Dauguma tėvų, auginančių 1,5-2,5 metų vaikus, susiduria su netinkamo elgesio priežastimis ir ieško atsakymų, kaip reaguoti, kai vaikas neklauso, muša, krenta ant žemės, mėto daiktus, kandžiojasi ar kitaip rodo nepasitenkinimą. Dažnai tėvai klausia: „Ką daryti, kai vaikas krenta ant žemės ir isterikuoja?“ arba „Kaip sudrausminti 1 metų ir 5 mėnesių vaiką?“ Pastebimas isterinis žviegimas, daiktų mėtymas ir griuvimas ant žemės, ypač parduotuvėse. Kyla klausimas: „Ar čia ta vadinamoji 3 metų krizė?“
Vaikų Poreikiai ir Elgesys
Svarbu prisiminti, kad šiame amžiuje pagrindiniai vaikų poreikiai - savarankiškumas ir nepriklausomybė. Kai vaikas pradeda tvirčiau vaikščioti ir jam atsiveria naujas pasaulis, kurį smalsu ištirti, pagrindinis psichologinis poreikis tampa - savarankiškumas. Viską norisi daryti pačiam, viską norisi pačiupinėti, paspaudinėti, norisi turėti savo nuomonę visais klausais. Deja, ta nuomonė dažnai turi būti priešinga tėvų nuomonei, nes tik taip ji tampa atskira, savarankiška, nepriklausoma nuomone. Pavyzdžiui, mama sako vaikui: „Uždaryk židinio groteles“, jam iškart „įsijungia“ savarankiška reakcija - „Tikrai neuždarysiu!“; arba tėtis sako: „Atbėk valgyti“, savarankiškumą puoselėjančio žmogaus atsakymas bus „Nebėgsiu!“
Kai vaikas gaus tik vieną elgesio pasiūlymą (eiti valgyti, padėti žaislą, valytis dantukus, rengtis ar eiti į lauką), jis ieškos kitokio, savarankiško veiksmo ir dažniausiai tai bus priešingas veiksmas tėvų siūlomam. Todėl pasiūlykime vaikui iškart rinktis iš dviejų variantų, kurie mums tėvams būtų tinkami. Pavyzdžiui, jei norime, kad vaikas ateitų valgyti, nesakykime „Ateik valgyti“, pabandykime „Laikas valgyti. Tu ateisi ar atbėgsi prie stalo?“ arba „Kviečiu košės. Tu pats prieš tai nusiplausi rankytes ar man Tau nuplauti?“ Tada vaikas galės rinktis ir jo savarankiškumo troškimas nenukentės.
Ribų Nustatymas ir Nuoseklumas
Būkite tvirti ir prisiminkite, kad NE, reiškia NE. Kadangi vaikas pradeda mokytis pažinti pasaulį, jis taip pat mokosi ir kokios ribos yra leidžiamos jo aplinkoje. Vaikui tai yra nauja, todėl natūralu, kad jis gali kelis kartus pabandyti netinkamą elgesį, nes siekia savo tikslo. Pvz., vaikas nori paimti TV valdymo pultelį, galima reakcija paimant pultelį iš jo: „Suprantu, kad nori paimti pultelį, bet tai ne žaislas, negali su juo žaisti. Gali štai pažaisti su mašinyte ar traukinuku.“
Jei vaikas verkia, kanda ar spiria, mes ramiai pakartojame: „Suprantu, kad pyksti, bet negali man spirti, gali spirti į sėdmaišį.“ Jei vaikas pradeda graudžiai verkti, tada jį apkabiname ir sakome: „Tikrai gaila, kad negalėjau Tau duoti pultelio, sugalvokime su kuo dar Tu galėtum pažaisti.“ Nesvarbu, kaip vaikas reaguotų - pyktų, verktų, kristų ant žemės, Jūsų sprendimas neleisti ar neduoti kažko neturi pasikeisti. Tada vaikas supras, kad Jūsų NE tikrai reiškia NE ir ką jis bedarytų, tai nepasikeis.
Nuraminimas, Pamokymas ir Pagyrimas
Jei vaikas kažko negavęs pyksta, tai labai sveika ir normali vaiko reakcija. Tik vaikas dar per mažas, kad kitokiais būdais parodytų savo nepasitenkinimą, kol kas moka tik rėkti, spardytis, kandžiotis ar mėtyti daiktus. Parodykite vaikui, kad suprantate, jog jis nusiminė, kad kažko negavo ir pamokinkite, kaip jam pykti saugiai sau ir kitiems. Pvz., nedavėte vaikui savo telefono, o vaikas krenta ant žemės ir šaukia, ramiai pasakykite: „Suprantu, kad pyksti. Tikrai gaila, kad negaliu duoti Tau telefono. Ateik, apkabinsiu ir nuraminsiu Tave“ arba „Suprantu, kad supykai. Bet nesispardyk, nes užsigausi. Geriau stipriai patrepsėk, kad visą pyktį ištrepsėtum.“
Visada, kai tik vaikas padaro ko prašomas, kai nusiramina, kai atbėga valgyti, kai atsikelia nuo žemės, pagirkite. Galite sakyti: „Kaip stipriai patrepsėjai, visą pyktį ištrepsėjai. Duok penkis!“
Verksmas Kaip Bendravimo Priemonė ir Streso Paleidimo Mechanizmas
Naujagimis negali kitaip pasakyti, ko jis nori ar ką jaučia. Rėkia prašydamas, rėkia pykdamas, rėkia guosdamasis. Rėksmas arba verksmas yra pagrindinė kūdikio bendravimo su kitais žmonėmis priemonė, svarbiausias pranešimo apie savo poreikius būdas. Jeigu niekas nesiklauso, vaikas supras vieną dalyką - su juo nenorite bendrauti. Vaikas darysis užsisklendęs savyje ir gali nustoti pranešti apie savo poreikius, o jo tėvai neteks galimybės pažinti savo kūdikį. Taigi pralaimėsime visi. Ir tai gali būti ilgam.
Vaikai, kurie yra „ištreniruoti“ nereikšti savo poreikių, gali atrodyti paklusnūs, supratingi, gerai išauklėti. Deja, nuolat užgniauždami savo norus, jie liks prislėgti ir nusiminę, bus nedrąsūs ir nekalbūs, ir galiausiai užaugs pernelyg droviais ir nepasitikinčiais savimi arba bejėgiškai nervingais žmonėmis. Kūdikis su atkaklesnės asmenybės pradais - tokie yra dauguma didelių poreikių vaikų - taip lengvai nepasiduoda. Reikalaudamas dėmesio jis rėks dar garsiau, taip sustiprindamas savo signalą ir darydamas jį vis labiau trikdančiu. Kas atsitiktų, jeigu šį atkaklų signalą ignoruotumėte, norėdami vaiką išmokyti suprasti, jog Jūs valdote padėtį ir nesiruošiate paklusti užgaidoms? Taigi kad jis negalvotų, jog mamos ar tėčio dėmesio nusipelnė būtent savo riksmu. Tačiau kito būdo pareikšti apie save mažasis žmogus dar neturi. Jo didesni poreikiai paprastai kyla ne dėl piktybiškų ir nepagrįstų kaprizų. Dažniau tai reiškia, jog tokie vaikai turi jautresnę, dirglesnę ir lengviau pažeidžiamą nervų sistemą.
Verksmas turi dvi svarbias paskirtis: komunikacijos ir gydymo. Visi žino, kad kūdikiai verkia, norėdami pranešti apie savo pagrindinius poreikius: alkį, miegą, šaltį ar artumo poreikį. Tačiau terapinė verksmo reikšmė dar menkai žinoma. Kūdikiai kartais verkia, kad atsikratytų streso ar išsigydytų traumas, net ir po to, kai visi jų tiesioginiai poreikiai yra patenkinti. Maži vaikai gali susijaudinti net ir dėl smulkmenų, kurios yra didelės vaiko pasaulyje. Tada jie gali jaustis sugniuždyti, nes jiems atrodo, kad viskas nesiseka. Tačiau, kai vaikas nuolat verkia dėl nedidelių nusivylimų ar nesėkmių - kai mažos smulkmenos juos išveda iš pusiausvyros tarsi dideli sunkumai - tai gali reikšti, kad vaikui reikia stiprinti emocinio reguliavimo įgūdžius.
Vaikai verkia dėl daugelio priežasčių. Verksmas yra emocinė reakcija į vaiko išgyvenamą jam nemalonią patirtį ar situacijas. Ši reakcija gali būti įvairios trukmės ir įvairaus intensyvumo - nuo tylaus verksmo iki garsaus raudojimo. Ir ne visada reakcijos intensyvumas yra susijęs su didele nesėkme ar dideliu nusivylimu. Dažnai vaikai gali verkti dėl atrodytų menko preteksto, tarsi tai būtų didžiulė problema. Aletha Solter nuomone, nuo kūdikystės vaikai sumažina streso sukeltą įtampą savais būdais: pravirksta, pyksta ar juokiasi. Verksmas yra įprasta reakcija į nerimą keliančias situacijas, kurių vaikas negali išspręsti. Kai vaikas išnaudoja visus turimus susidorojimo su stresu įgūdžius, verksmas yra automatinis ir natūralus.
Ašaros, daugelio autorių nuomone, yra viena geriausių streso įveikimo strategijų. Verkimas išlaisvina įtampą ir susikaupusias emocijas. Nėra lengva išlaikyti nerimo, baimės, pykčio ar vienatvės jausmus, kurie tarsi spaudžia iš vidaus ir veržiasi į išorę. Vaikai, mėgindami sulaikyti šiuos jausmus, net sulaiko kvėpavimą, jų kūnas įsitempia, pečiai pakyla aukštyn. Verkiant jų kūnas atsipalaiduoja ir kvėpavimas grįžta į sveiką ritmą, o emocijos nurimsta. Tyrimais įrodyta verkimo nauda fizinei sveikatai. Verksmas patraukia kitų dėmesį. Mažiems vaikams verkimas gali būti kaip bendravimo priemonė, pavyzdžiui, dalintis emocijomis ar ieškoti paguodos. Ne tik suaugusieji, bet ir kiti vaikai dažnai ateina paguosti verkiančio vaiko. Atvirai reiškiami jausmai kelia užuojautą.
Kaip Tėvams Elgtis?
Visų pirma, svarbiausia patikrinti, ar patenkinti būtiniausi poreikiai, nes gali būti, kad vaikui skauda fiziškai ir tokiu atveju išsiverkimas nepadės. Labai svarbu nepalikti vaiko verkti vieno. Tai yra labai žalingas požiūris, nes kūdikiai net 5 minutes palikti verkti vieni, jaučiasi labai apleisti, išsigandę, bejėgiai. Jie juk dar neturi nei informacijos, nei patirties, kad tėvai yra kitame kambaryje. Jie neišsiugdo pasitikėjimo. Siūloma verkiantį kūdikį paimti ir palaikyti. Nes jei patenkinti jo poreikiai, tikslas ne nuraminti, o padėti išreikšti tuos jausmus. Būdamas ant rankų, jis jaučiasi saugus ir mylimas. Nėra prasmės blaškyti kūdikį ar nukreipti jo dėmesį, nes tai tik atitolins verkimą.
Yra nustatyta, kad kūdikiai daugiausiai verkia, būdami 6-8 savaičių - maždaug po valandą ar pusantros per dieną. Paskui trukmė vis mažėja. Kūdikystė yra labai pažeidžiamas laikotarpis, tikslas yra ne nuraminti, o priimti verkimą ir paskui sumažinti tai, kas kelia stresą. Nereikia nukreipti dėmesio, tiesiog palaikykite ant rankų. Tik reikia, kad ir patys tėvai būtų ramūs, kad neperduotų savo streso kūdikiui.
Kaip nuraminti verkiantį kūdikį – dr. Robertas Hamiltonas demonstruoja „laikymą“ (oficialus)
Kai vaikas verkia, svarbu būti šalia ir nepalikti jo vieno. Mažesniems vaikams gali tikti paėmimas ant rankų, vyresniems gali užtekti dėmesingo buvimo šalia. Pripažinkite vaiko jausmus. Pavyzdžiui, sakant „Suprantu, kad tau dabar liūdna“, „Tu gali pykti“. Galima kartu ir įvardinti priežastis: „Tau labai liūdna, nes sulūžo mašinėlė“, tačiau tik tuomet, kai priežastis yra aiški. Mokykite vaiką savais žodžiais išreikšti jausmus ir kitaip, ne verkimu, reaguoti į nerimą keliančias situacijas.
Jei vaikas verkia, nes užsigavo, padėkite užjaučiant ir sumažinant skausmą. Yra situacijų, kai priežasties pašalinti neįmanoma, pavyzdžiui, vaikui reikia valytis dantukus; susidėti žaislus; palaukti savo eilės; eiti į darželį. Kantriai mokykite vaiką susitaikymo su šiomis situacijomis, kartu ieškant būdų kaip jas spręsti, kad vaikas ramiau reaguotų. Pavyzdžiui, iš anksto aptariant su vaiku jam nemalonias ar įtampą keliančias situacijas. Padeda tėvų kūrybiškumas, žaismingumas, lankstumas. Vaiko išklausymas bei jo verkimo priėmimas stiprina jo pasitikėjimą savo jausmais, o kartu ir saugumo jausmą, nes jaučiasi suprastas tėvų.
Jei vaikas verkia, o jūs būnate šalia, verkimas tikrai nepakenks. Tai natūralus streso paleidimo mechanizmas, jis yra teigiamas. Jis negali pakenkti. Vaikas neverks daugiau nei jam reikia. Kol streso bus atsikratyta, tol jis ir verks.
Nėra tobulų tėvų. Mums visiems pasitaiko dienų, kai jaučiamės įsitempę, pavargę ir nereikia jaustis dėl to kaltiems.
Vaikų verksmas ir isterijos neretai yra laikinas etapas, kuriam reikia daug kantrybės. Svarbiausia - nuoseklumas, supratimas ir meilė.
