičiuotės. Galite „žaisti“ kaitaliodami tempą savo mylimoms dainelėms ir eilėraštukams.

Pagrindinė erdvė, kur vaikas ugdo savo socialumą - tai jo žaidimų erdvė, bendravimas su bendraamžiais. Apie tai jau kalbėjome praėjusiuose žurnalo numeriuose. Socialinė kompetencija yra labai svarbi kitam etapui vaiko gyvenime - pasirengimui mokyklai. Pastaruoju metu pedagogai dažnai susiduria su šešiamečiais, kurie kaip maži profesoriai viską žino, puikiai skaičiuoja, skaito, gali atlikti net sudėtingesnius aritmetinius veiksmus, tačiau sunkiai randa kalbą su kitais vaikais, yra įsitempę, patiria emocinių sunkumų.

Išskiriami tam tikri kriterijai, leidžiantys įvertinti vaiko socialinę kompetenciją ir jo pasiruošimą mokyklai. Stebėkite vaiką ir atsakykite sau į šiuos klausimus: Ar jis dalyvauja bendruose žaidimuose? Gal jis žaidžia šalia kitų vaikų, bet vienas? O gal žaidžia išimtinai tik su vienu ar su dviem tais pačiais vaikais? Kokį vaidmenį vaikas užima - ar laukia, kol jį pakvies žaisti, lieka stebėtoju, ar pats imasi inicijuoti žaidimą? Vaiko socialumą parodo ir tai, ar vaikas jaučiasi esąs grupės narys: pasako savo nuomonę, tačiau atsižvelgia ir į kitų norus, prašymus. Svarbu, ar Jūsų mažylis domisi greta esančiais vaikais, dalyvauja bendraamžių pokalbiuose, pažįsta grupės/kiemo vaikus, žino jų vardus? Ar bendradarbiauja su įvairaus amžiaus vaikais, ar tik su bendraamžiais?

Šešiamečiui jau svarbu mokytis spręsti problemas. Stebėkite, ar vaikas bando tai daryti - kelia klausimus apie neaiškius ir nežinomus dalykus, aiškinasi, ieško informacijos, įsidėmi faktus, savaip analizuoja. Ar gali be suaugusiojo pagalbos pats išspręsti konfliktinę situaciją (ar bando tai daryti)? Ar sudėtingose situacijose (pvz., kai yra skriaudžiamas) kreipiasi pagalbos į suaugusįjį, o gal pagalbos prašo visais atvejais? Ar žino vieną kitą pagalbos draugui būdą?

Neatskiriama socialinės kompetencijos dalis yra vaiko emocinė kompetencija - gebėjimas suvokti save bei jausti kitus. Stebėkite, kaip vaikui sekasi įvardinti savo paties jausmus (aš pykstu, man liūdna), išreikšti juos ne tik žodžiais, bet ir mimika, tonu, elgesiu. Kaip jam sekasi atpažinti kitų jausmus, ketinimus jo atžvilgiu? Kiek gali toleruoti kitų emocijas? Ar vaiką kankina nerimas, baimės? Svarbu, kad vaikas džiaugtųsi savo laimėjimais ir pasitikėtų savo jėgomis. Stebėkite, kaip vaikas reaguoja į nesėkmes - ar po jų jis toliau stengiasi ir tęsia savo veiklą?

Šešiamečiams labai reikalingas ir svarbus savo meistriškumo bei pasiekimų jausmas. Šešiamečiams itin svarbios taisyklės, ritualai, pasikartojantys dalykai bei rutina. Tai suteikia jiems ramybės ir saugumo jausmą. Kai nėra taisyklių ir išankstinio žinojimo, vaikui gali kilti daug nerimo ir nereikalingo emocinio krūvio kaskart pačiam priimant sprendimą, kaip jis turėtų elgtis.

Šiame amžiaus tarpsnyje išauga draugų bei socialinių ryšių su kitais žmonėmis svarba, santykiai tampa sudėtingesni, gali kilti daugiau konfliktų su bendraamžiais, tačiau taip mokomasi juos spręsti. Šešiametis ima geriau suprasti kito žmogaus perspektyvą ar jausmus, todėl palankus laikas skatinti šį suvokimą keliant vaikui klausimus, pavyzdžiui, „Kaip tu manai, kaip jautėsi vaikas, kai tu nepriėmei jo į žaidimą?“.

Šešiamečiai mėgsta parodyti, ko išmoko ir ką atliko puikiai. Jie jau geba atpažinti vieną ar kitą emociją ją vos pajutę, o ne tada, kai praranda savitvardą. Šiame amžiaus tarpsnyje emocijų spektras išsiplečia nuo „linksmas“ ir „liūdnas“ iki „pavydus“, „sunerimęs“, „kantrus“, „išsigandęs“ ir pan. Apskritai šešiamečiai, šiek tiek padedant suaugusiesiems, jau gali įvardyti didžiąją dalį emocijų. Šio amžiaus vaikai vis geriau geba dalytis, tačiau vis dar neretai įsivelia į santykių dramas: „Tu man nebesi geriausia draugė, aš su tavimi išvis nebedraugausiu!“ Todėl šešiamečiams svarbu justi stabilumą ir rutiną namuose. Jie turi žinoti, kad nubudę rytą išsivalo dantis, apsirengia, papusryčiavę važiuoja į mokyklą, ten juos pasitinka mokytojas, kuriuo jie pasitiki, o vakare grįžta pas mylinčius tėvus. Ryšys su suaugusiaisiais šiame amžiaus tarpsnyje yra be galo svarbus. Šio amžiaus vaikai vieną dieną gali atrodyti labai savimi pasitikintys, o kitą - slėptis mamai ar tėtei už nugaros. Eiti į svečius be tėvų jiems vis dar yra rimtas žingsnis paliekant komforto zoną. Tėvai gali tik paskatinti vaiką pasiūlydami jam pamėginti ir patikindami, kad juo visiškai pasitiki.

Vaikų gyvenime atsirandant vis daugiau emocinio stabilumo, jų draugystės tampa kiek kompleksiškesnės ir sudėtingesnės. Svarbu, kad jie turėtų galimybę draugauti su bendraamžiais, susitikti su jais, pasisvečiuoti ir taip mokytis, kad kiekvienoje šeimoje galioja kiek kitokios taisyklės, kad su aplinkiniais reikia elgtis pagarbiai, mandagiai, kad negalima skaudinti kitų. Šešiamečiams svarbu suprasti, kas yra teisinga, o kas - ne. Jie tiesiog pasiunta, jei kas nors nesilaiko taisyklių. Šio jų teisuoliškumo nereikėtų stabdyti, net jei kartais atrodo, kad vaikas nuolat skundžia kitus. Įsiklausyti į vaiko žodžius gebantis suaugęs žmogus visada galės atskirti, kas yra skundikas, o kas - teisybės ieškotojas. Šiame amžiuje vaikai nori viską daryti tobulai ir piktinasi, kai nepavyksta. Atrodo, jiems egzistuoja tik balta ir juoda, tik teisinga arba neteisinga. Kol kas visų kitų atspalvių jų spalvų paletėje dar nėra.

Pasiruošimas mokyklai: ką turi mokėti vaikas?

Dažnai tėvams kyla nerimas dėl vaiko pasiruošimo mokyklai. Jiems atrodo, kad tai didelis, neapibrėžtas ir neįvardijamas darbas. Štai keletas kriterijų, leidžiančių įvertinti vaiko pasirengimą mokyklai, remiantis Priešmokyklinio ugdymo programa:

Žinoti savo vardą, pavardę, lytį, kiek jam metų, ir kur gyvena.
Orientuotis jam pažįstamoje namų ir kiemo aplinkoje.
Rūšiuoti, klasifikuoti, lyginti ir matuoti daiktus pagal formą, dydį, spalvą. Šį gebėjimą labai gerai vysto sistema vaiko žaisluose. Pvz., didesnės kaladės laikomos viename krepšyje, mažesnės - kitame, skiautės sudėtos vienoje vietoje, juostos ir juostelės susuktos ir sudėtos į atskirą krepšį. Akmenukai viename inde, kaštonai - kitame.
Pažinti bent pagrindines raides ir skaičius, gebėti perskaityti savo vardą ir kitus jam reikšmingus žodžius, suvokti skaitymo ir rašymo kryptį (iš kairės į dešinę). Raidžių ir skaičių pažinimas nėra būtinas (nė vienoje priešmokyklinėje programoje tas nėra nurodoma), bet vaikui mokykloje būna lengviau. Svarbiausia, kad vaikas suvoktų žodžio ir skaičiaus sandarą (kaip iš vieno pridėjus kitą gauname du ir pan.), o ne išmoktų skaičius ir raides kaip eilėraštį. To pradžią žymi domėjimasis knygomis. Tai yra pradžia - labai svarbu, kad vaikas tai darytų neraginamas ir neskatinamas, o iš vidinės motyvacijos, įdomumo.
Žinoti kelis maisto ruošimo, sodo ir buities darbus, rankdarbių atlikimo būdus.
Ar geba išklausyti kitą? Tokio amžiaus vaikas jau turėtų gebėti žodžiais apibūdinti kitą žmogų, daiktą, nusakyti, kaip jis pats pasikeitė per metus (pvz., koks jis buvo vaikystėje, o kaip pasikeitė dabar?).

Svarbu, kad vaikas patirtų džiaugsmą mokydamasis ir atrasdamas. Tai skatina vidinę motyvaciją, kuri yra kur kas efektyvesnė nei priverstinis ugdymas. Perdėtas entuziazmo žadinimas paprastai kuria priešingą efektą. Geriau jau kažko šiek tiek neduoti, nepasakyti iki galo, kad vaikui būtų palikta galimybė pačiam panorėti sužinoti, paprašyti, nei siūlyti per daug.

Šeši metai. Pagrindinė dilema, su kuria susiduria daugelio šešiamečių tėvai - ar mano vaikas jau pasirengęs eiti į pirmą klasę? Tėvai, trokštantys, kad vaikas kuo anksčiau pradėtų lankyti mokyklą, dažnai akcentuoja jo akademinius pasiekimus: mažylis jau skaito, rašo ir puikiai skaičiuoja. Tačiau neretai pamirštama, kad vis dėlto kur kas rimtesnis svertas šiame amžiuje yra socioemociniai gebėjimai. Deja, daugelis mažųjų, per anksti atsisėdusių į pradinės mokyklos suolą, susiduria su sunkumais, patiria nemažai streso ir tiek pat jo sukelia mokytojams. Todėl šį svarbų sprendimą reikėtų priimti tik gerai pasvėrus ir įvertinus konkretaus vaiko kontekstą ar net pasitarus su vaiko raidos specialistais.

Penkerių metų vaiko gyvenime atsiveria vadinamasis skaitymo langas, tad šešerių jis jau puikiai gali mokytis skaityti. Žinoma, nereikia perspausti, palengva įveskite vaiką į skaitymo pasaulį. Jei skaityti jis pradėjo dar penkerių, sulaukęs šešerių jau pamažu ims suprasti, ką perskaitė. Tačiau nenusiminkite, jei jūsų šešiametis dar išvis neskaito. Kiekvienas vaikas, kaip ir jo raida, be galo individualus. Tokio amžiaus vaikas bent jau turėtų žinoti, kad raštą galima perskaityti, atpažinti dažnai matomus užrašytus žodžius, mokėti užrašyti savo vardą. Pasistenkite, kad jo aplinkoje būtų kuo daugiau rašto, skaitykite vaikui eilėraščius, kartu vartykite komiksų knygeles, darykite viską, kad būsimasis pirmokas kuo labiau pamiltų raštą ir imtų juo mėgautis.

Šešiamečiams svarbi saviraiška. Jie patys mano, kad gali ir piešti, ir groti, ir šokti, ir yra puikūs dainininkai. Jie drąsiai sės prie pianino ir ims skambinti, net jei iki šiol nė karto nebuvo groję. Tad šešeri - puikus laikas bandyti ir ieškoti, kas vaiką iš tiesų sudomintų. Kartais tėvai visai be reikalo užstringa ties vienu būreliu ir įkyriai stumia vaiką nuo pat mažens kryptingai siekti, pavyzdžiui, smuikininko karjeros. Manau, neturėtume apriboti mažųjų pasirinkimo laisvės, reikėtų skatinti juos išbandyti kuo daugiau.

Kaip skatinti vaiko raidą?

Pats geriausias vaiko mokymo būdas - jo įkvėpimas savo rodomu geru pavyzdžiu. Stebėkite, kaip elgiatės kiekviename žingsnyje: troleibuse, eilėje prie kasos, bendraudami su nepažįstamais žmonėmis. Sveikinkitės su kaimynais, persimeskite su jais vienu kitu maloniu žodžiu. Kartu su vaiku klijuokite suplyšusias knygutes, žiemą eikite į mišką lesinti paukštelių, maitinti žvėrelių - taip mokysite vaiką pasirūpinti silpnesniu, skiepysite žmogiškumą.

Noriu paraginti tėvelius ieškoti kūrybingų būdų, kurie ne tik padėtų vaikui lavėti ir ruoštis mokyklai, bet kartu ir būtų įdomūs vaikui bei prasmingi. Svarbu, kad šiame amžiuje vaikas kuo plačiau vystytų visą savo asmenybę, susipažintų su įvairiausiomis medžiagomis ir kūrybinės išraiškos priemonėmis, kurios natūraliai turi rasti sau vietą jo kasdieniame namų/kiemo gyvenime.

Jei laikas, praleidžiamas prie ekranų, yra pernelyg ilgas, tai gali turėti tiesioginės įtakos vaiko nuotaikai bei bendrai savijautai. Dėl didelio smegenų sužadinimo būnant prie ekranų, vaikai tampa pavargę, irzlūs, jiems sunkiau valdyti emocijas, ypač pyktį. Taigi būtų svarbu su vaiku konkrečiai sutarti laiko, praleidžiamo prie ekranų, dienos limitą (rekomenduojama, jei jis neviršytų 2 valandų, įskaitant ir kompiuterį, ir televizorių) ir užtikrinti, kad šio susitarimo būtų visuomet laikomasi. Kartu būtų svarbu pagalvoti, kaip sudėlioti sūnaus dienotvarkę, kad jis būtų užimtas prasminga veikla (buvimu gryname ore, fiziniu judėjimu, bendravimu su bendraamžiais, kūrybišku žaidimu, mokymusi, būreliu ir pan.).

Geresnių rezultatų duoda ne primygtinis siūlymas užsiimti kuo nors, bet vaiko „suintrigavimas“ (pavyzdžiui, be didelių kalbų pradėkite kažką daryti ir laukite, kol vaikas pats paklaus: „ką čia darai?“, „ar galiu prisijungti prie tavęs?“). Perdėtas entuziazmo žadinimas paprastai kuria priešingą efektą. Geriau jau kažko šiek tiek neduoti, nepasakyti iki galo, kad vaikui būtų palikta galimybė pačiam panorėti sužinoti, paprašyti, nei siūlyti per daug.

Vienas iš svarbiausių dalykų, kurį galite padaryti, sukurti saugią ir mylinčią aplinką, kurioje jis jaustųsi saugus ir galėtų atsiskleisti. Aktyviai klausykite ir priimkite vaiko jausmus, padėkite jam suprasti, kad visos emocijos yra tinkamos. Be to, suteikite vaikui galimybę bendrauti su kitais vaikais. Tai padės įgauti svarbių socialinių ir emocinių įgūdžių. Yra tiek daug puikių veiklų ir žaidimų, kurie gali paskatinti vaiko vystymąsi! Norint, kad vaikas būtų stiprus fiziškai, tokios veiklos kaip laikas ant pilvuko ankstyvoje kūdikystėje, šiek tiek vėliau šliaužiojimas, galiausiai žaidimai lauke yra ypač naudingos ir nesunkiai suorganizuojamos. Norėdami paskatinti vaiko pažinimo funkcijų vystymąsi, suteikite vaikui veiklos, kuri kelia iššūkių jo problemų sprendimo įgūdžiams, pavyzdžiui, įvairių dėlionių rinkimas ar konstravimas. Socialinį vystymąsi skatinkite bendraudami ir suteikti vaikui galimybę užmegzti ryšį su bendraamžiais. Kalbos vystymuisi taip pat labai svarbus bendravimas nuo pat mažumės, knygų skaitymas ir pan. Mūsų tinklaraščio įrašuose rasite nemažai informacijos apie konkrečių vaiko įgūdžių lavinimą.

tags: #6 #metu #vaiko #raida

Naujienos

Vaiko raida nuo 5 iki 7 metų: ką svarbu žinoti tėvams