Vaikai yra nuostabiausia, ką turime. Nors jiems norime visko, kas geriausia, vaikų ugdymo kelias retai būna rožėmis klotas. Naujosios doc. Dr. Visvaldo Legkausko knygos paskirtis - padėti su vaikais dirbantiems specialistams ir tėvams suprasti pagrindinius vaikų ir paauglių psichologinės raidos ypatumus. Knygoje apžvelgiami naujausi psichologijos tyrimų duomenys aktualiausiomis šiandienos temomis, įskaitant televizijos ir kompiuterinių žaidimų poveikį vaikui, vaiko mokymąsi elgtis su pinigais, mokymosi motyvacijos formavimą, paauglystėje vykstančius mąstymo pokyčius ir gerų santykių su tėvais išsaugojimo prielaidas. Naujausių tyrimų metu surinktos žinios pateikiamos taip, kad skaitytojas galėtų suprasti psichologinės raidos procesus ir gautas žinias pritaikyti praktikoje.
Visvaldas Legkauskas magistro laipsnį įgijo Kembridžo universitete Anglijoje, o 2002 metais Vytauto Didžiojo universitete apgynė socialinių mokslų daktaro laipsnį. Šiuo metu dirba docentu Vytauto Didžiojo universiteto Bendrosios psichologijos katedroje, kur dėsto Vaiko ir paauglio psichologijos bei Socialinės psichologijos kursus. Autorius vykdo vaikų ir paauglių psichologinius tyrimus jau 18 metų. Savo tyrimų rezultatus skelbė tarptautinėse mokslinėse konferencijose Anglijoje, Kanadoje ir Italijoje. Kaip kviestinis dėstytojas, doc. dr. Visvaldas Legkauskas skaitė paskaitas Portugalijos, Italijos ir Norvegijos universitetuose.
Paauglystės raidos ypatumai
Paauglystė yra charakteringas, ryškus ir savitas gyvenimo tarpsnis - perėjimas iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį. Tai ryškių išvaizdos ir mąstymo pokyčių priėmimas, naujų tikslų ir atsakomybių įvaldymas. Plačiai žinomoje psichodinaminėje Eriko Eriksono raidos teorijoje paauglystės (12-18 m.) amžiaus tarpsnis apibūdinamas kaip savojo tapatumo atradimo siekis ir vaidmenų sumaištis. Šiuo laikotarpiu vaikai tampa vis labiau nepriklausomi ir sprendžia savasties, individualumo klausimus. Jiems svarbu pažinti save ir intensyviai tyrinėti savąjį identitetą, priimti asmenines vertybes, įsitikinimus, tikslus. Dėl šių paieškų keičiasi santykiai šeimoje, mokykloje, draugų grupėse. Gali ištikti autoritetų krizės, nusivylimas jais, nes paauglystėje pradedama abejoti, kritiškai vertinti vyresniųjų elgesį, komunikaciją ir perduodamas tiesas, jautriai reaguojama į neteisybę bei prieštaravimus.
Santykiai su tėvais, kuriais mažesni vaikai pasitiki savaime ir kurių klauso nekeldami klausimų, paauglystėje patiria daugiausiai trinties ir perversmų. V. Legkauskas savo knygoje rašo: „paauglys su susižavėjimu atranda, kad niekas nieko jam negali įrodyti, jei jis nenorės būti įtikintas, kad kiekvienam argumentui galima rasti kontrargumentą ir kad norint ginčytis, tai galima daryti be galo. Visa tai išbandyti kartais pasirodo taip smagu, kad ima atrodyti, jog ginčijimasis ir atsikalbinėjimas tapo smagiausiu paauglio užsiėmimu“. Tačiau tai nevyksta be tikslo - gebėjimas konfrontuoti savo autoritetams, tapimas savarankiškesniu, savo ribų įtvirtinimas ir atsiskyrimas nuo tėvų yra vienas pagrindinių paauglystės siekinių. Skirtingi savasties vaidmenys išbandomi eksperimentuojant, tad kartais paauglių elgesys gali būti itin kontrastingas. Aprašyti raidos procesai yra natūralūs, jie padeda išmoktos vaikiškos moralės tiesoms peraugti į gyvą suaugusio asmens etiką, formuoja vidinius įsitikinimus ir vertybes. Jei raidos procesas sklandus, vaidmenys tarpusavyje integruojami į vientisą tapatumą, nebelieka sumaišties, išryškėja gyvenimo kryptis, vyrauja pusiausvyros, saugumo ir laimės jausmas. Iš kitos pusės, jei ši raidos stadija klostosi nesėkmingai, gyvenime įsivyrauja vaidmenų sumaištis.
Paauglystės amžiaus ribos yra sąlyginės, dažniausiai nurodomos tarp 11-12 ir 18-19 metų, teigia R. Žukauskienė (2012). Mokslininkų nuomonės (Jovaiša, 2001; Malekoff, 2004; Newman, 1987 ir kt.) nėra vienodos, autoriai skirtingai skirsto paauglystės etapus pagal paauglių amžių. Taip pat paauglystė galima skirstyti į ankstyvąją (12-15 metų) ir vėlyvąją (16-20 m.) (Petrulytė, 2003). Taip pat galime išskirti: Ankstyvąją paauglystę (nuo 11-12 iki 14 metų). Vidurinę paauglystę (maždaug nuo 14 iki 16 metų). Vėlyvąją paauglystę (nuo 16 iki 18-19 metų). Daugelis autorių (Žukauskienė, 2012; Freud, 1969; Myers, 2000; Berns, 2009; Petrulytė, 2012 ir kt.) teigia, jog paauglystė - tai svarbi ir atskira raidos stadija, kuriai ypatingą dėmesį skirti būtina. Autorių nuomone, paaugliai nuolat svyruoja tarp laimės ir liūdesio, per didelio pasitikėjimo savimi ir menkavertiškumo jausmo, priklausomybės ir savarankiškumo. Neretai jie neranda savojo „aš“, nežino ko nori iš gyvenimo, nesugeba atskirti tikslo nuo užgaidos, negeba išreikšti savęs. Tyrimai rodo (Nurmi, 1994), kad paauglio ateities tikslai siejasi su paauglystės amžiaus tarpsnio ir jauno suaugusiojo amžiaus tarpsnio raidos užduotimis (cit. iš Sondaitė, 2001). E. Laumenskaitė ir N. Šiaušelis (2010) teigia, jog paauglystė yra pereinamasis laikotarpis iš vaikystės į brandų suaugusio žmogaus gyvenimą. Anot R. Žukauskienės (2001), B. G. Bandura teigia, jog vaiko emocijos, elgesys, polinkis į stresą labai priklauso nuo aplinkos, kurioje gyvena. Kuo blogiau vaikai sutaria su savo tėvais, tuo tėvų įtaka yra silpnesnė, o bendraamžių - priešingai, teigia A. Petrulytė (2012). Taip pat paaugliams, kuriems sunkiai sekasi sutarti su savo tėvais, dažnai būdingi psichosomatiniai negalavimai (Zaborskis ir kt., 1996).
Pirmasis, kuris nurodė, jog paauglystė yra svarbi ir atskira raidos stadija buvo JAV psichologas Granville Stanley Hall (1904) (iš Žukauskienė, 2012), kuris manė, jog paauglystei būdinga didelė sumaištis. Šis amžiaus tarpsnis jis apibūdino kaip audrų ir streso laikotarpį. A. Freud (1969) mąstė panašiai ir taip pat teigė, jog paauglystei būdingos audros, sumaištis, stresas ir tai yra normalios raidos paauglystėje dalis (iš Žukauskienė, 2012). Tik autorė pabrėžė, kad paaugliai savo seksualinius troškimus nuo tėvų perkelia ant tinkamesnio asmens, t.y. savo bendraamžių, dėl to paauglio elgesys nenuspėjamas, jie nepaklūsta tėvams, dažnai yra sutrikę, jiems būdinga nuotaikų kaita, (R. Žukauskienė, 2012). Jeffrey Jensenas Arnettas (1999), Laurence Stenbergas ir kt. (2004), A.S. Masten ir kt. (1999) (cit. iš Žukauskienė, 2012) teigė, jog sunkumus neverta suabsoliutinti, nes juos patiria tikrai ne visi paaugliai. Tačiau dalis paauglių puikiai sutaria su savo mokytojais ir tėvais, jiems sekasi mokykloje, taip pat jie sutaria su savo bendraamžiais draugais, netampa priklausomi nuo psichotropinių medžiagų, todėl auga sveiki ir produktyvūs žmonės, teigia R. Žukauskienė (2012). Antra vertus ilgalaikiai tyrimai atskleidė, jog 13-14 metų asmenys, kurie manė, jog paauglystė yra sumaišties ir audrų periodas, iš tiesų, patyrė kur kas daugiau streso paauglystės laikotarpiu (Žukauskienė, 2012).
Kiti autoriai, kaip E.H. Erikson (1968) ir R. Žukauskienė (2012), paauglystę apibūdina kaip laikotarpį, kai ieškoma tapatumo. E. Erikson (1968) teigia, kad paaugliai turi gebėti sujungti praeities patirtį su dabarties suvokimu ir ateities perspektyvomis, kad galėtų susiformuoti vientisą savęs suvokimą. Pasak autoriaus, jie svarsto: „Kas esu? Kuo aš tikiu?“. Būtent dėl paauglių troškimo giliau suvokti save E. Erikson (1968) vadina „tapatybės paieška“. Pritariu R. Žukauskienei, jog visgi paauglystė yra pereinamasis laikotarpis iš vaikystės į brandų suaugusio žmogaus gyvenimą. Anot R. Žukauskienės, nauji kognityviniai gebėjimai suteikia galimybes jaunam žmogui mąstyti brandžiau ir logiškiau, planuoti savo ateitį. Taip pat didėja idealistinis altruizmas (Žukauskienė, 2012). Tačiau tuo pat metu juos nenumaldomai traukia pagundos, anot G.S. Hall (1904, 1916) paaugliai nori būti nuošalūs, mėgautis vienatve, nors iš tiesų jie nuolat kažkuo žavisi, su kažkuo draugauja (Žukauskienė, 2012). R. Žukauskienė (2012) teigia, jog paauglystės laikotarpiu didžiausią vaidmenį vaidina draugai ir bendraamžiai, jų įtaka yra vienas svarbiausių rodiklių kasdieniame gyvenime. Paauglio elgesys įvairiose situacijose labiau nei bet kuris kitas amžiaus periodas priklauso nuo bendraamžių grupės, (Petrulytė, 2012). Paaugliams būdingi asmenybės prieštaravimai - nuo didelio atidumo ir jautrumo vienoje situacijoje, iki begalinio abejingumo ir šiaurumo kitose (Muuss, 1975). R. Žukauskienė (2012) pastebi, jog paaugliams būdingas smalsumas, entuziazmas, troškimas kažką atrasti bei tyrinėti. Paaugliai iš bendraamžių mokosi visko, ko negali išmokti iš suaugusiųjų: lygiateisio santykio, komunikuoti su draugais ir lyderiais, reaguoti į prievartą ar agresiją ir kt., mano A.Petrulytė (2012). Tie paaugliai, kurie palaiko tvirtą ir kokybišką draugystę su savo draugais, geriau apsisaugo nuo emocinių sutrikimų, jie į mokyklą eina noriai, geresni akademiniai laimėjimai, emocinis saugumas formuojasi kur kas lengviau (Barkauskienė, Pakalnienė, 2006).
Melas vaikų gyvenime
Nors melas dažnai suvokiamas kaip neigiamas dalykas, tenka pripažinti, kad tai yra neatsiejama gyvenimo dalis. Netgi tie, kurie apie save galvoja labai gerai, greičiausiai pripažins, jog yra melavę. Paprastai melas naudojamas siekiant įvairių tikslų: išvengti nemalonumų ar bausmių, nenuvilti aplinkinių arba sudaryti geresnį įspūdį apie save.
Melo užuomazgos pastebimos jau nuo dvejų metų amžiaus. Pastebėjus, kad vaikas meluoja, tėvams gali kilti nerimas ar net pyktis. Tačiau svarbu suprasti, kad melas gali turėti ir teigiamą atspalvį. Kai atžala pradeda meluoti, tai rodo, kad vaikas jau geba suprasti, ką reikia padaryti ar pasakyti, kad kitas žmogus pagalvotų taip, kaip jis nori. Beveik visi keturių metų vaikai, norėdami išvengti bausmės ar nuslėpti nepriimtiną elgesį, meluoja. Mokslininkai teigia, jog 4-6 metų vaikų grupėje tai daro 96 proc. vaikų.
Kaip elgtis, kai vaikas meluoja?
- Venkite bausmių. Viena iš melo funkcijų yra išvengti nemalonumų, o vaikui tai reiškia išvengti bausmės. Bausmė tik skatina tobulinti melavimą ir ieškoti geresnių apgaulės būdų. Vietoj bausmės geriau pasikalbėkite su vaiku apie tiesos vertę ir paprašykite pažado, kad ateityje jis nemeluos.
- Parodykite neigiamą požiūrį į melą. Bet koks melas, tyčinis ar ne, turi turėti pasekmes. Net jei pažadėjote vaikui, kad važinėsite dviračiu, bet dėl nenumatytų aplinkybių to padaryti negalite, išreikškite neigiamą požiūrį į susiklosčiusią situaciją. Taip vaikui formuojasi tinkamas neigiamas požiūris į melą, vietoj to, kad susidarytų smerkiamo ir nesmerkiamo melo supratimas.
- Skatinkite tiesos sakymą. Vaikai dažnai meluoja, nes nori įtikti tėvams ar juos nudžiuginti. Parodykite vaikui, kad tiesos sakymas yra naudingesnis už melą. Jei įtariate, kad vaikas meluoja, pasakykite, jog nepyksite, jei jis melavo, o tiesos pasakymas jus iš tiesų pradžiugintų. Svarbu, kad vaikui prabilus apie melą, jūs iš tiesų nepyktumėte, suprastumėte ir pasidžiaugtumėte, kad jis pasakė tiesą.
- Sumažinkite pagundą meluoti. Stenkitės, kad vaikui nekiltų pagunda meluoti. Užuot klausę: "Jei šiandien buvai geras darželyje, valgysim tortą, tai kaip, buvai geras?", verčiau paklauskite, kaip jam sekėsi, kas įdomaus vyko darželyje, ir išgirdę, jog mokytoja jį pagyrė, tuomet galite pasivaišinti pyragu.
- Būkite tinkamas pavyzdys. Vaikai mokosi iš tėvų, todėl patys turite būti sąžiningi.
Savireguliacija: gebėjimas valdyti save
Vaikui augant, tėvai nori, kad jis būtų ne tik sveikas, bet ir geras. Buvimas geru apima mokėjimą palaukti, susilaikyti nuo nepageidaujamo elgesio ir savarankiškumą. Šių komponentų bendras vardiklis yra savireguliacija, kurią V. Legkauskas apibrėžia kaip „žmogaus mokėjimą stebėti savo mintis, jausmus ir elgesį bei juos koreguoti pagal savo tikslus ir situacijos keliamus reikalavimus“.
Savireguliacijos gebėjimai formuojasi vaikystėje ir paauglystėje. Jų raidą lemia individualūs vaiko bruožai ir tėvų bei supančios aplinkos sąveika. Pagal C. B. Kopp, valingos ir sąmoningos kontrolės gebėjimai išryškėja maždaug nuo trejų metų. Iki tol naujagimių ir kūdikių atsakus veikia išoriniai įvykiai arba įgimti biologiniai mechanizmai.
Kaip ugdyti savireguliaciją?
Suaugusiesiems rekomenduojama įtraukti vaiką į gyvenimiškų taisyklių kūrimą, ugdyti atsakomybės jausmą (pavyzdžiui, rūpinimąsi augintiniu, kasdienę buitį). Svarbu suteikti erdvės vaiko kūrybiškumui, sprendimų priėmimui. Gebėjimas reguliuoti savo elgesį bei veikti pagal socialinius standartus rodo ankstyvosios raidos ir socializacijos kokybę, todėl tai yra tarp esminių raidos bei socializacijos uždavinių pirmaisiais gyvenimo metais. Bene geriausiai žinomas būdas savikontrolei įvertinti - Stanfordo zefyro eksperimentas, kurio metu ikimokyklinio amžiaus vaikai turėjo galimybę rinktis tarp vieno zefyro dabar arba dviejų vėliau. Tie, kurie galėjo išlaukti ir atidėti malonumą, pademonstravo savikontrolės įgūdžius, esminius suaugusių žmonių veikloje.
Vaiko impulsyvaus ar nepageidaujamo elgesio akistatoje tėvams itin svarbu įgalinti savo pačių savireguliacijos gebėjimus - stengtis išlikti ramiems. Neretai vaikai lyg veidrodis atspindi tėvų emocijas, patiriamą stresą. Padėkite vaikui suprasti, ko jis gali tikėtis tam tikrose situacijose ir ko tikimasi iš jo (laikantis rutinos, kasdienių taisyklių). Kalbėkite su vaiku apie jausmus: padėkite juos atpažinti, įsivardyti, įvertinti emocijų intensyvumą.
Šiuolaikiniai paauglių iššūkiai
Pastaraisiais dešimtmečiais pastebimas fizinės akceleracijos procesas - vaikų bei paauglių fizinio brendimo greitėjimas, lyginant su ankstesnėmis kartomis. Kita vertus, mąstymo raida lyginant su praeities kartomis lėtėja. Tai paaiškinti galima tuo, kad vaikai ilgiau išlieka priklausomi nuo tėvų, yra ilgiau finansiškai išlaikomi, patiria mažiau gyvenimo nepatogumų, dėl kurių reiktų kovoti, neugdo savarankiškumo. Išmaniųjų technologijų populiarėjimas leidžia greičiau pasiekti reikalingą informaciją, įdedant mažiau pastangų. Vyksta mažiau socialinių sąveikų - nuo pat mažens vaikai su bendraamžiais rečiau žaidžia vaidmenų ar sportinius žaidimus, nes šiuos keičia kompiuteriniai žaidimai. Taip įgyjama mažiau gyvenimiškos patirties.
Kalbant apie kūniškus pokyčius ir jų keliamus emocinius iššūkius, daliai vaikų jie prasideda gana staigiai ir greitai, greičiau nei įmanoma juos įsisąmoninti ir priimti. Kūnui keičiantis vaikai patiria nepatogumo, gėdos, pasimetimo jausmus, gali nuvertinti savo išvaizdą ar skirti labai daug laiko grožio ritualams. Svarbu suprasti išvaizdos klausimų jautrumą ir gerbti asmeninę paauglio erdvę, negalima pašaipiai komentuoti lūžinėjančio dėl mutacijos balso, atsirandančio plaukuotumo, apvalėjančių klubų ar kitų lytinės brandos požymių.
Šiuo laikotarpiu itin svarbu stiprinti tarpusavio vaikų ir tėvų ryšį, kad, esant poreikiui, suaugęs būtų prieinamas pokalbiui bet kokiomis temomis. Tai įgyvendinti padėtų bendros smagios veiklos kartu: maži bendri grožio ritualai, pramogos, pokalbiai nepatogiomis temomis patogioje, saugioje aplinkoje, filmų žiūrėjimas ir aptarimas, kelionės ir t. t.
Šiuolaikiniai paaugliai susiduria su specifinėmis problemomis, nes lytiškai bręsti pradeda anksti, o emociškai, protiškai, dvasiškai subręsta bent dešimtmečiu vėliau. Be to, viešoje erdvėje jie mato daug seksualizuotos informacijos, erotinio turinio, kas taip pat veikia jautrų jauno žmogaus mąstymą. Visa tai susiję su įvairiomis rizikomis: per anksti pradėti romantinius santykius, dar negebant išsaugoti ir puoselėti ilgalaikio ryšio, nenumatyti galimų pasekmių, būti emociškai sužeistam, pradėti lytinį gyvenimą, neplanuotai pastoti, užsikrėsti lytiškai plintančiomis ligomis ir kt. Tyrimais įrodyta, kad ankstesnis pirmųjų lytinių santykių amžius siejasi su šeimos problemomis, pvz., tėvų skyrybomis ar nutolusiu santykiu su vaikais, taip pat žalingais įpročiais, netgi tam tikrais paauglio asmenybės bruožais, kaip labiau išreikštu impulsyvumu, neurotiškumu, mažesniu sąmoningumu.
Bet kokia kritika vaiko išvaizdai ar aprangai turėtų būti išsakoma nesumenkinant jo orumo - švelniai ir išmintingai. Juk daugybė paauglių tiesiog nežino, kaip įsipatoginti pasikeitusiame savo kūne, jiems nelengva atrasti, kokia apranga jiems tinka, kaip galėtų jaustis laisvai.
Suaugimas: kada vaikas tampa suaugusiu?
Formaliai perėjimą iš paauglystės į saugusiųjų pasaulį reglamentuoja teisinė sistema. Tačiau psichologiškai suaugimas yra sudėtingas ir individualus procesas.
V. Legkauskas (2013) savo knygoje "Vaiko ir paauglio psichologija: šiandienos iššūkiai" išskiria keletą požymių, rodančių, kad žmogus bręsta:
- Nebetiki pasakomis. Ateina supratimas, kad besąlygiškų gėrybių nėra ir kad reikia grąžinti tai, ką gauni.
- Nebežaidžia lėlėm. Supranta, kad santykių pagrindas yra ne partnerio išvaizda, o turinys.
- Pavalgęs išplauna savo indus. Supranta, kad reikia tvarkyti save ir savo aplinką.
- Moka kalbėtis su savimi. Suvokia vidinės kalbos reikšmę ir pradedame su savimi kalbėti sąmoningai, tuomet įgyjame galimybę rinktis savo emocijas.
Tačiau ar tikrai būtina tapti visiškai suaugusiu? Iš tikrųjų - net ir suaugusiam žmogui verta išsaugoti savyje šiek tiek vaikiškumo ir paaugliškumo.
Įvadas į raidos psichologiją: Piaget stadijos
Mūsų emocijas labiausiai lemia ne aplinkoje vykstantys įvykiai, o tai, ką sakome sau, į juos reaguodami. Jei to neįsisąmoniname, vidinė kalba veikia automatiškai ir emocijos atrodo nekontroliuojamos. Kai suvokiame vidinės kalbos reikšmę ir pradedame su savimi kalbėtis sąmoningai, tuomet įgyjame galimybę rinktis savo emocijas. Tai svarbus emocinės kompetencijos elementas. Mokėjimas kalbėtis su savimi ne tik labai palengvina savitvardą, bet sukuria daug pozityvesnį požiūrį į kitus žmones, save ir savo ateitį.
Vadovėlio skaitymas dažniausiai siejasi su nuobodžia, bet naudinga veikla - na, galbūt kažką sužinosiu, ką praktiškai galėsiu pritaikyti. Tos visos raidos ir amžiaus tarpsnių teorijos seniai žinomos, tad džiaugiuosi, kad šioje knygoje apie jas jei ir buvo užsimenama, tai tik tam, kad paaiškintų vaikų elgesį kažkuriuo gyvenimo laikotarpiu. Visas dėmesys skiriamas ne teorijai, o praktiniams iššūkiams, su kuriais tėvai ir mokytojai susiduria augindami tam tikro amžiaus vaikus.
Sportuojantys paaugliai ir vaikinai labiau linkę į laimėjimus, o nesportuojantys ir merginos - į bendravimą. Paaugliai iš iširusių šeimų labiau linkę į veiklą, o paaugliai iš pilnų šeimų - į bendravimą ir laimėjimus. Lyčių, atsižvelgiant į tiriamųjų lytį, reikšmingai nesiskyrė (Ç 2=1,880, p=0,391). Taip pat statistiškai reikšmingo skirtumo lyginant visų trijų asmenybės kryptingumų pasiskirstymą tarp respondentų pagal šeimos sudėtį nenustatyta (Ç 2=8,482, p=0,205). Kai respondentai buvo palyginti pagal tai, ar sportuoja, ar ne, statistiškai reikšmingų skirtumų nebuvo (Ç 2=0,175, p=0,916).
Asmenybės vertybinė orientacija programuoja visą žmogaus veiklą, lemia svarbiausią elgesio kryptį, vieną ar kitą poelgį ar net atskirą veiksmą, atspindi visuomenės, kuriai individas priklauso, ideologiją ir kultūrą (Psichologijos žodynas, 1993). Atsižvelgiant į paauglio asmenybės kryptingumą socialinis pedagogas gali efektyviau planuoti darbą su vaiku, nukreipti jį jam tinkamą veiklą, pvz.: į bendravimą orientuotas paauglys ypatingą dėmesį kreipia į savo asmeninius interesus ir poreikius, itin rūpinasi savo „aš“ prestižu. Toks paauglys linkęs konkuruoti, stengiasi laimėti, būti lyderiu. Į veiklą orientuotas paauglys stengsis gerai atlikti savo darbą, sieks savo tikslo, jam svarbu rezultatais pranokti ne kitus, o patį save. Į bendravimą orientuota asmenybė teiks pirmenybę bendravimui, stengsis palaikyti gerus tarpasmeninius santykius, jis pasižymi prisirišimu, ekstravertiškumu, neretai jis gali priklausyti nuo grupės (G. C. H. 85 > 38 G 5 A : 8 5 B 5 A B K, 1992). Į šiame darbe atsižvelgiama į tokią socialinę problemą kaip nepilnos šeimos auginimas (Grakauskienė-Karkockienė, 2012; Litvinienė, 2002), tad žinant didėjantį mastą, galima teigti, jog tai daro įtaką ne tik paauglių doroviniam ir emociniam brendimui (Tilindienė, 2006), bet ir asmenybės kryptingumui.
Literatūroje yra labai daug bandymų apibrėžti šeimą. Šie specialistai šeimos sąvoką traktuoja skirtingai. Vienus aspektus išskiria edukologai, kitus - psichologai, ekonomistai, sociologai ar medikai (Grakauskaitė-Karkockienė, 2012). Taip, teigia G. Matulienė (2012). Ši autorė mano, jog kai kurie mokslininkai, tyrinėjantys šeimą yra linkę akcentuoti gyvenimą kartu, seksualinę reprodukciją bei ekonominę kooperaciją. Šeimos apibrėžimą daugelis autorių sieja su santuoka. A. V. Matulionis (2002), teigia, jog šeima tai - santuoka, kraujo ryšiu besiremiantis socialinis junginys, kuris turi atitinkamą organizaciją, kuri apibrėžta istorikai ir kurios nariai yra susieti abipusės moralinės atsakomybės, tarpusavio pagalbos ir bendro ūkio. Šiuo metu bendravimo kokybė ir pasitenkinimas tarpasmeniniais santykiais tampa vis reikšmingesni šeimos stabilumui, teigia D. Grakauskaitė-Karkockienė (2012). P. Leonas (1995), taip pat pabrėžia šeimos narių tarpusavio ryšį, o ne santuoką. Jo teigimu šeima yra solidari ir gerai organizuota grupė, kuri nuolat veikia ir daro įtaką savo šeimos nariams, o taip pat ir visai visuomenei (Leonas, 1995). Ši knyga, kurios normos yra gana savarankiškos ir daugeliu atvejų turi didesnę galią nei kitos Civilinio Kodekso knygos normos (Mikelėnas ir kt., 2002). G. Kvieskienė (2005), vieną svarbiausių veiksnių, apibrėžiant šeimą, laiko socializacijos svarbą. Ji teigia, jog šeima yra unikali organizacija, kurioje gyvybė yra pratęsiama, taip pat prasideda anktyvoji vaiko socializacija, nes individas tampa tam tikros grupės nariu (Kvieskienė, 2005). Anot klasikinio G. Murdock (1962) apibrėžimo, šeima - tai socialinė grupė, susieta bendra gyvenamąja erdve, ekonominiais santykiais ir dauginimusi. Suaugę žmonės, kuriuos jungia bendras lytinis gyvenimas, taip pat jie turi gimusius ar įvaikintus vaikus (Berns, 2009). Šiandien labiau paplitę kitokie nei G. Murdock šeimos tipai, funkcijos ir forma, teigia R. M. Berns (2009). K. Miauchkinis (2003) išskiria šeimos funkcijas: giminės pratęsimas, vaikų socializacija ir jų auklėjimas, ekonominė ir ūkinė šeimos funkcija, bendravimas, laisvalaikis, lytinis poreikis patenkinimas ir tautos etoso pratęsimas. Giminės tęsimas; laisvalaikis; komunikacija; darbas ir draugystė; solidarumo ir meilės užtikrinimas; rūpinimasis vyresniais bei neįgaliaisiais; turto perdavimas vaikams ir t.t. Šias funkcijas, kurios reikalingos, kad visuomenė išgyventų, teigia R. M. Berns (2009). Jo manymu, šeimos funkcijų realizavimo būdai yra skirtingi įvairiose kultūrose. Giminės tęstinumas (šeima užtikrina, kad gyventojų kiekis bus palaikomas, t.y. Taip pat šeimos yra skirstomos į tipus. G. Murdock ir artimuosius bei gimines, kurie gyvena kartu) (Matulienė, 2012). Įvairiose kultūrose, anot R.M. Patriarchalinės - kai šeimoje yra pabrėžiamas moters - motinos vaidmuo. Dažniausiai ji vadovauja šeimai, valdo išteklius, yra atsakinga už socializaciją. Į Egalitarinės - kai abi šeimos pusės pripažintos lygiavertėmis. Globėjiškos - tuo atveju, jei tėvai negalėtų toliau rūpintis savo vaikais (Berns, 2009). Šis gali sumažėti dėl mirties, sutuoktinių skyrybos, suaugusiems vaikams nusprendus gyventi atskirai (Berns, 2009). Šeima yra stipriausia, jei jos viduje nėra per didelis nukrypimas, nes šeima jautriausia sumaišties ir streso atvejais: gimus pirmai atžalai, kuomet šeima nėra pasirengusi turėti vaikų, susirgus giminėms ar artimiesiems, emigracijos atvejais, kada šalies ekonomika ištinka krizė, taip pat diskriminacijos atvejais (Matulienė, 2012). Tačiau lengviausia įveikti bet kokius sunkumus tada, kai šeima yra vieninga ir sutelkta (Matulienė, 2012). Anot J. Murdock - kurie vyksta visuomenėje. Į tik su vienu iš tėvų auginimas, teigia R. M. Berns (2009). Į netinkamos psichopedagoginės ir socialinės sąlygos šeimoje (Litvinienė, 2002). Tyrimai rodo (Miauchkinis, 2003), kad jau 2003 m. Lietuvoje beveik pusė mln. gyventojų buvo patyrę skyrybas arba sutuoktinio netektį. JAV gyventojų surašymo duomenys (2003) rodo, kad kai kuriais raidos tarpsniais pusė vaikų šeimoje gyvena tik su vienu iš tėvų, kuris yra išsiskyręs arba niekada ir nebuvo santuokoje (Berns, 2009). Todėl XX a. antroje pusėje išryškėjo naujas šeimos tipas - nepilna šeima (Litvinienė, 2002). Taigi, A. Šikšnelis (2012) teigimu, šiuolaikinis nepilnos šeimos nekritinis vertinimas daro neigiamą įtaką vaikams, kurie jau sunkiai atskiria moralines ir šeimos vertybes, o nepilna šeima tampa nebe išimtimi, o tendencija.
Taip pat nėra tėvo arba motinos - vieno iš tėvų (Litvinienė, 2002). Anot autorės, kalbant apie nepilną šeimą kaip auklėjamojo poveikio subjektą, pripažįstama, jog dažniausiai šeimoje nėra tėvo. Leidinyje „Lietuvos moterys. Lithuania women“ (1994) (cit. iš Litvienė, 2002), pastebėta, jog beveik pusė... 2022 10 11.
