Vaikų agresija - aktuali ir jautri tema, su kuria susiduria daugelis tėvų. Kai 4 metų vaikas pradeda mušti močiutę, tai tampa rimtu signalu, kad reikia ieškoti priežasčių ir tinkamų sprendimų. Kodėl vaikai apskritai mušasi ir ką daryti, jei namuose auga mažasis mušeika? Apie tai „Delfi Šeima“ žurnalistė Toma Miknevičienė kalbėjosi su psichologe, darželio „Istorijų namai“ įkūrėja dr. Jūrate Bortkevičiene.
Kodėl vaikai mušasi?
Priežasčių, kodėl vaikas mušasi, gali būti net kelios. Pirmiausia pasitikriname vaiko amžių - kuo mažesni, tuo didesnė tikimybė, kad jie kalbėsis rankomis, o ne žodžiais. Vaikai iki trejų metų sunkiai susikalba, todėl gali kąsti, stumti, bandyti iš kito ką nors atimti. Jie kalbasi kūno kalba.
Mažyliai yra egocentriški ir nemėgsta laukti. Jie mokosi būti vis kantresni. Antra priežastis ta, kad mušdamiesi vaikai gauna daugiau dėmesio nei elgdamiesi gražiai. Jei suaugę reaguoja emocingai, skaito moralus, vaikas pamažu patenka į užburtą ratą. Be to, jei tėvai sako „tu visada muši sesę“, vaikas tuo patiki ir tiesiog išpildo suaugusiųjų pranašystę.
Trečia priežastis susijusi su stresu ir pokyčiais. Nėra blogo vaiko - yra vaikas, kuris negali pats įveikti susidariusio streso krūvio. Visada rekomenduoju pirma nešališkai įvertinti, suprasti esamą vaiko situaciją.
Agresija yra būdinga kiekvienam žmogui - tai instinktyvi elgesio forma, kurios esminis tikslas - savisauga. Tačiau tėvai turėtų atsiminti vieną dalyką - nereikia versti vaiko užgniaužti agresiją, nes tai gali virsti autoagresija ir pasireikšti savęs mušimu, skriaudimu, susirgimu kokia nors liga, kuri dažnai yra psichologinės kilmės, ir pan.
Vaikas instinktyviai mušasi šiandien, tėvams, globėjams ar ugdytojams kyla reakcija panaši į šoką. Ypač jei jų vaikas kaukšteli kitam vaikui ar suaugusiam. Tai nepriimtina šiandieninėje kultūroje. Suaugę savo pavyzdžiu vaiką moko, kaip reikia reaguoti į savo ir kitų agresyvų elgesį.
Vaikas savo elgesiu išreiškia, kad jis blogai jaučiasi, jo viduje nėra ramybės, jis nemoka pasakyti, ką jaučia. Todėl reikia ne bausti, o ieškoti, kaip užmegzti ryšį su šiuo vaiku.
Vaikas gimsta visiškai priklausomu nuo tėvų ir laikui bėgant stengiasi tapti savarankišku ir nepriklausomu. Dažnai šis procesas yra gana skausmingas abiems pusėms, ypač psichologiškai jautriaisiais periodais: kai vaikui sueina 3 metukai, pirmaisiais pradinės mokyklos lankymo metais ir paauglystės metu. Vaikai tampa piktesniais, agresyvesniais, nenori klausyti ir atsikalbinėja.
Vaikas savo valią, poreikį išreiškia kūnu, kai dar nemoka komunikuoti verbaliai. Po vaiko pykčiu dažnai slypi nuovargis, alkis, šaltis ir pan.
Išmoktas elgesys yra reakcijų rodymo įprotis, susiformavęs priklausomai nuo to, kaip jo artima aplinka įprastai reaguoja į stipresnes emocijas (pyktį, liūdesį, nepasitenkinimą ir pan.). Jei į stiprią vaiko emociją atsakoma dar stipresne suaugusio emocija, vaikas to natūraliai mokosi. Jei vaiko emocijos paneigiamos, ar net už jas yra gėdinamas, vaikas išmoksta impulsus užgniaužti, bet tik iki tam tikros ribos. Susikaupusios, neįvardintos, nesuvoktos emocijos prasiveržia visa jėga ir dažnai pačiu netinkamiausiu metu.
Dažna agresijos priežastis yra baimė ir nesaugumas. Kaip reaguojame į pavojų, lemia pirmaisiais gyvenimo metais (ne)įgytas saugumo jausmas. Svarbi ir kultūrinė aplinka, tai, kas toleruojama ir yra priimtina ankstyvoje vaikystėje vaiko aplinkoje. Smurtinio elgesio stebėjimas, pavyzdžiui, ekranuose, taip pat skatina agresyvų vaikų elgesį. Per anksti vaikų pamatyti intensyvūs veiksmo filmai apie superherojus, fantastines būtybes gali sukelti nerimastingas būsenas. Nerimas yra būsena, po kuria slepiasi neišreikšti jausmai, baimė, kuri yra neįvardinta.
Kai vaikai muša tėvus, jie taip bando ribas, tikrina, koks elgesys yra tinkamas. Visgi pasak psichologų isterijos priepuoliai (staigūs neigiamų emocijų, pykčio protrūkiai) yra nors ir nemaloni, bet normali vaiko raidos dalis.
Psichologo požiūris į vaikų agresiją
Psichologas Albertas Bandura eksperimentuose su Bobo lėle nustatė, kad ką vaikas pamato, tą kartoja. Jei mušimas yra „normali“ praktika namuose, jis irgi tą darys. Dabar į žmogų žiūrime kitaip - sudėtingiau, analizuojame ir jo reaktyvumą, raidos ypatumus, aplinkos santykius, taikome paskatinimus, o ne bausmes. Pradeda veikti pozityviosios psichologijos principai, todėl plėtojame vaiko potencialą, stiprybes, nepasmerkiame, o skatiname mokytis. Psichologas darželiuose ar mokyklose dažnai padeda į vaiką ir situaciją pažiūrėti kitomis akimis.
Temperamentas gali veikti taip, kad vaikas greičiau pasiduoda emocijai, kaip sako „užsiplieskia“. Bet visi gali išmokti pakvėpuoti, padaryti pauzę, bent menką, kad emocija neužvaldytų kūno.
Daugeliu situacijų vis dar bandoma remtis biheviorizmo idėjomis - pasitelkiami grasinimai, bausmės, kad vaikas išsigąstų ir pradėtų klausyti. Bet retai tai veikia ilgai. Bausmės veikia trumpai, nes nemoko savireguliacijos. Visa bėda yra ryšys. Bausmė vaiko ir tėvo ar mokytojo ryšiui pakenkia, jį ardo. Šiuolaikinis vaiko auklėjimo mechanizmas mus nukreipia į ryšio analizę ir jo stiprinimą.
Beveik visada besimušantį atstumia vaikai, jis nori draugų, bet jų neranda. Todėl dėmesį bando atkreipti kumščiavimusi ar kitų vaikų žaidimo griovimu. Jei grupėje vaikai nesutaria, pirma reikia padėti vaikams susitaikyti, vėliau žaisti kartu, priimti vienas kitą su tolerancija, geranoriškumu - stiprinti jų ryšius.
Rudolfas Šteineris isteriją priskiria būdo poliariškumui. Isteriško poliariškumo vaiką jis apibūdina kaip „plonos odos”, turintį sunkumų save suvaldyti. „Jie per stipriai susiduria su žemės jėgomis ir patiria skausmą. Viskas yra labai svarbu, viskas yra skubus reikalas. Maži skauduliai jiems išties labai skaudūs. Jiems reikia padėti sugrįžti į save, susikaupti, susitelkti. Pagrindinis šių vaikų poreikis - supratimas. Jiems reikia drąsos susitikti su pasauliu. Svarbi suaugusiojo ramybė. Agresyvūs veiksmai stabdomi visada. Svarbu mokyti, padėti vaikui išsireikšti verbaliai - ko nori ar nenori, ką jaučia. Tai rodome ir savo pavyzdžiu. Svarbu pripažinti vaiko būklę ir emociją. Svarbu ir įvardinti ką galima daryti - patrepsėti, pašaukti ir pan. Ir galiausiai suaugusiam svarbu neturėti lūkesčių. Vaikas neatsakingas už savo elgesį net iki keturiolikos metų. Svarbu paguosti nuskriaustą vaiką. Svarbu negėdinti vaiko, nes tai ne tik nepadeda, bet ir kelia pyktį, pagiežą. Itin svarbus aspektas - „susitaikymas”. Mūsų kultūroje vaikai dažnai mokomi nesipykti, bet nemokomi nuoširdžiai susitaikyti. Čia itin svarbus tėvų elgesys pasibaigus konfliktui - ritualas, parodantis, kad viskas gerai. Svarbu pabrėžti atkurtą ryšį. Netinkamas būdas - materialus apdovanojimas. Dažnai kyla diskusijų apie atsiprašymo reikalingumą. Suaugusiam suklydus, netinkamai pasielgus ar sureagavus, visada svarbu atsiprašyti vaiko, bet nuoširdžiai įvardinant dėl ko gaila, koks elgesys buvo netinkamas.
Kaip užkirsti kelią agresijai ir ką daryti?
Viena kryptis - kalbėtis su vaiku. Svarbiausia išmokyti jį veikti ir nelikti bejėgiu, mokytis tvirtai pasakyti „stop“, ieškoti pagalbos. Jei grįžta sužeistas - suprasti, kada tai nutinka, ar tai jau tendencija, pasikartojantis elgesys.
Kita kryptis - dirbti su ugdymo įstaiga, bendradarbiaujant spręsti komunikacijos spragas. Gal visgi jūsų vaikas provokuoja ir erzina, neįsileidžia į žaidimą kitų?
Daug dažniau vaikai dabar skaudina ne kumščiais, o žodžiais. Kalbėčiau su vaiku ir apie tai, kad nėra normalu, kai sakomi nemalonūs žodžiai. Vaikai dažnai puikiai geba įskaudinti, bet nemoka susitaikyti. Todėl kalbėkitės apie tai, kaip susitaikyti. Draugų tinklas vaikams yra apsauginis veiksnys, pasitikintys savimi vaikai yra tie, kurie turi draugų. Mokykite vaikus būti gerais draugais.
Manau, kad nė vienas tėvas nenori, kad jo vaikas muštųsi. Ir tikiu, kad problemos iš pradžių neignoruoja, bet vėliau pasiduoda. Neradę strategijos tiesiog bando „neišprovokuoti“ vaiko arba tikisi, kad tai tik trumpas amžiaus tarpsnis, kuris turi praeiti. Jei tai pokyčių metas, tuomet galimai praeis. Jei kaltos kitos priežastys - nebūtinai. Padėtis gali ir pablogėti. Atminkite, kad besimušantis vaikas rodo, kad jam trūksta ryšio ir saugumo jausmo, saugumo kalbėtis, todėl suaugusiesiems būtina reaguoti.
Dažnai esminė bėda šeimoje būna ta, kad nėra arba pasikeitė nustatytos ribos ar taisyklės. Ribos vaikams būtinos, ramiai ir tvirtai jas priminti tėvams tenka kasdien. Antra, svarbus ir ne toks lengvas pokytis suaugusiesiems - pradėti matyti ir garsiai pasakyti apie tinkamą vaikų elgesį. Tėvai dažnai sako: „negalima muštis“, „muštis negražu“. Bando gėdinti kabindami etiketes: „nebūk mušeika“, „būk geras, nesimušk“. Tačiau pakeiskite savo žinutę! Kai kalbama, ko negalima, kas negražu, blogai, vaikas ignoruoja, nes nesuvokia, ko iš jo norite, arba manipuliuoja, nes tik taip gauna visą tėvų dėmesį. Išmokite pasakyti atvirkščiai - tai, ką vaikas gali padaryti, kas yra priimtina. Pozityvioji psichologija susitelkia į ilgalaikį pokytį vaiko elgesyje. Tvirtos, bet teigiamos namų taisyklės kuria saugumo jausmą. Vaikas labai greitai gali pakeisti savi elgesį.
Iš anksto numatyti, kad vaikas gali muštis, tikrai galima. Tam reikia skirti laiko, kad nuoširdžiai suprastumėte vaiko situaciją ir priežastis, kas provokuoja tokį jo elgesį. Gal tai pavydas sesei ar broliui, gal vaikui trūksta tėvų ar draugų dėmesio, gal jis patiria stresą, nes namuose atsirado mažylis ir pan.
Paradoksalu, bet kuo daugiau apie mušimąsi kalbame, tuo ilgiau tai truks. Tuo momentu vaikams nereikia daug žodžių, kad suprastų, jog tokio elgesio neleisite. „Stop, šio žaidimo nežaisime, raskime kitą žaidimą“, - sakau, kai pradeda kepščioti penkiametis. „Stop, pasikalbėkime“, - sakau, kai ima stumdytis sesė su broliu. Žmonės turi kalbos galią, ko neturi gyvūnai.
Tėvai gali pastebėti, kad nepažįstamoje aplinkoje vaikas netikėtai gali suduoti kitam bendraamžiui, nors niekada iki tol namuose taip nedarydavo. Šis nesaugumo jausmas dažnai būna perimtas iš tėvų, kurie aplinkinį pasaulį mato kaip nesaugų ir pavojingą („negalima pasitikėti kitais“, „visi žiūri tik savęs“, „neik, neimk, nelipk - susižeisi, skaudės, nukrisi“ ir t.t.). Vaikas mano, kad pasaulis yra nesaugus, tad reikia visada saugotis ir gintis, dar geriau - pulti pirmam.
Draudimai ir visi kiti nurodymai, kurie tuo metu kertasi su vaiko norais ir interesais. Žinoma, kad tėvai negali leisti vaikui visko, ko jis panorės, ir turėtų būti tam tikros ribos. Tačiau gerai, jei vaikui būtų paaiškinama, kodėl negalima, o apie bausmes būtų perspėjama prieš atsirandant neigiamam elgesiui, t.y. kad vaikas mokytųsi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
Pagalvokite, kaip galite padidinti vaiko savarankiškumą. Galbūt nebereikia tikrinti vaiko kuprinės, kad įsitikinti, ar viską susidėjo? Galbūt jau vaikas pats gali spręsti, kokį megztinį vilktis į mokyklą? Arba nuspręsti, kaip norėtų praleisti laisvą laiką?
Būna, kad tėvai duoda vaikui dienpinigių, kad mokykloje jis nusipirktų ko nors užkąsti, o po to bara, kai šis prisipažįsta nusipirkęs čipsų... Jei tėvai patiki vaikui pinigus, vadinasi, turi pasitikėti ir vaiko sprendimu, kaip juos išleisti. Draudimai ir barimai retai kada padeda, tačiau geranoriški pokalbiai ir patarimai būna vertingi. Dar prastesnes pasekmes turi situacijos, kai vaikas nuoširdžiai prisipažįsta ir už tai tėvų būna nubaustas: išbartas ar pan. Ateityje jis šios „klaidos“ nekartoja ir pasistengia tėvams pasakyti tai, ką jie nori išgirsti, tačiau nebūtinai tai būna tiesa. O tada tėvai stebisi, kodėl jų vaikas meluoja. Reikia prisiminti, kad meluojama tam, kuriam negalima pasakyti tiesos...
Gerai, kai vaikas turi savo kambarį ar kambario dalį, kuri yra tik jo ir be vaiko leidimo niekam nevalia ten lįsti. Tuomet vaikas būna atsakingas už tvarką savo „kampelyje“ ir tuo pačiu turi laisvę susidėlioti daiktus pagal save. Klaidingai tėvai mano, kad vaikas neturi turėti jokių paslapčių nuo jų. Negalima raustis vaiko daiktuose, skaityti jo laiškus ar dienoraštį, klausyti telefoninių pokalbių ar kaip nors kitaip pernelyg „smalsauti“.
Turi išlikti besąlygiška meilė. Neturėtų būti manipuliuojama pasakymais: „Jei nedarysi kaip sakau, nemylėsiu tavęs...“ Kritikuoti galima tik elgesį, bet ne vaiko asmenybę!
Stenkitės ir patys būti pozityvesniais. Nepykite ant kitų žmonių, jei jie elgiasi ne taip, kaip Jums norėtųsi, bet stenkitės suprasti jų tokio elgesio priežastis. Analizuokite tokias situacijas garsiai. Pavyzdžiui: „Šiandien kolega mane darbe apšaukė. Buvo nemalonu klausytis. Iš pradžių supykau. Po to pagalvojau, kažin kodėl jis taip elgėsi? Gal namuose susipyko su žmona? Gal jam šiaip kas nepasisekė?
Negalima vaiko įžeidinėti ir kitaip menkinti jo nuomonę. Jeigu vaikas prašo dėmesio, o jūs tuo metu esate užsiėmę, nereikia ant jo dėl to pykti. Tuo labiau, kad iš tiesų juk pykstate ant savęs, jog esate apsikrovę darbais, o ne ant vaiko, kad jis nori jūsų meilės... Būtina jam paaiškinti, kodėl dabar negalite skirti laiko ir pasakyti, kada atsilaisvinsite.
Kritiškai pažvelkite į save ir kitus šeimos narius - ar visi kontroliuoja savo agresiją? Juk vaikai gerai moka kopijuoti mūsų pačių elgesį. Jei mes vaikui trenkiam per ranką, kai jis riebaluotom rankom siekia knygutės, nereikėtų stebėtis, jei jis trenkia kitam žmogui, vos šis ketina padaryti tai, kas vaikui nepatinka. Jei namuose yra baudžiama fizinėmis bausmėmis, vaikas išmoksta fiziniu smurtu spręsti problemas. Taigi, visų pirma, namuose turi būti taisyklė „nesuduoti kitam“ ir jos turėtų laikytis visi šeimos nariai visais atejais be išimties.
Mokykite vaiką įvardinti savo jausmus, paklausdami, ar jis pyksta, nerimauja ir pan. Tegul vaikas mokosi atpažinti savo jausmus ir apie juos pasakyti. Iškart po įtemptų situacijų pasiūlykite kartu papiešti, palipdyti ar užsiimti kita menine/sportine veikla, kuri leistų vaikui išlieti savo jausmus.
Jeigu supykęs vaikas nori pabūti vienas, nesibraukite į jo kambarį, palaukite, kol jis nusiramins ir pats norės kalbėtis. Jeigu vaikas pyksta, šaukia ar net Jums suduoda - jokiu būdu neatsakykite tuo pačiu, nes parodysite, kad elgiatės lygiai taip pat kaip jis! Verčiau ramiai išklausykite, apkabinkite ar priglauskite ir išreikškite supratimą dėl jo jausmų tokioje situacijoje. Vaikas pamažu nusiramins ir tada bus tinkamas laikas pasikalbėti apie tai, kaip kitaip jis galėjo „paprašyti šokolado“, „susitarti dėl ėjimo į lauką ar žaidimo kompiuteriu. Toks tėvų elgesys parodys vaikui, kad jo agresija neišveda tėvų iš kantrybės, kad tokiu būdu jis nesukelia tėvams stiprių neigiamų emocijų (ką vaikai dažnai laiko meilės požymiu, todėl ir provokuoja tėvus, kurių dėmesio jiems trūksta).
Būna, kad vaikai muša kitus vaikus. Dažnai tėvai tokioje situacijoje ima barti vaiką, jį drausminti ir patys rodo agresiją vaiko atžvilgiu. Tačiau praktika rodo, kad yra daug efektyvesnis būdas, taikytinas ikimokyklinio amžiaus vaikams. Jei vaikas suduotų kitam vaikui, nepulkite jo barti, o prieikite prie nuskriausto vaiko ir pagailėkite jo. Tokiu būdu Jūsų vaikas supras, kad būdamas „agresoriumi“ jis iš Jūsų dėmesio negaus.
Situacijose, kai vaikui pavyksta susivaldyti, būtinai tai pastebėkite ir pagirkite jį. Nesakykite „gera mergaitė“ ar „šaunuolis“. Vaikai dažnai nekreipia į tai dėmesio.
Venkite tų situacijų, kurios didina agresiją. Jei yra vėlus metas ir vaikas pavargęs, reikia pasiūlyti ramesnių veiklų. Kalbinti miegoti reikia dar iki tol, kol vaikas pervargs.
Neigiamas situacijas aptarinėkite be „liudininkų“ (kitų vaikų, mokytojų, giminaičių ir pan.). Dažnai manoma, kad viešas gėdinimas duos teigiamą rezultatą.
Pagalvokite apie užimtumą - galbūt reikėtų leisti vaiką į būrelį, kur jis galėtų „išsikrauti“. Efektyvūs būna meninės raiškos užsiėmimai ir sporto treniruotės. Yra buvęs atvejis, kai mažasis „agresorius“, nuvestas į karate užsiėmimą, pirmiausiai puolė prie salėje esančios bokso „kriaušės“ ir tiek „dirbo“, kad vakare nebuvo jokių minčių apie peštynes su broliu.
Jeigu paskambino auklėtoja ir pasiskundė Jūsų vaiko elgesiu ar atėjo kiemo vaikai pasakyti, ką negero padarė Jūsų vaikas, padėkokite už informaciją ir pasakykite, kad su juo pasikalbėsite apie tai. Jokiu būdu iškart neužsipulkite vaiko, nepadarykite jo „kaltu“, prieš tai neišgirdę jo nuomonės. Būkite teisingi ir išklausykite abi puses.
Tinkamu sprendimu taip pat gali būti pasakų ar žaidimų terapija. Tuomet vaikai atpažįsta savo elgesį veikėjų veiksmuose, o tėvai turi galimybę žaidimo metu pateikti tinkamesnį elgesį situacijoje, kuri vaikui sukelia agresiją.
Svarbu ir geri tarpusavio santykiai su sutuoktiniu, nes į tėvų nesantaiką vaikai taip pat reaguoja agresija. Jei tėvai diena iš dienos pešasi tarpusavyje, vaikas ima baimintis būti namuose ir nerimauja dėl tokių barnių pasekmių. Taip pat nereikėtų manyti, kad slepiami barniai vaikams yra „nematomi“. Jei yra įtampa tėvų santykiuose, vaikai tai jaučia. Prisiminkite, kad „šaltasis karas“ visvien yra karas. Todėl pasistenkite su partneriu ieškoti būdų tapti artimesniais ir draugiškesniais.
Milda Karklytė. kaip tinkamai reaguoti į vaiko pyktį?
Pabaigai pasakysiu, kad „namai yra centrinė vaiko valdymo būstinė“, o tėvai yra būtent tie žmonės, kurie geriausiai žino kelią į savo vaiko širdį.
Vaikystėje vaikai mušasi. Šis faktas egzistuoja kaip fenomenas. Gyvename visuomenėje, kur smerkiamas ir baudžiamas ne tik fizinis, bet ir žodinis, psichologinis smurtas. Šiandieninis žmogus turi teisę būti neliečiamas. Vis tik gimstame su stipriai išreikšta instinktyviąja, nesukultūrinta mūsų dalimi. Vaikystė tokia, kokią ją matome ir suvokiame šiandien, egzistuoja visai neseniai. Mažiau nei prieš šimtą metų vaikystė buvo tikrai nesaugi, vaikui dažnai reikėjo tikraja žodžio prasme grumtis dėl savo išgyvenimo.
Visgi pasak psichologų isterijos priepuoliai (staigūs neigiamų emocijų, pykčio protrūkiai) yra nors ir nemaloni, bet normali vaiko raidos dalis.
Jie per stipriai susiduria su žemės jėgomis ir patiria skausmą. Viskas yra labai svarbu, viskas yra skubus reikalas. Maži skauduliai jiems išties labai skaudūs. Jiems reikia padėti sugrįžti į save, susikaupti, susitelkti.
Svarbu pabrėžti atkurtą ryšį.
Vaikai nori priklausyti, būti matomi, pažinti šį pasaulį. Visgi 3-5 metų vaikai yra egocentriški, jie tik mokosi bendruomeniškumo.
