Šiuo metu daugiausia tokių vaikų, kurie turi tėvus ar globėjus, bet dėl tam tikrųjų priežasčių jie negali būti su savo vaiku ligoninėje. Žinoma, vaikai yra prižiūrimi ligoninės personalo, tačiau reikia suprasti, kad jie neturi galimybių nei techniškai, nei emociškai su vaikučiais būti visą parą: žaisti su jais, atliepti visus jų poreikius, pasirūpinti, kuomet jie verkia. Gali būti, kad vaikai valandų valandas lauks, kol kažkas prie jų prieis arba kažkas iš ligoninės darbuotojų atsilaisvins.
"Niekieno vaikai" iniciatyva gyvuoja septyneri metai. Yra dalis savanorių, kurie su organizacija dirba nuo pat jos įkūrimo pradžios. Vis tik, dauguma savanoriauja metus, du, tris. Normalu, kad žmonės keičiasi, juk bėgant laikui keičiasi ir jų gyvenimo aplinkybės.
Prisijungti prie savanorių komandos nėra taip jau paprasta. Žmonės, kurie nėra susidūrę su savanoryste arba organizacijos veikla dažnai rašo žinutes, kad šiuo metu turi laiko ir galėtų ateiti pabudėti į ligoninę, tačiau visi "Niekieno vaikai" savanoriai turi būti specifiškai parengti, praeiti atrankas ir mokymus, kurie trunka 6 savaites.
Visą savanorių veiklą koordinuoja koordinatorės, iš esmės, dirbančios nuo ankstaus ryto iki nakties, keičiančios viena kitą, sudaromi savanorių budėjimo grafikai. Poreikis yra nustatomas priklausomai nuo vaiko amžiaus, būklės, situacijos. Prie vienų vaikų, pavyzdžiui, pačių mažiausių arba stipriausiai sergančių, reikės budėti visą parą, prie vyresnių vaikų užteks budėti dalį dienos, prie paauglių - užteks užsukti vakare arba savaitgaliais, kuomet jiems yra labiausiai vieniša.
Tipinė savanorių budėjimo pamaina yra penkios valandos, tačiau ji gali būti ir ilgesnė, pavyzdžiui, visa naktis. Stengiamasi, kad prie vieno vaiko ateitų kiek įmanoma tie patys žmonės. Aišku, to neįmanoma padaryti, jeigu budėjimas yra ilgas, trunkantis daugiau nei keletą savaičių ar mėnesį. Tuomet savanorių komanda prasiplečia.
Savanoriai budėjimo metu paprastai daro viską, ką įprastai darytų rūpestingi tėvai arba globėjai. Jie padeda pasirūpinti vaiko fiziologiniais ir emociniais poreikiais: padeda jiems pavalgyti, nusiprausti, persirengti, palydi juos į procedūrą, kalbasi su jais, žaidžia, ramina.
Svarbiausias organizacijos pajamų šaltinis - fizinių asmenų teikiama finansinė parama. Didžiausią jų dalį "Niekieno vaikai" gauna per 1,2 proc. GPM paramos. Visuomenė tikrai remia ir palaiko. Praėjusiais metais organizacija buvo ketvirta tarp NVO, kurios surinko didžiausią GPM paramos dalį. Kita svarbi dalis - fiziniai ir juridiniai asmenys. Sulaukiama ir vienkartinių aukų, tačiau yra ir periodinių aukotojų. Be to, dalis surenkamos paramos skiriama visuomenės edukacijai, švietimui, šios problemos išryškinimui. Net ir patys rėmėjai sako, kad jiems ši tema artima, jautri, ne visi jie turi laiko savanoriauti, tad renkasi prisidėti finansiškai.
Mitų griovėjai – atiduokite savo namus savo vaikams, kad apsaugotumėte juos nuo slaugos namų
Vienas didžiausių iššūkių - organizacijos plėtra, kuri yra susijusi su ligoninių uždarumu mažesniuose miestuose. Kita problema - savanorių ir darbuotojų entuziazmas ir nuolatinė perdegimo rizika. Mažesniuose miestuose kartais pasitaiko atvejų, jog apie vienišus vaikus taip ir nesužinoma. Kartais taip nutinka dėl personalo nesupratimo, prie kokių vaikų juos kviesti, kartais, galbūt, dėl kažkokių kitokių priežasčių. Vis tik, savanoriai yra tik tam, kad teiktų emocinį palaikymą, jie neturi medicininio išsilavinimo, organizacija neatlieka ir nepretenduoja į gydytojų ar slaugos personalo darbą. Jie yra vietoje tėvų ar kitų artimųjų, kurių šalia nėra ir tik laikina stotelė vaiko gyvenime, suprantant savo vaidmens ribas.
Pradžioje dar girdėdavosi pasipiktinimas, kaip galima vaikus vadinti „niekieno“, juk jie yra valstybės, visų mūsų. Dabar tokių klausimų kyla vis mažiau. Juk organizacijos tikslas ir yra - padaryti, kad tais vaikais būtų pasirūpinta, būtent dėl to, kad jie yra visų mūsų.
| Metai | Vidutinė savanorių tarnybos trukmė |
|---|---|
| Nuo 2017 m. | 1-3 metai |
| Kai kurie savanoriai | Nuo pat įkūrimo |
