Jei vaikas ginčijasi su suaugusiais, greitai netenka kantrybės ir ima pykti, dažnai neigia ir atsisako paklusti taisyklėms ir suaugusiųjų reikalavimams, dažnai tyčia erzina žmones, kaltina kitus dėl savo klaidų ir netinkamo elgesio, lengvai susierzina, dažnai pyksta, elgiasi neapgalvotai, šis elgesys prasidėjo bent prieš pusę metų ir tai vyksta ne tik namie, bet ir mokykloje, būreliuose ir kitose sferose, galima įtarti priešgyniaujančio elgesio, arba opozicinio neklusnumo, sutrikimą.

Su šiuo sutrikimu susiduria 6-10 procentų vaikų, dažniau priešgyniaujantis elgesys pasitaiko berniukams nei mergaitėms. Su sutrikimo atsiradimu gali būti susijusi vaiko genetika, stresas, konfliktai šeimoje, tėvystės įgūdžių stoka.

Neretai priešgyniaujančio elgesio sutrikimą tiksliai diagnozuoti gali būti sunku dėl to, kad daugeliui vaikų pasitaiko momentų, kai jie daugiau nei įprasta ginčijasi, būna prastesnės nuotaikos ir neklauso, be to, prasta nuotaika ir neklusnumu gali pasireikšti ir įvairūs kiti vaikų sunkumai.

Dėl to, jei kyla nerimas dėl vaiko užsitęsusio neklausymo ir prastos nuotaikos, tėvams reikėtų nebijoti kreiptis pagalbos į specialistus: psichologą, šeimos gydytoją, vaikų psichiatrą.

Kaip suvaldyti nuolat priešgyniaujantį ir neklausantį vaiką?

Užsitęsus vaiko neklusniam elgesiui, kai namuose nuolatinė „karo“ būsena, o vaikas grįžta į namus su nesibaigiančiomis pastabomis, tėvai neretai ima jaustis bejėgiai. Kartais ima atrodyti, kad lengviau pasiduoti, negu mėginti susidoroti su vaiko keliamais sunkumais. Tačiau tėvai gali imtis įvairių priemonių, siekdami suvaldyti nuolat priešgyniaujantį ir neklausantį vaiką.

Rekomendacijos tėvams:

• Reaguokite be pykčio: kad ir kiek sukiltų emocijų, tėvai vis dėlto yra suaugę, kurie gali pasirinkti reagavimą be agresijos ir rėkimo. Ramus, kiek įmanoma aiškus reagavimas duos daugiau naudos nei rėkimas ir vėlimasis į ginčus. Tiesiog pamėginkite įvardinti vaiko elgesį, trumpai pasakykite, kaip norėtumėte, kad vaikas elgtųsi, ir nesivelkite į tolesnius ginčus (Pvz., „matau, kad tyčia erzini sesę, norėčiau, kad tuoj pat eitum į savo kambarį ir ten pabūtum, kol nusiraminsi“).
• Raskite vaikui ramų kampelį: vaikas turėtų turėti namuose vietą, kurioje galėtų ramiai pabūti ir nusiraminti, kol jo priešgyniavimas nevirto smurtu - tai gali būti vaiko kambarys, kampelis svetainėje ar virtuvėje, kur galima pasėdėti vienam/vienai, kol pyktis praeis.
• Nepasiduokite ir elkitės nuosekliai: vaikas gali tiek rėkti, ginčytis ir reikalauti, kad galite neišlaikyti ir nusileisti. Tačiau reikėtų išlikti tvirtam(-ai) ir nuosekliam(-ai). Jei pagal namų taisykles negalima žaisti kompiuteriu, kol pamokos nepadarytos, taip ir turėtų būti be išimčių ir nuolaidžiavimo.
• Būkite konkretūs: instrukcijos, paliepimai bei prašymai vaikui turėtų būti aiškūs ir trumpi, sakomi vieną kartą. Prieš sakant derėtų įsitikinti, kad vaikas klausosi - yra atsisukęs, žiūri jums į veidą. Galite pakviesti vaiką ar prieiti prie jo ir pritūpti, kad jūsų veidas būtų tame pačiame aukštyje, kaip vaiko veidas. Jeigu vaikas kažko įkyriai ir piktai reikalauja, nors nėra atlikęs to, ką turėtų atlikti (pvz., prašosi į kiemą, nors nepadarė namų darbų), tvirtai ir aiškiai vieną kartą pasakykite: „Galėsi eiti į kiemą, kai padarysi namų darbus“ ir nebesivelkite į diskusijas. Jei vaikas įsitraukęs į kažkokią veiklą ir norite jį atitraukti, galite perspėti prieš kurį laiką (pvz., „Už 10 minučių vakarienė, ruoškis“).
• Nepriimkite vaiko elgesio asmeniškai: vaikas gali šimtus kartų išrėkti, kad jūsų nemyli, prasivardžiuoti, neklausyti jūsų ne tik namuose, bet ir svečiuose, prekybos centre ar kavinėje. Tačiau turėtumėte įsisąmoninti, kad vaiko priešgyniavimas ir neklausymas rodo ne jūsų kompetencijos auklėjant vaiką stoką, o tai, kad vaikas dar nemoka reguliuoti savo emocijų, parodyti, ko nori ar kaip jaučiasi, ar laikytis ribų. Tačiau tai nereiškia, kad turite numoti ranka į vaiko elgesį ir nieko nedaryti. Tai reiškia, kad turėtumėte objektyviai įvertinti situaciją ir reaguoti ramiai ir nuosekliai.
• Išlaikykite ribas: taisyklės namuose turi būti atitinkančios amžių ir paprastai suprantamos. Jei vaiką baudžiate, bausmės irgi turi būti adekvačios nusižengimui, vaikas turi aiškiai suprasti, už ką sulaukė neigiamų pasekmių. Pavyzdžiui, jei vaikas nepadarė namų darbų ir melavo apie tai, mėnuo be kompiuterio būtų per stipri bausmė. Tačiau diena be kompiuterio yra pakankamai adekvati pasekmė nusižengimui. Taisyklių ir susitarimų turėtų laikytis ir tėvai: jei pažadėjote kažką vaikui, tai reikėtų ir ištesėti. O diskusijų mažiau kiltų, jei pažadai būtų labai konkretūs (pvz., ne „kada nors važiuosime stovyklauti“, o „važiuosim stovyklauti per tavo gimtadienį“).
• Numatykite: neretai vaiko pyktį ir netinkamą elgesį galima numatyti. Pavyzdžiui, gal jūsų vaikas ima prasčiau elgtis, kai būna nepavalgęs ar pavargęs. Gal žinote, kad svečiuose jis linkęs kištis į suaugusiųjų pokalbius - šiuo atveju galite pasiūlyti vaikui prieš išeinant iš namų pasiimti mėgstamą žaislą ar žaidimą, kad svečiuose jis turėtų ką veikti. Jei kiekvieną kartą parduotuvėje vaikas reikalauja skanėstų ar žaislų, sukurkite taisyklę, kad, pvz., desertą vaikas galės išsirinkti kiekvieną sekmadienį; žaislą galės išsirinkti susitaupęs pinigų ar, jei leidžia finansinės galimybės, kartą į mėnesį ir pan. (susitarimo turite laikytis!). Priminkite vaikui elgesio taisykles prieš einant į svečius, parduotuvę ar kiną.
• Suteikite vaikui galimybę rinktis: galite leisti vaikui išsirinkti drabužius eiti į mokyklą, knygelę ar žaislą, kurio jis norėtų, netgi kurį darbelį norėtų daryti pirmiau (pvz., ruošti lietuvių ar matematikos namų darbus). Alternatyvų pasirinkimui turėtų būti dvi ar trys (pvz., „Kurią suknelę šiandien rengsiesi - geltoną ar žalią?“). Galimybė rinktis suteikia vaikui kontrolės jausmą ir vaikas mažiau priešgyniauja. Tiesa, pasirinkimo alternatyvos turi būti įgyvendinamos - jei vaikas pasirinko geltoną suknelę, ją ir turėtų rengtis.
• Apdovanokite vaiką: reaguokite į elgesį, kuris yra tinkamas, girkite ir skatinkite vaiką, kai jis laikosi susitarimų ir taisyklių, džiaukitės vaiko pasiekimais. Geriausia, jeigu apdovanojimai būtų susiję su bendravimu su vaiku: tai gali būti apkabinimas, bendros šeimos pramogos. Apskritai, gyvenimas neturėtų suktis vien apie apribojimus ir draudimus, nes tai vargina tiek vaiką, tiek jus: žaiskite su vaiku, eikite į kiną, keliaukite, įtraukite į diskusijas apie tai, kuo domisi vaikas. Apskritai, kuo dažniau sakykite vaikui, kad jį/ją mylite, net jei atrodo, kad vaikas turėtų suprasti „savaime“, kad tėvai jį myli: vaikai, kurie nesijaučia mylimi, daug labiau linkę į elgesio sunkumus.
• Skatinkite vaiką kalbėti apie tai, kas jam/jai rūpi: tai gali būti nutikimai mokykloje ar kieme, tai, ką vaikas perskaitė ir pan. Be to, labai svarbu, kad vaikas mokytųsi kalbėti apie savo jausmus ir tai, kas jam neduoda ramybės. Galite mokyti vaiką atpažinti ir įvardinti savo jausmus atspindėdami, tai ką pastebite (pvz., „matau, kad grįžai iš mokyklos piktas, kas nutiko?“). Jei vaikas dalijasi išgyvenimu, leiskite išsisakyti iki galo ir tik tada reaguokite - vaikai nori būti išklausyti.
• Rūpinkitės vaiko dienotvarke: tinkama mityba, pakankamu miego kiekiu (kiek įmanoma, vaikas turėtų eiti miegoti ir keltis tuo pačiu metu), skatinkite įsitraukimą į popamokinę veiklą, įvairius būrelius, kur vaikas išlietų energiją, realizuotų save. Suteikite vaikui galimybę prisidėti prie šeimos gerovės: gal yra kažkokie darbeliai, kuriuos vaikas norėtų ir galėtų padėti atlikti (pvz., padėti gaminti maistą), ar sprendimai, kuriuos priimant savo nuomonę galėtų išsakyti ir vaikai (pvz., kartu svarstyti į kokį filmą eiti).
• Pasirūpinkite savimi: pailsėkite, „apsidovanokite“ save savo mėgstama veikla. Pasaulis neturėtų suktis vien apie vaiką - raskite pramogų ar poilsio būdų be vaiko. Pavyzdžiui, kol vaikas popietę leidžia pas močiutę, paskaitykite knygą, nueikite į teatrą ar jogos užsiėmimą.
• Kreipkitės pagalbos: į mokyklos, poliklinikos ar privatų psichologą kartu su vaiku ar atskirai. Taip pat miesto pedagoginė - psichologinė tarnyba reguliariai organizuoja tėvystės įgūdžių mokymus. Nebijokite ieškoti pagalbos ir iš artimos aplinkos: jei vaikas ginčijasi su jumis, gal nesiginčydamas tą patį patarimą išklausys iš patinkančios tetos ar būrelio vadovės. Net jei vaiką valgyti daržoves ar kas vakarą valytis dantis įtikinote ne jūs, o mėgstama teta, nereiškia, kad nemokate susikalbėti su vaiku. Tai reiškia, kad gebate išmintingai nuspręsti, kas vaikui geriausia, ir mokate naudotis socialiniais ryšiais.

Sensorinė integracija ir vaiko elgesys

Sensorinė integracija - tai mūsų smegenų komfortas, kaip mes jaučiamės, kaip priimame supančią aplinką per aštuonias skirtingas pojūčių sistemas, tai daro mus unikaliais ir skirtingais. Autistiškiems vaikams būdingas sensorinis jautrumas, kuris gali pasireikšti ir būnant kieme. Tai reiškia, kad jie gali būti jautrūs šviesai, garsui, įvairių tekstūrų lytėjimui, jausti baimę išsipurvinti ar pan. Tokie dirgikliai gali gąsdinti ir lemti vaiko nenorą eiti į lauką. Tai gali būti būdinga ir vaikams, neturintiems jokių raidos sutrikimų.

Jeigu vaikas bijo eiti į kiemą, reikia labai aiškiai žinoti, ko jis bijo ir pradėti nuo tų dalykų, kurių nebijo arba bijo mažiau: „Iš pradžių einame ten, kur jam saugu, kur mažiau dirgiklių, mažiau dalykų, kurie jį gąsdina. Visada rekomenduoju tėvams turėti vaizdinę struktūrą: paveikslėlius, nuotraukas ar simbolius, kad vaikas, prieš išeidamas iš namų, žinotų, kur eina, kiek laiko, kur bus ir kada bus pabaiga. Pavyzdžiui, nupiešiame parką, pavaizduojame, kur prie kokių suoliukų, sūpynių bus sustojimai, o kada išėjimas iš kiemo ir kas vyks toliau. Visada svarbu pagirti vaiką už tai, kad jis įveikė maršrutą, nors ir buvo sunkumų. Pabaigos akcentas labai svarbus ir tuo atveju, kai vaikai nenori išeiti iš kiemo.“

Jei tėvai susiduria su situacijomis, kad vaikas nenori išeiti iš kiemo, galima pasiūlyti kitą motyvuojantį užsiėmimą, kurį veiksite po buvimo kieme, įtraukti tai į dienotvarkę. Reikia nuosekliai laikytis reguliarių tam tikros veiklos pabaigos veiksmų, kuriuos vaikas aiškiai supranta ir sklandžiai pereina į kitą veiklą. Tam gali padėti ne tik vizualinė informacija, bet ir laikmačiai, garsiniai signalai, pavyzdžiui, skaičiavimai 1-2-3 ir atliekamas veiksmas - išeinama iš teritorijos, padedamas į vietą mėgstamas žaisliukas.

Kai kuriems autistiškiems vaikams yra sunku užmegzti socialinį kontaktą. Būtent kieme tai galėtų įvykti lengviau, paprasčiau, kur yra erdvė, kur vaikai nevaržomai laksto, vieni prie kitų pribėga, paskatina įsijungti į veiklas. Jeigu vaikas yra itin jautrus, nedrįsta ar nemoka bendrauti su bendraamžiais, rekomenduotina tokias socialines situacijas repetuoti namuose, kaip pasisveikinti, kaip paklausti, ar nori žaisti kartu.

Taktilinis jautrumas

Viena iš dažniausiai pasitaikančių autistiškų vaikų baimių yra lytėjimo baimė - taktilinės sistemos hiperjautrumas. Ją rodo nenoras išsitepti, įvairių veiklų, susijusių su dažais, plastilinu, kinetiniu smėliu, vengimas, higieninių procedūrų baimė, išrankumas drabužiams ir kt. Tokie vaikai būdami lauke dažnai nieko netyrinėja, neliečia, nori greičiau eiti namo, lauke yra sudirgę, piktesni.

Savo darbo praktikoje turėjau mergaitę, tuo metu jai buvo 5 metai, kuri nenorėjo autis batų, todėl išeiti į kiemą buvo didelis iššūkis. Kieme ji būdavo tik tuo atveju, jeigu artimieji ją nešiodavo ant rankų, o ilgainiui tai daryti tapo vis sunkiau. Jei tėvams reikėdavo išvažiuoti su mergaite iš namų - būdavo labai sudėtinga, nes ji visą laiką klykdavo. Viešumoje tėvai jausdavosi nepatogiai - pritraukdavo kitų žmonių dėmesį, kurie nevengdavo pareplikuoti ar paauklėti. Vis tik po ergoterapijos, tam tikrų praktikų, mergaitė iš mūsų skyriaus išvyko avėdama batus ir pati nuėjo iki mašinos savo kojomis. Šiandien mergaitė avi batus ir tokių problemų nebeturi.

Tokiais atvejais dirbama su vaikais naudojant įvairias tekstūras, medžiagėles, pradedama po truputį nuo to, ką vaikas toleruoja, įvedant papildomas tekstūras, per patinkančias veiklas, taip vyksta taktilinės sistemos desensibilizacija. Svarbu, kad nereikia versti liesti nepatinkančio daikto per prievartą, mes galvodami, kad vaikas palies ir pamatys, jog nieko neatsitiko ir galėsi po to tai priimti, tačiau vaiko nervų sistema siunčia signalus, kad šis dirgiklis yra pavojingas ir negali jo liesti. Dažnai proveržis įvyksta, jeigu daiktai, kuriuos bijoma liesti, tiesiog paliekami šalia vaiko.

Kai kuriems autistiškiems vaikams būdingas skirtingas jautrumas. Pavyzdžiui, kai kurie vaikšto su pirštinėmis, kitas vaikas užsiklijuodavo ant kiekvieno piršto po pleistriuką, nes jam nemalonu liesti paviršius, o vienas vaikas nieko kieme neliečia, jeigu paviršiai šlapi po lietaus ar lengvos šalnos. Tačiau oro sąlygos juk neprognozuojamos ir svarbu mokėti prisitaikyti atitinkamoje situacijoje, todėl po truputį mokomės, dirbame, kad vaikas išliktų ramus, tačiau įveiktų tokį iššūkį.

Hiperaktyvumas ir dėmesio trūkumo sutrikimas (ADHD)

Padidėjęs aktyvumas paprastai pasireiškia jau naujagimiui. Kūdikis dažnai verkia, vėliau išryškėja perdėtas ir sunkiai suvaldomas vaiko judrumas. Reikėtų atkreipti dėmesį, jei vaikas be sustojimo gali judėti dieną ir vakare, ir net naktį nuolat vartosi lovoje.

Dėmesio stoka:

• Kai vaikas dažnai kažką užmiršta, yra išsiblaškęs, nesugeba pabaigti pradėto darbo iki galo, nepaiso to, kas sakoma.
• Mokyklinukas daro vadinamąsias „žioplumo“ klaidas.
• Jis stengiasi išvengti darbų, kur reikia įtemptai mąstyti, pavyzdžiui, nedaro sunkesnių namų darbų.

Impulsyvumas:

• Kai vaikas nesugeba sustoti ir pagalvoti prieš ką nors sakydamas ar veikdamas.
• Reikėtų atkreipti dėmesį, jei vaikas atsako į klausimą dar nė nebaigus jo pateikti, jei nenustygsta laukdamas savo eilės, dažnai įsiterpia, trukdo kitiems.

Psichologas gali tik įtarti, kad vaikui būdingas vienas iš hiperkinezinių sutrikimų, o galutinę išvadą dėl to gali teikti tik vaikų psichiatras. Paprastai hiperkineziniai sutrikimai pasireiškia iki septynerių metų, ir vaikai turi būti stebimi ne mažiau kaip šešis mėnesius. Gerai, jei tėvai neuždelsia ir laiku kreipiasi į psichologą. Mat vaiko impulsyvumas, padidėjęs aktyvumas sunkina jo santykius su tėvais, bendraamžiais, mokytojais ir kitais aplinkiniais.

Jei jau tenka pripažinti, kad vaikui gali būti būdingas hiperkinezinis sutrikimas, tai svarbiausia yra tėvų pagalba vaikui. Yra daug kalbama, rašoma apie hiperaktyvius vaikus, apie pagalbą jiems. Į konsultaciją atėję tėvai būna prisiskaitę įvairios literatūros ir jau sutrikę, nes informacija prieštaringa.

Kaip padėti hiperaktyviam vaikui?

• Paskaitykite literatūros apie hiperaktyvumą, ir ne tik. Simone Harland knygoje „Hiperaktyvus ar labai gabus“ aprašo hiperaktyvumo priežastis, tradicinius ir alternatyvius gydymo būdus, kaip elgtis su tokiais vaikais.
• Daugiau skatinkite vaiką. Tėvai turėtų iš anksto numatyti, kaip paskatins gerą vaiko elgesį. Apie tai reikėtų pasikalbėti su vaiku. Pavyzdžiui, jei vaikas nepasikloja lovos, tenka su tėvais bartis dėl ėjimo ruošti pamokas ar kita, galima pradėti pildyti lentelę. Pavyzdžiui, jei vaikas minėtą veiklą atliko, tai žymėsime saulutę, jei ne - mėnulį. Už sutartą kiekį saulučių vaikas turi būti skatinamas - galime jam leisti vėliau eiti miegoti, kartu su mama kažkur važiuoti, duoti sveiką skanėstą ir pan.
• Nustatykite vaikams leistino elgesio ribas (iki 10 m.). Ribos - tai taisyklės, nurodymai, draudimai.
• Stebėkite vaiko elgesį ir savęs klauskite: „Ką vaikas jaučia?
• Tada pasakykite vaikui apie jo jausmus ir elgesį.
• Vaikui patinka, kad suaugusieji jį supranta. Tada tie žmonės jam tampa svarbūs ir reikšmingi. Jausmai susilpnėja.
• Dabar vaikui pasakykite aiškias ribas.
• Apribojimai turi būti išsakomi tvirtu, ramiu tonu, nesišypsant, neįsakančiai. Ribos nuolat turi būti pastovios.
• Pasakykite vaikui, kada jis taip gali taip elgtis. Pavyzdžiui: „Ant sienos piešti negalima.
• Pasakykite vaikui, kas bus, jei jis toliau netinkamai elgsis. Šis žingsnis - tai ultimatumo suradimas. Pavyzdžiai: „Jei tu nuspręsi dar piešti ant sienos, vadinasi, tu nusprendei daugiau nebepiešti su tais dažais.
• Labai dažnai vaikas pradeda isterikuoti, kandžiotis ar klykti. Tada jam pasakykite: „Aš matau, kad reikia tau nusiraminti.“ Reikalaukite, kad vaikas nueitų į nusiraminimo vietą, kurioje galėtų pabūti vienas. Nusiraminimo vieta gali būti kitas kambarys. Jei vaikas neina, galima jį nunešti. Suaugusieji labai greitai prieina prie ketvirtojo žingsnio. Todėl pirmuosius tris žingsnius reikia pakartoti du kartus ir tik tada veikti pagal ketvirtąjį žingsnį.
• Hiperaktyviems vaikams labai tinka aerobinio charakterio fiziniai pratimai, kurie gerina širdies, kraujotakos, kvėpavimo sistemos veiklą, lavina ištvermę. Tokie vaikai turėtų vengti sporto šakų, kur išgyvenama daug emocijų.
• Reikėtų sudaryti vaiko dienotvarkę. Paruoškite pasivaikščiojimų, valgymo, pratybų, žaidimų, kasdienių pareigų ir miego dienotvarkę.
• Bendradarbiaukite su vaiko ugdytojais. Aptarkite vaiko hiperaktyvumo problemą su vaiko auklėtoju, mokytoju. Paaiškinkite, kad vaikas mokydamasis bus trumpiau susikaupęs.
• Reikėtų tinkamai sutvarkyti vaiko darbo aplinką. Ant rašomojo stalo neturi būti pašalinių daiktų, kad neblaškytų vaiko dėmesio.
• Pratinkite vaiką daryti pertraukėles tarp darbų. Anot vaikų ir paauglių psichiatrės S. Lesinskienės, būtina atsižvelgti į tai, kiek laiko vaikas gali dirbti susikaupęs vienu metu, ir numatyti trumpas pertraukėles, nes dėmesys po tam tikro laiko vis tiek nukryps į šalį. Taigi tam, kad galėtume atsakyti į klausimą, ar tikrai vaikas yra nedėmesingas, hiperaktyvus, reikia kreiptis į psichologą, kuris, jei reikės, nukreips pas vaikų psichiatrą. Labai svarbu, kad hiperaktyvaus vaiko etiketė nebūtų „klijuojama“ sveikam vaikui.

Aštuonios svarbios pojūčių sistemos

Pojūčiai yra svarbūs kiekvienam žmogui, nes tai yra pagrindinės mūsų sistemos, per kurias mes pažįstame pasaulį.

Aštuonios veikiančios sistemos

• Žmonės dažniausiai žino pagrindinius penkis pojūčius: skonį, regą, uoslę, tam tikrą lytėjimą ir klausą. Šiuos pojūčius mes labai gerai žinome ir galime juos valdyti.
• Tačiau yra dar trys sistemos, kurios yra ne ką mažiau svarbios. Jeigu jos visos trys veikia gerai, jų veikimo net nepajusime. Bet sutrikus šių sistemų veiklai, tokius signalus pajaučiame iš karto:
• Pirmoji tokia sistema - vestibuliarinė sistema, kuri mus pastoviai informuoja, kokia yra mūsų padėtis, ypatingai susijusi su galva.
• Antroji sistema - proprioceptinė, ji informuoja mus, kokioje padėtyje yra mūsų likusi kūno dalis.
• Trečioji, apie kurią pradėta kalbėti ne taip ir seniai - interocepcinė. Nuo tų pojūčių, kuriuos mes gauname iš vidaus organų labai priklauso mūsų elgesys, prisitaikymas, darbingumas ir dėmesys.
• Tik tada, kai visos aštuonios sistemos veikia ir veikia teisingai, žmogus jaučiasi gerai.

Visi mes skirtingi

Dažnai kyla klausimas, kodėl visi žmonės yra tokie skirtingi? Pasirodo, kad visą tai ir priklauso nuo mūsų aštuonių sistemų veikimo. Visi jutimai, kuriuos mes gauname, ateina į smegenis. O smegenyse veikia nepaprastai sudėtingi procesai. Pavyzdžiui, ar jūs kada nors susimąstėte, kodėl mes esame visi tokie skirtingi? Vieniems, pavyzdžiui, gražu tam tikras drabuis, kitam jis bus visiškai negražus. Valgome maistą, vienam bus skanu, kitam - ne. Nuo ko tai priklauso? Nuo visų mūsų aštuonių sistemų, procesų galvoje ir išduodamų atsakų į visą tai.

Vos tik gimus naujagimiui, visos minėtos aštuonios sistemos iš karto pradeda savo darbą: tai yra vienos iš seniausių sistemų, kurios mums gali pasakyti, kas mes esame, ką mes turime daryti ir padėti toliau mokytis kitų veiklų.

Sutrikimus gali išduoti elgesys

Gimus naujagimiui, jau jo elgesys gali išduoti, kad su sistemomis ne viskas gerai. Tikrai kūdikio elgesys gali pasakyti, kad kažkas yra ne taip. Be to svarbu paminėti, kad yra trys bazinės sistemos, kurios pradeda formuotis dar mamos įsčiose. Vaikas jau tada pradeda kaupti informaciją, patyrimą ir adaptuotis aplinkoje.

Nuo šių trijų sistemų priklauso ir tolimesnė vaiko savireguliacija: mamos ateina su naujagimiais, kurie būna labai dirglūs, kratosi, nemiega, maišo dieną su naktimi - tai ir rodo, kad vaiko sensorika gauna per daug impulsų arba su jais nesusidoroja. Toks vaikas būdamas net ir paprastoje aplinkoje negali nusiraminti. Jam net ir mažiausi garsai gali sukelti labai nemalonius jutimus.

Dažniausiai visi tėvai atranda būdus vaikui nuraminti. Taip, tai užtrunka, bet mes ir kalbame apie tai, kad pojūčiai žmogui padeda adaptuotis ir palaipsniui, kai vaiką nuolat stimuliuojame, jis išmoksta nusiraminti pats. Ne veltui yra noras apkabinti vaiką, jį pamyluoti, pabučiuoti. Taip vaikas gauna ir savireguliacijos jausmą, nes išmoksta, kad kai jam blogai, atėjus pas kitą gaus apkabinimą ar pasupimą.

Pastebėti tam tikrus sutrikimus galima jau nuo pat mažumės. Normaliai per savaitę laiko naujagimis turi suformuoti miego ir valgymo ritmą. Viskas atrodo vyksta savaime, bet yra vaikų, kurie to visiškai netransliuoja. Jų nervų sistema nesugeba sumažinti impulsų, visi stimulai išsibalansuoja ir tada labai sunku suprasti, kada toks vaikas nori valgyti ar miegoti. Vienas ankstyvųjų autizmo spektrų sutrikimo požymių: kada tu vaiką glaudi ir normalios raidos vaikui tikrai tai patinka, o toks vaikas stumiasi, jis nenori, kad jį kažkas liestų, nes tie stimulai jam gali būti net ir skausmingi. Tai yra pirmieji požymiai, kurie gali išduoti, kad vaikui reikia padėti nusiraminti, o to nepavykus padaryti - vertėtų apsilankyti pas raidos gydytoją. Vaikui tokie pojūčiai yra nepaprastai skausmingi, o paprastas vaiko nemiegojimas naktimis iš esmės laikui bėgant gali tapti visos šeimos problema.

Kada kreiptis į specialistus?

Jeigu vaikas patiria raidos, elgesio sutrikimus, jam reikalinga specialistų pagalba. Nereikia bijoti ateiti pas specialistus. Mes visi esame kitoniški, turime savo ypatumų. Jeigu tu su savo keistumais gyventi gali, tada ir gyvenk. Bet jeigu tai sukelia problemų, sunku prisitaikyti aplinkoje dėl elgesio, nerangumo, sunku išlaikyti dėmesį, tada reikia kažką daryti. Mūsų gyvenimo kokybė gali būti gera, kai mums apskritai gyventi gera.

Vaikui išgyventi raidos, elgesio sutrikimus turėtų padėti ne tik tėvai, bet ir specialistai, pedagogai: svarbiausia surinkti kuo daugiau informacijos, suprasti, kokį elgesį turime pakeisti ir suvokti, kas trukdo gyventi vaikui. Planas turi būti įgyvendinamas, turime parinkti tinkamą aplinką, kurioje jis gautų pojūčių kiek įmanoma daugiau arba priešingai, sumažinti tuos pojūčius. Turime pamokyti jį, kaip tokiu atveju nusiraminti ir pailsėti.

Kiekvienas iš mūsų nusipelnome gyventi gerai ir laimingai, o vaikams, turintiems raidos sutrikimus, turime nedelsiant padėti. Mūsų pareiga yra padaryti, kad jeigu tave Dievas sutvėrė kitokiu, tam yra žmonės, kurie gali padėti. Niekada nesiūlau laukti, kada įvyks stebuklas. Stebuklas tikrai ateis, jeigu bus specialistai, kurie žino, ką daryti ir ištyrę vaiką pasakys, kaip jam padėti.

Trumpa apžvalga: Vaikų nemiga tampa vis labiau plintančiu reiškiniu ir gali turėti daug įvairių priežasčių. Nemiga gali pasireikšti mieguistumu dienos metu ir mokymosi rezultatų suprastėjimu. Negydomi miego sutrikimai gali turėti nemalonių pasekmių.

Vaikų nemigos priežastys: Dažniausios vaikų nemigos problemos yra šios: traumuojantys išgyvenimai; lėtinis stresas (pavyzdžiui, susijęs su mokymosi); vaikystės baimės; socialinės problemos (pavyzdžiui, bendraamžių atstūmimas); paros ritmo sutrikimai; netinkama mityba; kai kurių vaistų vartojimas; skausmas; viršutinių kvėpavimo takų nepraeinamumas; miego apnėja; neurologinės ligos; psichinės ligos; diegliai; dantų dygimas. Vaikai, kuriems buvo nustatyti tam tikri psichikos sutrikimai, daug dažniau susiduria su miego problemomis.

Vaikų nemigos simptomai: Tėvams turėtų kelti rūpestį, pirmiausia, šie simptomai: padidėjęs mieguistumas dieną; sumažėjęs aktyvumas dieną; nuotaikos pablogėjimas; susikaupimo problemų atsiradimas; mokymosi rezultatų suprastėjimas; susikaupimo sumažėjimas ir atminties pablogėjimas; nenoras užsiimti fizine veikla; nuotaikos pablogėjimas vakare.

Iš kur atsiranda vaikų baimė užmigti? Baimė užmigti yra vaikams ir suaugusiesiems pasireiškianti problema, psichiatrų vadinama somnifobija. Ją sudėtinga diagnozuoti vaikams, kadangi gali būti painiojama su kūdikiams įprastu miego vilkinimu. Jos kilmė gali būti įvairi, štai keletas priežasčių: stiprus stresas; pasikartojantys blogi sapnai; šlapinimasis naktį.

Kaip gydyti vaikų nemigą? Kai kuriais atvejais sudėtinga nustatyti vaiko nemigos priežastį arba ją sėkmingai pašalinti. Be to, kartais nepakanka vien tik panaikinti priežasčių, nes problema jau giliai įsišaknijo mažojo paciento psichikoje. Kartais būtini vaistai, tačiau reikėtų turėti mintyje, kad vaikams negalima duoti jokių migdomųjų ar raminamųjų (įskaitant žolinius ir homeopatinius vaistus), prieš tai nepasitarus su gydytoju. Visgi yra saugių ir veiksmingų naminių nemigos gydymų būdų.

Kokios yra vaikų nemigos pasekmės? Vaikams ir paaugliams reikia pakankamai miego, kad jų raida būtų tinkama. Kūdikių miego sutrikimai sukelia sunkiai valdomą verksmingumą, irzlumą ir galimą augimo sutrikimą. Nuovargis, o ypač nemiga, gali turėti didelės įtakos vaiko elgesiui. Darželinukams gali pasireikšti panašūs nemigos padariniai, be to, atsiras koncentracijos ir mokymosi problemų. Nemiga gali sukelti impulsyvumą arba lemti drovumą, todėl nevyks vaiko socialinė raida. Paauglių smegenys nuolat vystosi, todėl miego sutrikimai taip pat kels koncentracijos ir mokymosi problemų. Be to, dėl miego trūkumo svyruoja nuotaika ir tampa sunku ką nors įsiminti. Sumažėjus produktyvumui, blogėja mokymosi rezultatai. Ignoruojama problema, net jeigu ji ir nėra susijusi su psichikos sutrikimais, lems jų progresavimą. Gali išsivystyti depresija, neurozė ir nerimo būsenos.

Vaikui pakilo temperatūra. Truputį pakilusi kūdikio ar naujagimio temperatūra nebūtinai yra ligos požymis - mažylių termoreguliacinės funkcijos dar nėra visiškai susiformavusios, todėl temperatūra iki 37,5°C gali pakilti vaikui paprasčiausiai sukaitus. Vaikas sustingsta, išblykšta, galūnės ima trūkčioti. Traukulius taip pat gali lemti galvos trauma, nervinės sistemos ligos ir sutrikimai. Pastebėjote įtartinus bėrimus. Vaikas vemia, viduriuoja. Vaikų vėmimą ir viduriavimą dažniausiai sukelia įvairios virusinės žarnyno infekcijos, stipri organizmo intoksikacija susirgus kitomis ligomis, apsinuodijimas. Vaikui susirgus reikėtų apsilankyti pas gydytoją, kuris nustatys tikslią negalavimų priežastį ir paskirs gydymą, skubios medicinos pagalbos prireikia retai. Vaikas netenka daug skysčių. Vaikas paspringo. Smalsūs vaikai dažnai paspringsta smulkiais, namuose rastais daikčiukais arba ne iki galo, netinkamai sukramtytu maistu, gėrimais. Užspringimas yra pavojingas, nes svetimkūniai iš dalies arba visiškai užblokuoja kvėpavimo takus. Jeigu užspringęs vaikas kosėja, paskatinkite jį tai daryti, labai dažnai svetimkūnius pavyksta iškosėti. Jeigu paspringo ir negali įkvėpti kūdikis arba mažas vaikas: 5 kartus suduokite į tarpumentę. Jeigu svetimkūnis nepasišalino, 5 kartus, 2 pirštais spustelėkite kūdikio krūtinę ties spenelių viduriu. Jeigu paspringo ir negali įkvėpti vyresnis vaikas: 5 kartus suduokite į tarpumentę. Jeigu svetimkūnis nepasišalino, atlikite Heimlicho manevrą. Vaikas sunkiai kvėpuoja. Apsunkintas kvėpavimas gali būti susijęs su daugeliu ligų ir organizmo būklių, pvz., karščiavimu, dideliu nusilpimu, paspringimu, astmos arba alergijos priepuoliu ir kt. Vaikas neteko sąmonės. Jeigu vaikas neteko sąmonės, būtina nedelsiant nė akirmirkos kviesti greitąją pagalbą ir laukiant medikų tinkamai pasirūpinti vaiku. Sąmonės netekusį vaiką pakalbinkite, pajudinkite, jeigu jis neatsigauna, patikrinkite ar kvėpuoja. Kvėpuojantį vaiką paguldykite ant šono ir truputį atloškite galvą taip, kad smakras nesiremtų į krūtinę. Nekvėpuojantį vaiką pradėkite gaivinti. Vaikas jaučia skausmą. Skausmas yra labai subjektyvus ir skaudėti gali dėl daugelio priežasčių. Jeigu vaikas skundžiasi skausmu, reikėtų įvertinti skausmo intenstyvumą, galimas skausmo priežastis ir kitus simptomus. Vaiką ištiko saulės arba šilumos smūgis. Kūdikių ir mažų vaikų organizmo termoreguliacinė sistema dar nėra brandi, todėl jie perkaista labai greitai. Ištikus saulės arba šilumos smūgiui padažnėja širdies ritmas, pakyla temperatūra, vaikui skauda galvą, ūžia ausyse, kamuoja pykinimas, o galiausiai prasideda traukuliai po kurių vaikas dažnai nualpsta. Jeigu vaiko simptomai yra kitokie, nei išvardinti aukščiau, tačiau jie jums kelia nerimą - nedelskite ir būtinai kreipkitės į medikus!

tags: #2metu #vaikas #visa #laika #bega

• Kaip teisingai nustatyti ribas vaikams
• Kaip pokalbiai veikia vaiko smegenis
• Kaip vystosi 21 mėnesio vaikas
• Vaikų socialinės globos ypatumai
• vaikų egzemos gydymas