50 km žygio patarimai: kaip pasiruošti ir būtini daiktai sėkmingai kelionei

Lietuvoje sparčiai augant aktyvaus laisvalaikio šalininkų gretoms, milžiniško dėmesio sulaukia nauja judėjimo kryptis - pėsčiųjų žygiai. „TrenkTuro“ įkūrėjo Vytauto Bartulio teigimu, kad žygis būtų sėkmingas ir po jo liktų tik teigiamos emocijos, itin svarbus yra pasiruošimo etapas. „Eiti gali visi, nepriklausomai nuo amžiaus ir fizinio pasirengimo, čia nereikia treniruočių, nebūtina lenktyniauti. Į žygius dažniausiai eina šeimos, darbo kolektyvai, draugai, žygiuojama su vaikais ir šunimis ar kitais gyvūnais. Pasak pėsčiųjų žygius organizuoti padedančios draudimo bendrovės „Gjensidige“ Žalų regresų grupės vadovo Rimgaudo Bernoto, juose visada dalyvauja daug įmonės darbuotojų. Panašu, kad šiemet Nemuno kilpomis jų žygiuos net 140. „Pasiruošimo žygiui pradedame atskirai, tačiau žygio metu susiburiame.

Lietuva - tai ne tik gražus kraštovaizdis, bet ir turtinga istorija, kurią galima atrasti keliaujant pėsčiomis. Šiame straipsnyje kviečiame susipažinti su žygių maršrutais, viršijančiais 50 km, ir aplankyti įdomias istorines vietas.

Žygiavimas yra puikus užsiėmimas, tinkantis praktiškai bet kokio amžiaus žmonėms: tam nereikia kažkokių ypatingų įgūdžių ar metų metus trunkančio pasiruošimo. Žygiai padeda susilieti su gamta bei pajausti jos grožį. Visų pirma, jokioje „haikinimo“ trasoje nėra toleruojamas garsus muzikos klausymasis ar alkoholio vartojimas. Ypatingai kalnuotose trasose žygiai yra laikomi padidintos rizikos pramoga, todėl svarbi maksimali koncentracija ir susikaupimas. Be to, nors tai atrodo ir akivaizdu, itin svarbu yra nešiukšlinti.

Didžiausia pradedančiųjų žygiuotojų klaida - savo galimybių pervertinimas. Profesionalūs „haikintojai“ pataria: pirmoms išvykoms rinktis ne ilgesnius nei 10 km maršrutus su vidutinėmis įkalnėmis. Reljefas turi didelės įtakos maršruto sudėtingumui: įveikti 10 kilometrų lygumomis yra kur kas lengviau nei tokį pat atstumą kalnuotose vietovėse. Visgi jeigu norisi leistis į kur kas ilgesnį žygį, rekomenduojama iš anksto susidaryti treniruočių planą ir likus ne mažiau nei mėnesiui iki žygio aktyviai jį vykdyti.

Kaip pasirinkti tinkamą distanciją?

Pradedantieji žygeiviai dažniausiai renkasi trumpiausią - 15 km distanciją, ją paprastai gali nueiti ir vaikai, ir senjorai. Tai yra tinkamas būdas įvertinti savo jėgas ir išbandyti naują judėjimo būdą. Vidutiniškai per valandą žmogus nueina 5 km, todėl šioje trasoje žmonės paprastai užtrunka apie tris valandas.

10 km žygis nėra didelis iššūkis. Šį atstumą lengvu žingsniu gali nueiti ir mažamečiai vaikai. Esame organizavę žygį, kuriame 4 metų vaikas be problemų įveikė 12 kilometrų atstumą. Visgi, jau į ilgesnius žygius mažamečių vaikų nerekomenduočiau vestis. Dėl suaugusių dalyvių pasiruošimo 10 km irgi yra nereikli. Vidutinis žmogaus ėjimo greitis yra apie 5 km per valandą, tad niekur neskubant 10 km įveiksite per 2 valandas, o 25 kilometrams teks paskirti apie 5 valandas, tad čia verta pasvarstyti apie savo jėgas.

25 km trasa yra populiariausia - ją renkasi didžiausias kiekis ėjikų. Ją įveikdami žmonės susiduria su iššūkiais, tačiau ir po finišo yra aktyvūs.

40 ir 65 km trasos yra skirtos tiems, kurie jau yra žygiavę ir įpratę prie ilgų distancijų įveikimo pėsčiomis.

Į ilgąsias distancijas - 50 ar 75 kilometrus rekomenduočiau eiti žmonėms, kurie jau yra žygiavę ir yra pratę prie didesnių atstumų ėjimo pėsčiomis ar bent aktyvų gyvenimo būdą propaguojantiems žmonėms. Visgi šiose distancijose teks užtrukti kur kas ilgiau, o palaikant didelį tempą ir neturint patirties ar tinkamos aprangos - galima susidurti su traumomis ir raumenų skausmais.

„Neringos žygyje“ dalyviai galės įveikti 10, 25, 50 ar 75 kilometrų maršrutus. Kaip tinkamai išsirinkti sau geriausią distanciją? „Neringos žygis“ vyks rugsėjo 16 d. ir kvies užbaigti šiltojo sezono pramogas. Dalyviai iš Nidos miestelio galės žygiuoti 4 distancijomis: 10, 25, 50 bei 75 km. Finišas taip pat Nidos miestelyje. Visi dalyviai bus apdovanoti atminimo medaliais, diplomais. Ilgųjų distancijų dalyvių laukia visi patogumai trasoje. Renginį organizuoja asociacija „Savas miestas“.

Trečiasis žygis Nemuno kilpomis vyks liepos 14 dieną. Dalyvių laukia penki skirtingi maršrutai: pradedančiųjų (15 km), sveikatingumo (25 km), turistų (25 km), harmonijos (45 km), ištvermės (70 km).

„TrenkTuro” žygio Nemuno kilpomis dalyviai kviečiami pasirinkti ir įveikti vieną iš trijų skirtingo ilgio trasų (5 km, 10 km ar 25 km). Ėjimo miestelyje visų lauks turiningos, naudingos veiklos ir pramogos. 2021 m. Vilniuje startavęs renginys pritraukė net 7 tūkst. dalyvių.

„TrenkTuro” žygio Nemuno kilpomis ilgiausios trasos ilgis siekia 50 km. Registracija. Ant riešo užsiklijuoju raudonos spalvos apyrankę su skaičiais 50. Tai reiškia, kad pasirinkau 50 kilometrų trasą, nors apie tai dabar negalvoju. Jaučiu avantiūrizmo sukeltą energijos antplūdį ir nustembu, jog laikrodis jau rodo 7:30. Žygis Nemuno kilpomisPo to, kai eidamas taku aplink Vilnių vieną dieną sukoriau 30 kilometrų, manyje kažkas pasikeitė.

Pasiruošimas ilgam žygiui

Tinkama apranga ir avalynė

Ne tik einantiems ilguosius atstumus, bet ir trumposiose trasose reikėtų rinktis žygiams skirtus batus, o ne basutes ar paprastus sportinius batus. Toks pasirinkimas padės ant kojų išvengti pritrynimų ir pūslių. Taip pat būtina atkreipti dėmesį, kad kojos gali tinti ir plėstis, todėl daug patogesni žygiams kiek laisvesni batai. Lygiai taip pat svarbios ir kojinės. Jos turėtų būti ne iš medvilnės, o iš merino vilnos arba sintetinės.

Marškinėliai, kelnės, tamprės ir striukė turėtų būti skirta sportui ir turėti kvėpavimo funkciją. Rinkitės jau patikrintus drabužius, kurie netrina ir nespaudžia.

Trasa numatoma labai įvairi, nuo ėjimo smėliu iki asfalto dangos. Šiuo klausimu svarbiausia išsirinkti tinkamus batus. Einantiems trumpus atstumus juos gali tikėtis be problemų įveikti ir su savo sportiniai bateliais. Visgi, pasiryžusiems žygiuoti ilgesnius atstumus batus reiktų rinktis atsargiau, kad išvengti nemalonių pūslių. Pirmiausia batus siūlome rinktis skirtus žygiams, o ne naudoti paprastus pasivaikščiojimo batus ar basutes. Optimalus variantas yra neperšlampantys batai su kvėpavimo funkcija, nes tokie batai tinka įvairioms oro sąlygoms. Nepamiršti reikia, kad judant pėdos šyla ir plečiasi, tai batai turi būti komfortiškai laisvi. Apsispręsti kokie batai patogesni su aulu ar be jo.

Rinkitės patogią, jau išbandytą ir pranešiotą avalynę. Jeigu einate mišku ar akmeninga vietove, batų padas turėtų būti kietesnis. Geriausia avėti batus aukštesniais aulais - jie gali apsaugoti čiurnas nuo patempimo. Specialiai žygiams sukurtos kojinės apsaugos pėdas nuo nutrynimo.

Taip, nes ištinsta. Šią taisyklę žino tiek einantys į kalnus, tiek žygeiviai. Kaip ir avalynė, svarbu kojinės - kad jos nepritrintų per kažkokias siūles, dėl blogos medžiagos ir pan. Be to, ilgų distancijų žygeiviams mes visada labai rekomenduojame pasikonsultuoti su gydytojais, ar galima tai daryti.

Batus reikia pirkti būtinai pasimatavus ir nerizikuoti pirkti internetu, pridedant du dydžius, nes ne visada dydžiai tikslūs, vienų žmonių pėdos platesnės, kitų - keltis aukštesnė ir t. t. Bet jei pirktumėte batus profesionalioje parduotuvėje, pats konsultantas pasiūlytų jums šiek tiek patrypčioti, pastumčioti koją. Taigi rinktis ir matuotis reikia labai atsakingai.

Apranga labiau priklauso ne nuo atstumo, o nuo oro ir paros meto. Jei einama naktį, per pertraukėles būna šalčiau, nei galėtum tikėtis, todėl visada rekomenduojama turėti papildomą viršutinį sluoksnį. Pagrindinis principas - nesivilkti storų drabužių, geriau aprangą „sluoksniuoti“. Tarkim, pirmas sluoksnis - sintetiniai marškinėliai ir kažkokios kelnės. Žiemą, jei šalčiau, po viršutinėmis kelnėmis reikia antro sluoksnio. Ir galbūt ploną striukę nuo lietaus. Tokio apsirengimo privalumas tas, kad galima sluoksnius derinti priklausomai nuo to, ar šalta, ar šilta, ar lyja, ar nelyja. Tada nereikia neštis sunkios striukės, jei vidurys dienos ir karšta.

Neperšlampanti apranga, bet su kvėpavimo funkcija - kuprinėje neperšlampanti striukė yra tikras išsigelbėjimas jei žygio metu užklups lietus. Siūlyčiau turėti striukę su kvėpavimo funkcija, nes nenorime, kad einant mūsų prakaitas kauptųsi prie kūno. Kitas neperšlampančių striukių pliusas - apsauga nuo vėjo. Suprakaitavus yra didelė tikimybė, kad gali perpūsti, o su kokybiška apranga turėsite apsaugą ir vėjas bus nebaisus.

Sluoksniavimas yra svarbus, ypač žiemą. Dažnai rekomenduojama turėti du sluoksnius apačioje ir tris viršuje. Pavyzdžiui, termo kelnės ir viršutinės lengvesnės neperšlampamos, vėjui atsparios. Viršus: termo maikutė, flisas ir plona nuo vėjo ir lietaus skirta striukė. Prie +2-6 laipsnių buvo pats tas, ypatingai, kai vėjo buvo.

Jeigu žygio metu prognozuojamas lietingas oras, rinkitės kuprinę su integruota apsauga nuo drėgmės. Jei jos nėra, galima įsigyti specialią kuprinės apsaugą nuo lietaus. Kitu atveju svarbiausius daiktus (pinigus, dokumentus ir pan.) įdėkite į įmautę ar sandarų maišelį. Jeigu žygio metu prognozuojamas karštas oras, rinkitės kuprinę, kuri nugaroje turi tinklelį. Tai stipriai sumažina prakaitavimą ir tikimybę, kad žygeivį perpūs vėjas.

Kuprinė turėtų būti lengva, bet talpi. Daiktus sudėkite taip, kad miegmaišis ir kiti rečiau naudojami daiktai atsidurtų apačioje, o dažniausiai naudojami - viršuje.

Būtiniausi daiktai kuprinėje

Manau visoms distancijoms kuprinės turinys turėtų būti panašus, tik skirtis kiekiai. Vanduo - judant prakaituojame ir būtinai turime sugrąžinti skysčių balansą, nepamirškime, kad vaikams (nors jie ir mažesni), bet vandens reikia ne ką mažiau. Kuo didesnė distancija tuo daugiau vandens reikia.

Svarbiausia - nepamirškite vandens, nuolat papildykite jo atsargas ir gerkite viso žygio metu. Taip pat pasirūpinkite ir tinkamu maistu. Geriausiai žygiams tinka daug angliavandenių turintys maisto produktai. Riešutai, vaisiai, duona ar javainių batonėlių ar kito maisto, nuo kurio nebūna „apsunkimo“ jausmo.

Kažką saldaus - tai gali būti cukraus gabaliukas, šokoladas. Judant naudojame energiją, o kaip greičiausiai grąžinti organizmui energiją, kad įveikti paskutinius kilometrus?

Maistas turi būti lengvas ir turintis daug angliavandenių, tokie kaip duona, vaisiai. Jie greitai virškinami ir išskiria daugiau energijos negu sunkus ir kupinas riebalų maistas.

Riebus, ilgai virškinamas maistas organizmą apsunkins. Užkandžiams puikiai tinka džiovinti vaisiai, riešutai, įvairūs batonėliai.

Prekybos tinklo „Rimi“ viešųjų ryšių vadovė Giedrė Buivydienė pastebi, kad vykdami į gamtą ar į žygius gyventojai vis dažniau pirmenybę teikia sveikesniems užkandžiams: „Sumuštiniams vis daugiau keliautojų renkasi viso grūdo dalių duoną bei stengiasi juos pagardinti šviežiomis daržovėmis, taip pat populiarėja daug skaidulų turintys ruginiai traškučiai, įvairūs riešutai, džiovinti vaisiai“, - vardijo ji.

Kojinės - einant kojos prakaituoja ir drėksta. Jos gali susigarankščiuoti ir pradėti trinti, todėl turėti papildomą porą kojinių ir jas pasikeisti žygio metu yra labai naudinga. Kuo daugiau einant tuo siūlyčiau daugiau turėti kojinių pasikeisti. Patarčiau dėvėti sintetines arba merino vilnos kojines, o ne medvilnines. Pastarosios kaupia drėgmę ir ją sunkiai garina.

Jei žygis vasarą, visų pirma būtina pasiimti pakankamai kiekio vandens.Žiemą reikėtų nepamiršti termoso su karštu gėrimu, vandeniu.Žinoma, maistas. Kiekis priklauso nuo žygio atstumo ir tos dienos oro sąlygų.Vasarą dažnai lyja, tad pravartu turėti neperšlampamą striukę arba skraistę.Specialų padėkliuką sėdėjimui. Anksčiau labai skeptiškai juos vertinau, nes, rodos, būdamas gamtoje gali atsisėsti bet kur - ant kuprinės, medžio kamieno, kelmo, akmens. Tačiau tokie padėkliukai tikrai geras dalykas. Kuprinėje neužima daug vietos, turi šaltį ir drėgmę atspindinčius sluoksnius, tad komforto sėdint tikrai daugiau.Šiaurietiško ėjimo lazdos. Esu didelis jų ir pats jas naudoju. Jų dėka man lengviau žygiuojasi.Įsidėti reikėtų priemonių ugniai įžiebti, jei planuojate sustoti stovyklavietėje ir užsikurti laužą.Peilis, priemonės apsaugančios nuo vabzdžių tikrai pravers.Savo kuprinėje visada turiu ir išorinį telefono pakrovėją.

Jeigu žygio metu lauke karšta, per valandą reikėtų išgerti 0,5-1 l nesaldžių gėrimų, kadangi prakaituodami netenkame daug skysčių. Galite pasirūpinti ir elektrolitų tabletėmis.

Kuprinėje turėtų būti pleistras nuo pūslių. Jis nėra pigus, tačiau yra efektyvi pirmoji pagalba nutrintoms pėdoms. Jei jums ir neprireiks, tikrai galėsite pagelbėti žygio draugams. Jei einate ilgą atstumą ir pradedate jausti kojų maudimą, nepamainomas yra purškiamas ledas.

Pirmoji pagalbos vaistinėlė - kiekvienas turėtų atsižvelgti į savo sveikatą, jei esate kam alergiškas, turite vartoti medikamentus, nepamirškite jų. Rekomenduojama pasiimti pleistrų, jei ant pėdų susidarytų pūslės, medikamentų nuo skausmo, elastinio binto.

Asmeninis medicininis paketas: pleistriukai (compeed), šaldymo purškalas, skausmui malšinti (ibuprofenas), decinfekcinis purškalas, tvarstis. To tikriausiai neprireiks, bet turėjau ir pats neseniai rankos persibrėžimą ir susitvarkymas padėjo be nemalonumų tęsti kelionę.

Jeigu sutemus tektų žygiuoti neapšviestu keliu, žibintuvėlis tikrai pravers. Rekomenduojama rinktis prožektorių - ciklopą, kurį galima užsidėti ant galvos. Taip rankos lieka laisvos.

Žibintuvėlis ant galvos su atsarginėmis baterijomis. Ypač svarbu žiemą, kai jau 16-17 valandą bus tamsu, o medžių šaknys, duobelės ar netikėtos šakos taip ir laukia būsimos traumelės. Mūsų žygyje naktį Parnidžio taku eiti link Mirties slėnio nebūtų jauku. Skardukas neprastas. Svarbu pasitikrinti, ar jūsų žibintuvėlis nelinkęs iškrauti greit baterijos.

Bent vienas powerbank’as (geriausia du, nes ir draugas/ė gali paprašyti). Nors 20000 mah man užtenka visam žygiui. Mėgstančiam fotografuoti ar filmuoti telefonu yra neišvengiamas aksesuaras.

Geros pirštinės su galimybe liesti telefono ekraną. Labai tikusi funkcija. Kaklaskarė ar net dvi. Viena kaklui, kita galvai. Mūsų atveju labai tiko, kai temperatūra svyravo tarp +2-6 laipsnių. Plius geriau nei kepurė, kuri greit einant būna per karštas galvos apdangalas. Gali būti naudojamas ir pošalmis (panašus kaip kartinguose naudojamas, tik kvėpuojančios medžiagos).

Daugelis naudojasi žemėlapiais mobiliajame telefone, tačiau žygio metu galite atsidurti ne ryšio zonoje arba telefono baterija gali išsikrauti. Tad papildomai reikėtų įsidėti ir popierinį žemėlapį, geriausia - įlaminuotą.

Vienas iš svarbiausių dalykų - tinkama apranga ir avalynė.

Pasiruošimas žygiui

Iki „Neringos žygio“ dar liko keletas savaičių. Per jas siūlyčiau batus išbandyti iš anksto ir įsitikinti, kad jie netrina pėdos, nes su naujais batais gali būti nemalonių staigmenų. Jei ruošiamasi eiti ilgas trasas (50 ar 70 km) tai prieš tai reikėtų treniruotis ir ruoštis joms fiziškai. Į žygį rekomenduojama eiti papusryčiavus ir pailsėjus. Svarbu iš anksto nuspręsti koks žygio tikslas ir pasirinkti pagal tai kompaniją su kuria eisit.

Jei ruošiamasi eiti ilgas trasas (50 ar 70 km) tai prieš tai reikėtų treniruotis ir ruoštis joms fiziškai.

Rekomenduojama turėti stiprų psichologinį pasiruošimą. Reikalingas, kai ateina abejonė ir gena tave nuo žygio tęsimo. Ar nesat turėję? O jei diena trunka tik 7-8 valandas, o tamsoje reikia eiti 15 valandų?

Gudrus ėjimas apsaugo kūną iš karto ir nereikia tada vaikščioti pas specialistus po visko. Kaip kalbėjo bendražygis - jautėsi žymiai geriau nei pirmajame savo 100km žygyje.

Jei esama pūslių, tada labai rekomenduotina rinktis lygesnę trasos atkarpą pabaigti žygį. Neatsitiktinai paskutinius 30 km rinkomės naktinį ėjimą plentu, dviračių takais. Tokiu būdu išlaikėme savo tempą ir pora puslelių jautėsi normaliai. Kuršių Nerijos plente iki 5:20 nesutikom nei vieno automobilio.

Prieš žygį porą savaičių ar mėnesį vis nueikite pusę to atstumo, kurį eisite žygio metu, ir pažiūrėkite, kaip jaučiatės. Greičiausiai, jei jaučiatės gerai ir tikrai nieko nesuskaudo, galite ryžtis visam maršrutui.

Jei jau kažką turite, pavyzdžiui, užslėptą traumą, ji greičiausiai ir išlįs. O jei ne pusę - rekomenduočiau du trečdalius.

Taip, reikia aktyviai gyventi, sportuoti, mankštintis, dar geriau - ne vieną kartą nueiti pusę atstumo, o kelis kartus, kad kūnas priprastų prie tos didelės apkrovos. Tarkim, apie 50 km - tai tikrai ilgas maršrutas, kai tikrai reikėtų labai atsakingai įvertinti savo fizines galimybes. O 20-30 km bet kuris žmogus nueina be didelių pastangų.

Prieš leidžiantis į ilgą žygį, svarbu tinkamai pasiruošti.

Kaip kalbėjo bendražygis - jautėsi žymiai geriau nei pirmajame savo 100km žygyje. Jei esama pūslių, tada labai rekomenduotina rinktis lygesnę trasos atkarpą pabaigti žygį.

Koks mano žygiavimo pradžia?-Į pirmąjį rimtą žygį gamtoje su nakvyne išsiruošiau prieš daugiau nei dešimt metų. Kilo mintis, kad reikia pabandyti eiti. Nebuvau girdėjęs ar matęs įkvepiančių istorijų apie žygius, nei pažinojau kitus žygeivius. Traukė pabandyti kažką naujo. Išbandydamas naujus dalykus, mėgstu tai daryti greitai. Dėl to pirmam žygiui greitai ir pasiruošiau - apranga buvo paprasta, pigūs brezentiniai batai iš paprastos batų parduotuvės.

Patarimai patyrusiems ir pradedantiesiems

Padėkite vieni kitiems. Gera nuotaika ir maloni kompanija visada padeda ištverti iššūkius žygyje. Einant su draugais, kompanijos tempas paprastai priklauso ne nuo geriausiai fiziškai pasiruošusių, o atvirkščiai.

Kaip kalbėjo bendražygis - jautėsi žymiai geriau nei pirmajame savo 100km žygyje.

Nors pažymėtas paskutiniuoju numeriuku, bet yra ne mažiau svarbus - fizinis pasiruošimas ir žygiavimo patirtis. Rekomenduotina turėti stiprų psicholiginį pasiruošimą. Reikalingas, kai ateina abejonė ir gena tave nuo žygio tęsimo.

Mano mėgstamiausia ir antrus metus lankoma Kėdė dviems arba puiki apžvalgos vieta su vaizdu į Kuršių marias.

Vecekrugo kopa ir aukščiausia vieta - 67,2 m. Mes ten buvome naktį, bet eilę kartų lankiausi dar šiemet. Puikus vaizdas į visas puses. Užlipti gali būti iššūkis, bet verta jūsų laiko ir pastangų. Visai netoli yra Bulvikio ragas, kuriame yra medinis, bet patogus gultas prie pat Kuršių marių. Pailsėsit ir apmąstysit viską ramiai!

Alksnynės gynybinis kompleksas. Tikrai įdomus lankytinas objektas su platformų, baterijų, įtvirtinimų aprašais. Galima užeiti ir į vidų. Vitas rado negyvą lapę, tai ne visada rasit, ko tikėjotės.

Meškos galva. Apžvalgos aikštelė į atsiveriantį kraštovaizdį. Vienoje pusėje marios, o kitoje Baltija. Esant geram saulės apšvietimui bus pasakiškas vaizdas! Visai prie pagrindinio kelio yra ir stovėjimo aikštelė, tad nesunkiai privažiuosit. Informaciniuose stenduose gausite turinio apie paukščius ir kaip mes pamatysit bent vieną. Mums pasitaikė Paaukštvanagis.

Parnidžio pažintinis takas ir Mirties slėnis. Trumpai ir aiškiai - smėlio spalvos karalystė visai šalia Grobšto gamtinio rezervato. Į jį nepateksit, saugo tvora ir gerai. Tik iš oro pamatytumėme saugomą Marių Mergelio atodangą, kuri tikriausiai yra viena gražiausių vietų, jei ne pačiausia visoje Kuršių Nerijoje.

Paskutinė vietos šalia Preilos. Preilos kalnas ir Menininkų kopa. Pamenu esu laimėjęs bėgimo batelius už geriausią nuotrauką bėgant į Menininkų kopą. Tai palieku tokį aprašymą šiai beprotiškai gražiai vietai.

Žinot, koks man asmeniškai yra įdomiausias žygiavimo ilgą atstumą momentas? Susitarimas su organizmu. Pirminis spendimas, kad eisi ir nueisi. Viso žygio metu nei sekundės neatsirandanti mintis - ar galėčiau sustoti. Nebūta! Automato ėjimo režimas, kai jau žygis perlipa 85-90 km, eini ir mintyse galvoji kokius nors asmeninius pasakojimus. Arba kaip Vitas minėjo: jei netyčia atsiranda abejonė, gali išsikelti klausimą. Ar sustočiau, jei būtų krizinė situacija ir kiltų pavojus šeimai. Pasijuoki ir varai. Tu išėjai, kad finišuotum! Paskutinis patarimas žygiuojant tokį atstumą yra susidėlioti į etapus. Labai padeda, jei esat linkę galvoti „kiek čia nuėjau, „kiek dar liko”, „ką čia aš bandau įrodyti”.

Baigiant šį ilgiausio savo žygio aprašymą, iškyla mintis - buvau mėgstamiausioj vietoj Lietuvoje ir mėgavausi patyrimu. Įgyvendinau dar vieną mažą gyvenimo nuotykį - nuėjau 125 km be nakvynės per 28 valandas, prisikvėpavau gaivaus oro ir uždariau 2022 m. norima nata. Tai tikrai nebuvo sunkiausias gyvenimo žygis, nors tai siejasi su kylančiu pasiruošimu. Tada palieku sau klausimą: o kas toliau kitais metais? Tegu atsakymu lieka 77 kilometro šypsenos nuotraukoje.

Pirmasis žygis su savais iššūkiais ir nuotykiais parodė, jog yra sritis, kurioje esu naujokas ir kad čia yra dar ką įdomaus nuveikti, išmokti. Atsirado užsispyrimas, kad kitą žygį galėsiu įveikti geriau, lengviau. Galiu atsakingiau susidėti rūbus, kitaip pasirinkti maistą, galbūt geresnį maršrutą pasiruošti, kuprinės svorį atidžiau reguliuoti. Noras tobulėti ir vedė mane į priekį. Per daugelį žygiavimo metų daug ko išmokau tiesiog darydamas, bandydamas - per asmeninę patirtį.

Po pirmojo žygio gamtoje susigalvodavau vis naujų iššūkių. Pats planuodavau (ir planuoju iki šiol) savo žygius. Pradžioje topografiniuose žemėlapiuose rasdavau vietas, kurios man pasirodydavo įdomios, nuošalios. Iš pradžių eidavau su paprastu žemėlapiu, nes topografinių žemėlapių programėlės tuo metu dar nebuvo tokios populiarios. Susikurdavau žiedinius maršrutus, nes ir tada, ir dabar nemėgstu atgal grįžti tuo pačiu keliu. Jei leidžia galimybės visada stengiuosi kuo daugiau pamatyti keliaudamas ratu.

Vėliau kilo noras išbandyti, kiek daugiausia kilometrų galiu nueiti. Vienas iš sunkiausių mano žygių buvo kelionė su labai sunkia kuprine, kur buvau pridėjęs reikalingų dalykų trims dienoms. Maršrutas per miškus driekėsi nuo Marcinkonių iki Druskininkų. Visą pirmą dieną lijo, teko visam sušlapusiam ir miegoti. Tuomet 55 km nuėjau per maždaug 48 valandas. Dar po kelių metų žygiavau aplink Čepkelių raistą - maždaug 50 kilometrų su lengva kuprine ant pečių tuo metu įveikiau per 12 valandų.

Per tiek metų žygių su nakvyne jau pripratau prie naktinio miško aplinkos ir garsų. Būna girdžiu, kaip aplink pastogę vaikšto žvėrys. Kadangi dažnai žygiuoju bekele, nakvoju atokiose miško vietose. Man nebaisu naktį atsitraukti nuo stovyklavietės ir pažiūrėti į ją iš šono. Galiu be prožektoriaus naktį pasivaikščioti mišku. Supratimas, kad sugebi save nugalėti ir tau nebaisu, man suteikia net savotiškos stiprybės, papildomo pasitikėjimo.

Tikrai taip. Visgi šiuo metu jau esu būsenoje, kai rodos, kad apie žygius žinau viską. Kyla noras kažką keisti, kad vėl atsidurčiau naujoko batuose, kad vėl galėčiau tobulėti. Tad galvoju pradėti tyrinėti tolimesnius Lietuvos kampelius, pradedu pamėgti mišrius žygius.

Pavyzdžiui, kai dalį atstumo eini pėstute, dalį plauki baidarėmis. Mišrų žygį jau esu išbandęs. Su bičiuliu esame keliavę nuo Molėtų iki Švenčionėlių (jei skaičiuoti tiesia linija apie 70 kilometrų susidarytų). Keliavome pėsčiomis ir irklavome pripučiama baidare. Autobusu atkeliavome į Molėtus. Ėjome miškais, o kai prieidavome ežerus - plaukėme pripučiama baidare. Užsukdavome į vandens telkiniuose buvusias salas, vienoje ir nakvojome. Visa kelionė užtruko tris dienas, buvo smagu. Ėjimas, kuris keičia.

Turiu norą įveikti vieną taką užsienyje. Švedijos šiaurėje yra ilgiausias šioje šalyje Karalių taku vadinamas pėsčiųjų maršrutas, besidriekiantis virš 400 kilometrų. Populiariausia atkarpa yra apie 100 kilometrų atstumas, vingiuojantis už poliarinio rato. Buvau viską apie kelią išsiaiškinęs ir žmoną įkalbėjęs juo žygiuoti, tačiau kol kas taip ir nenuvykome ten. Dabar teks palaukti, kol vaikai užaugs.

Seniau su žmona žygiuodavome ir nakvodavome gamtoje. Dabar ji labiau mėgsta dienos trukmės iškylas. Su sūnumi dviese ir žygiuojame, ir gamtoje nakvojame. Jį skatinu mėgti gamtą ir pažinti mišką, jo nebijoti, gebėti racionaliai įvertinti situaciją, suprasti, kokie garsai būna miške ir kodėl. Sūnui noriu perteikti jausmą, supratimą, kad miške niekas nenori tavęs pulti, kad net ir čia naktį gali būti saugus. Laukiniai gyvūnai yra bailūs, sveiki būdami nei iš šio nei iš to žmogaus nepuls. Sūnui patinka mūsų bendri žygiai. Aišku, stengiuosi nepersistengti, sūnus turi laiko ir „Youtube“ pažiūrėti, ir kompiuterinius žaidimus žaidžia. O dukrai šiuo metu yra pusantrės metų. Ją taip pat jau pratiname prie pasivaikščiojimų ir kitų aktyvių veiklų gamtoje.

Ar tiesa, kad žygiai pėsčiomis populiarėja?- Sunku pasakyti, ar populiarėja, nes mes daugiau organizuojame, ar mes pataikėme į laiką, kai žmonėms norisi daugiau žygiuoti, judėti. Skaičiai kalba už save: prieš trejus metus pajūrio žygyje buvo apie 500 žmonių, trečiajame pajūrio žygyje šį pavasarį jau žygiavo beveik 8 tūkst. žmonių. Pirminė idėja ir buvo surengti bičiuliams ir bičiulių bičiuliams kokybišką žygį, kad prisimintų jį visą gyvenimą. Bet pamatėme, kad idėja išsiplėtė ir norintys žygiuoti ėmė burtis iš visų Lietuvos kampelių. Turėjome dabar 8 tūkst. - panašu, kad tai ne riba. Po kelių mėnesių planuojame žygį Nemuno kilpomis, jis jau bus antras toks. O per pirmas tris dienas beveik 2 tūkst. žmonių užsiregistravo.

Žygiai po gražius gamtos kampelius pastaruoju metu tapo sparčiai išpopuliarėjusia pramoga. Ir visai nesvarbu: leisitės į kelionę po dar neatrastus Lietuvos kampelius ar keliausite į kalnus, „haikinimo“ entuziastai vienareikšmiškai teigia, jog žygiai reikalauja rimto pasiruošimo ir žinių.

Kokia aprangą bei avalynę pasirinkti? Kaip pasiruošti fiziškai? Ir kokius būtiniausius daiktus turėti kartu su savimi leidžiantis į kelionę pėsčiomis?

Profesionalūs „haikintojai“ pataria: pirmoms išvykoms rinktis ne ilgesnius nei 10 km maršrutus su vidutinėmis įkalnėmis. Reljefas turi didelės įtakos maršruto sudėtingumui: įveikti 10 kilometrų lygumomis yra kur kas lengviau nei tokį pat atstumą kalnuotose vietovėse. Visgi jeigu norisi leistis į kur kas ilgesnį žygį, rekomenduojama iš anksto susidaryti treniruočių planą ir likus ne mažiau nei mėnesiui iki žygio aktyviai jį vykdyti.

Žygių metu itin svarbu su savimi turėti reikiamą kiekį drabužių. Dauguma žmonių į žygiavimo trasas įžengia labai anksti ryte, kuomet termometro stulpeliai būna dar gana žemai. Profesionalai pataria drabužius sluoksniuoti: t.y. kiek įmanoma daugiau jų užsidėti ant savęs.

Bene pagrindinis patarimas, kurio svarbiausia laikytis keliaujant į žygį, tinkamos avalynės pasirinkimas. Tai daryti reikėtų remiantis tam tikrais aspektais. Visų pirma, batai turėtų gerai amortizuoti bei sukibti su žemės paviršiumi. Jeigu nusprendėte pirkti naujus žygio batus, būtinai juos pradėvėkite dar iki žygio.

Tinkama kuprinė gali stipriai nulemti žygio sėkmę. Vienas pagrindinių aspektų renkantis ją turėtų būti specialūs juosmens ir krūtinės dirželiai, kurie paskirsto kuprinės svorį nuo pečių ant klubų ir taip padeda išvengti nemalonių nugaros skausmų. Tokie dirželiai leidžia ir lengviau judėti, kadangi kuprinė tvirčiau laikosi prie kūno. Smulkiems daiktams susidėti itin pravers įvairios kišenės - tai dar vienas dalykas, į kurį verta atkreipti dėmesį perkant kuprinę žygiams. Jeigu planuojate leistis į žygį, kur gausu vandens (upelių, vandens purslų), tuomet rekomenduojama rinktis kuprinę, pagamintą iš vandeniui atsparaus audinio. Taip užtikrinsite, kad nė vienas jūsų daiktas nesušlaptų.

Rekomenduočiau kasmet Olandijoje vykstantį keturių dienų žygį. Jis pavadintas sudėtingai, vietine kalba. Šis žygis įspūdingas tuo, kad yra bene didžiausias pasaulyje, jame dalyvauja apie 40 tūkst. žmonių. Jame ne kartą dalyvavo keli mano bičiuliai, girdėjau puikių atsiliepimų. Tai ne tiek žygis, kiek festivalis, kuris tiek einantiems jame, tiek gyvenantiems tose vietovėse virsta į džiaugsmingą šventę.

Taip, yra net miestelis, pro kurį einantiesiems padovanojama po gladiolę. Pats šiame žygyje dar nedalyvavau, bet esu prisiklausęs įspūdžių ir matęs nuotraukų. Dėl to turiu viziją - kažką panašaus sukurti čia, Lietuvoje. Tai būtų milžiniškas renginys lietuviams, taip pat būtume pastebėti turistų. Daugelis žmonių galėtų atvykti čia ir pasigėrėti Lietuva, gamtos ypatumais. Taip pat prisimintų Lietuvą kaip šalį, kurioje smagu kartą per metus pražygiuoti.