Nereta tėvų problema, kad jie „nepastebi”, jog vaikas užaugo, ir su septynmečiu ar devynmečiu bendrauja taip, kaip bendraudavo jam būnant kūdikiu. Siūlome išklausyti patarimų, kurie padės rasti bendrą kalbą su vaiku, kuris yra be penkių minučių paauglys.
1. Pradėkite nuo mandagaus tono.
Ši taisyklė turi galioti visiems namiškiams. Jei keliate balsą, šaukiate, metas liautis, antraip ir vaikai išmoks kelti balsą. Be to, vaikai negerbia tėvų, kurie ant jų šaukia. Norint atkreipti vaiko dėmesį, tikrai nereikia šaukti. Jei balsą namuose keliate nuolat, pabandykite tai, ką norite vaikui pasakyti svarbaus, ištarti pašnibždomis. Suveikė?
2. Stiprinkite ryšį, kad nubrėžus ribą ar kažko paprašius, vaikas noriai paklustų.
Kiekvieną dieną raskite laiko pasikalbėti su vaiku apie jam svarbius dalykus. Jei vaikas tariamai labai užsiėmęs, pasisiūlykite padaryti jam pečių masažą ar kartu paklausyti jam patinkančios muzikos. Nesitikėkite, kad būsite vaikui autoritetas, jei jam nepatinka būti su jumis.
3. Susitarkite su vaikais dėl neginčijamų šeimos taisyklių.
Jų neturi būti daug, apibrėžkite svarbiausius dalykus. Ir ne mažiau svarbu išklausyti vaikų nuomonę. Taisyklių turi laikytis visi šeimos nariai.
4. Nesistenkite apsaugoti vaiko nuo natūralių padarinių.
Jaudindamiesi dėl vaikų dažnai kišamės ir užkertame kelią natūraliai įvykių eigai. Jei vaikas pamiršo atsiklausti leidimo išvykai su klase, jei pamiršo atlikti namų darbus, tegu - tai bus vertinga pamoka ateičiai.
5. Nebauskite per dažnai ir be reikalo.
Savidrausmė vystosi, kai vaikas išmoksta kažko atsisakyti dėl to, ko nori labiau. Ko jis nori labiau? Klausyti jūsų ir gerų santykių su jumis. Tad verčiau gerinkite santykius, o ne bauskite. „Jei neparuoši namų darbų, paimsiu tavo mobilųjį telefoną.” Suprantama, mama rūpinasi vaiku, tačiau toks požiūris kenkia vaikui. Pirma, vaikas jaučiasi kontroliuojamas, tad didelė tikimybė, kad ims maištauti prieš jus. Antra, jis neišmoks prisiimti atsakomybės ir kaltins jus. Verčiau pasikalbėkite ir atkreipkite dėmesį į svarbius dalykus. „Šį rytą mačiau, kaip skubėjai atlikti matematikos namų darbus. Nesmagu šitaip skubėti, galbūt pasistengtum atlikti namų darbus vakare, kad ryte nereikėtų jausti streso.” Jei padėsite vaikui atkreipti dėmesį, kad neatsakingumas, nepareigingumas turi padarinių, kitą kartą vaikas susimąstys.
6. Išmokykite vaiką ištaisyti savo klaidas.
Tai ne bausmė. Tiesiog paklauskite vaiko, galbūt galima kažkaip ištaisyti situaciją. Pavyzdžiui, jei brolis įžeidžia seserį, jis privalo pasistengti pataisyti jų santykius. Jeigu kažką sudaužo, turi sumokėti. Tik nespauskite vaiko, tiesiog leiskite suprasti, kad tai puiki proga ištaisyti klaidą, o mes visada galime imtis veiksmų ir ištaisyti klaidas.
7. Išmokykite vaiką apmąstyti savo poelgius.
„Ko siekei šia žinute draugui? Kaip pats jautiesi? Kaip galėtum pasielgti kitą kartą?”
8. Būkite švelnūs, bet tvirti.
Vaikas tikrins, ar rimtai kalbate. Nubrėžkite ribas. Pavyzdžiui, būkite namuose tuo metu, kai jis ruošia namų darbus, stebėkite, ar neplepa telefonu su draugais, nežaidžia kompiuteriu.
KD tinklalaidė: kaip nustatyti ribas vaikams? Mitai, patarimai ir realūs pavyzdžiai.
9. Vaikų įtraukimas į bendras veiklas - receptas, užtikrinantis santarvę ir tvarką namuose.
Kasdieniai namų ruošos darbai, kuriuos tėvai ir vaikai atlieka kartu, padeda kurti ir išlaikyti stiprius tarpusavio santykius. Namų ruošos darbai niekuomet nesibaigia, ypač kai namie yra vaikų. Dažnai ta netvarka atsiranda dar ir iš mūsų mažylių pabandymų susitvarkyti, kai jie iniciatyviai imasi veiksmų kopijodami tėvus. Džiaugiamės ir šypsomės matydami, kaip jie valo grindis su viršijančius jų ūgį šluota ar bando savo nuožiūra prikrauti skalbyklę skalbinių. Tai situacija, kurioje gavę citriną - netvarką, galime džiaugsmingai iš jos pasigaminti limonadą - vaiko savarankiškumo pamoką. Kodėl mes nepasinaudojame šia galimybe? Daugelis tėvų vietoj to, kad pasakytų „Mielasis, dabar surink visus žaislus į žaislų dėžę” viską surenka patys. Paprasčiausiai mus aplanko mintis „Bus greičiau viską padaryti pačiam”. Ir tai tiesa. Mes tikrai gebame greičiau tvarkytis, tačiau su tokiu požiūriu galime sau padaryti meškos paslaugą, net atsižvelgus į tai, kad matydamas tėvus nuolat besitvarkančius, vaikas turėtų suprasti, jog tvarka yra būtina.
- Negaudamas nurodymų ar nepaprašytas pagalbos tvarkantis, vaikas tiesiog nesupranta, kad reikėtų kažko imtis.
- Venkitė tokio elgesio - elkitės priešingai! Galite daug pasiekti kasdien žengdami mažus žingsnelius vaikų mokymo tvarkytis procese.
- Skatinkite kuo dažniau vaiką įsitraukti į dauguma darbų, kuriuos atliekate. Tai bendradarbiavimo ugdymas.
- Pasitikėkite vaiku, skirdami jam darbą ar atsakomybę. „Tu gali vienas pats iškrauti indus iš indaplovės”.
- Įtraukdami į darbus, leiskite vaikui pasirinkti: pasirinkimas gali būti iš kelių darbų, ar tiesiog iš kelių priemonių, reikalingų darbui atlikti. Tai ugdo vaiko savarankiškumą, pasitikėjimo savimi jausmą. „Monika, tvarkysime virtuvę”.
- Parodykite vaikui pavyzdį. Paaiškinkite, kaip atlikti veiksmus.
- Padrąsinkite už veiklumą. „Tau puikiai sekasi tvarkytis”. Padrąsinkite ypač tada, kai kas nors nesiseka „Visai nedaug beliko”.
- Kantriai stebėkite, neskubėkite įsikišti, pamatę klaidas ar vaiko patiriamus sunkumus, venkite viską padaryti už vaiką. Niekas negimė mokytas, todėl priimkite klaidas. Kritiką pakeiskite pamokymu ir pagalba.
- Parodykite, kad vaiko pagalba jums svarbi.
- Parodykite, kad vaiko pagalba naudinga.
- Pagirkite. Pasakykite, kad džiaugiatės vaiko elgesiu „Man patinka, kaip tu susitvarkei savo kambarį”. Įvardinkite konkrečiai už ką giriate.
- Apdovanokite vaiką jam svarbiais dalykais už atliktus darbus. Žadėdami apdovanojimus, aptarkite sąlygas su žodeliu „kai”. „Kai susitvarkysi žaislus, galėsi pažiūrėti filmuką”. Tokia kalba mes patvirtiname vaikui, jog jis anksčiau ar vėliau turėtų padaryti darbą. Tai šiek tiek skiriasi nuo sąlygos su žodeliu „jei”. „Jei susitvarkysi žaislus, galėsi pažiūrėti filmuką”, kuri suteikia galimybę visiškai atsisakyti darbo. “Jei -tada” sąlygą geriau naudoti, kai vaiko prašoma pagalbos ir nebūtinai tikitės, kad jis prisijungs. „Jei vietoj manęs išplausi grindis, greičiau išeisime į kiną ir galėsime prieš filmą dar užsukti ledų”. Apdovanojimai gali būti ir namų taisyklių dalis. „Filmukai žiūrimi tik tuomet, kai namie sutvarkyti žaislai”. Tėvai dažnai klausia, ar pinigai yra tinkamas paskatinimas už atliktus darbus. Kartais galima vaikams siūlyti pinigų už tam tikrus, tačiau būtinai neeilinius darbus. Pinigai turėtų būti išimtis iš taisyklės, bet ne - taisyklė. „Puikiai padirbėjai per bulviakasį. Štai tau keletas eurų, gali nusipirkti, ką nors kaip apdovanojimą už šiandien parodytą ištvermę - daug valandų dirbai”.
- Būkite žaismingi, įtraukdami vaikus į darbus. Suorganizuokite varžybas „Kas greičiau nuneš šiukšles į šiukšlių dėžę?”. Pasitelkite fantaziją „Dabar aš būsiu Batuotas Katinas ir valysiu batus.
- Nustatykite tvarkos namuose taisykles. Taisyklės turi būti aiškios, būtina aptarti: Kas? Kur? Kaip? Kada? „Prieš einant miegoti virtuvė turi būti tvarkinga. Sutvarkyta virtuvė - tai išplauti indai, maisto produktai sudėti į šaldytuvą, nuvalytas stalas”. Paskirstykite vaikams atsakomybes, priskirdami jiems nuolatinius darbus pagal jų galimybes. „Justai, tu esi atsakingas už gėlių laistymą. Palaistyk visas gėles namuose kartą per savaitę, pavyzdžiui sekmadieniais. Raimonda, tavo darbas kartą per savaitę nuvalyti dulkes nuo spintelių. Kurią savaitės dieną tau būtų patogiausia tai atlikti?”. Vaikus galime įtraukti į namų ruošos darbus sudarant darbų tvarkaraščius.
- Dar vienas žaismingas būdas pasiskirstyti darbais - „darbų loterija”, kurios metu reikia traukti surašytus lapeliuose darbus iš „darbų indo”. „Agne, tu ištraukei grindų valymą, aš indų plovimą.
- Parodykite vaikui supratimą - atspindėkite jo jausmus. „Suprantu, kad dabar tau nėra nuotaikos valyti grindų, nors ir tavo eilė.
- Parodykite vaikui nesitvarkymo pasekmes: natūralias ir logines. Natūralios pasekmės: „Sunku rasti raudonąją mašinėlę, kai nesudedi žaislų į jiems skirtą dėžę”, „Tavo meškiukas sulijo, nes palikai lauke”. Vaiko tvarkymosi įgūdžių ugdymas yra tėvų ir vaikų bendravimo dalis. Netvarka turėtų būti suvokiama kaip galimybė dar vienai vertingai pamokai - tai bendravimo situacija, kuomet galime sustiprinti tarpusavio ryšį, užuot konfliktavę. Tereikia mažumėlę pasistengti.
10. Buvimas su draugais paaugliui tampa labai svarbia gyvenimo dalimi.
Jis ima aktyviai ieškoti bendraamžių bendrystės, siekia pritapti prie jų grupės. Ar reikia to baimintis? Kaip elgtis tėvams? Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Jūratė Marcinkevičienė sako, jog emocinis atsiskyrimas nuo tėvų ir tapatinimasis su bendraamžiais yra normalus jauno žmogaus asmenybės formavimosi etapas, kurį tėvai turėtų priimti ramiai ir supratingai. Kartu psichologė įspėja apie šiame etape kylančius pavojus ir pataria kaip jų išvengti. Paauglystės laikotarpis ne veltui vadinamas iššūkiu ne tik tėvams, bet ir vaikams. Jaunesniame amžiuje vaikai yra ypatingai priklausomi nuo tėvų. Iš vaikų tikimasi, kad jie laikysis susitarimų, elgsis pagal atitinkamas taisykles. Paauglystė - laikotarpis, kai jaunuolis suvokia, jog daug dalykų sugeba padaryti pats, atsiranda daugiau veiklų, kur tėvų dalyvavimas kartu jau nebėra toks svarbus ir įdomus, kaip anksčiau. Paauglys pradeda kritiškai vertinti bei svarstyti ar tikrai namuose esamos taisyklės ir susitarimai yra tinkami. Paauglystės laikotarpiu vyksta didelės ne tik fiziologinės, bet ir psichologinės bei socialinės permainos. Šiuo laikotarpiu jaunuoliams ypatingai svarbūs pasidaro keli dalykai: jų identitetas, autonomiškumas bei intymumas. Paauglys šiuo laikotarpiu išgyvena psichosocialinės raidos krizę, siekia rasti atsakymus į klausimus: „Kas aš esu?“, „Ko noriu ir ką sugebu?“, „Kuo būsiu?“. Paaugliai dažnai grupėje jaučiasi labiau suprasti, savimi pasitikintys, pripažinti bei įvertinti. Priklausymas grupei yra vienas iš svarbiausių dalykų paauglio gyvenime. Jaunuoliams tai suteikia galimybę lavinti savo socialinius įgūdžius, kurti tarpusavyje lygiavertiškus santykius, įvertinti savo sprendimus. Paaugliui, kuris yra tam tikros grupės ar bendruomenės nariu, yra svarbus tų narių įvertinimas bei pripažinimas. Žmonijos vystymasis, kaip žinome, vyksta vienai kartai keičiant kitą. Normalu, kad skirtingų kartų asmenų požiūris į daugelį dalykų skiriasi, o tos pačios kartos - sutampa. Ypač paauglystėje jaunuoliai labiau linksta prie tų asmenų, kurių pasaulio matymas bei požiūris yra jiems artimesnis, t.y. dažniausiai jiems patrauklesni yra „jų kartos atstovai“. Esame girdėję apie X, Y ar Z kartas. Kiekviena karta pasižymi tam tikrais bendrais ypatumais, kurie yra nulemti to laikmečio (intensyvus globalizacijos procesas, išmaniųjų įrenginių populiarumas, besikeičiančios vertybės ir t.t.) ir natūralu, kad su kiekviena karta vyksta pokyčiai visuomenėje.
11. Paaugliui labai svarbu būti suprastam.
Kad tėvai labiau suprastų savo paauglį, būtina išsiaiškinti ko jis siekia savo gyvenime, kokių norų bei svajonių turi. Svarbu ne nurodinėti, bet skatinti savo vaiką mąstyti. Pats paprasčiausias būdas yra primesti savo nuomonę, jais tėvai „žino geriausiai“ nes jie jau viską išgyveno ir viską supranta. Tačiau, vadovaujantis tokiu požiūriu, parodoma, kad paauglio sprendimai menkesni. Efektyviausiai gyvenimo pamokos yra įsisavinamos per patyrimą. Tėvams būtina išlaikyti pagarbų santykį su savo paaugliu, pasitikėti, vertinti bei priimti jo nuomonę, diskutuoti, o ne nurodinėti. Kontrolė namuose reikalinga, tačiau jos neturi būti per daug. Paaugliams turi būti aišku, kokios yra jų atsakomybių ribos. Paauglystėje ypatingai svarbus socializacijos procesas. Šiuo laikotarpiu paaugliai siekia išbandyti daug naujų dalykų, ieško sau tinkamiausių sąlygų, kaip save realizuotų, kad jaustųsi pripažinti bei įvertinti. Paaugliai yra drąsūs bei atviresni naujovėms. Tai neišvengiamai susiję su eksperimentais, kurie tėvams gali nepatikti. Paauglystėje tėvams ypatingai svarbu neprarasti ryšio su savo vaikais, būtina domėtis paauglio interesais. Kartais tėvai savo vaikams labai kategoriškai išsako savo reikalavimus, remdamiesi savo asmenine patirtimi, pvz. „jau tu plaukų niekada gyvenime nesidažysi“ (vien dėl to, kad paauglio mama pradėjo anksti dažyti plaukus ir dabar to gailisi). Kategoriškas bendravimas neišklausius paauglio nuomonės bei neįsiklausius į jo norus, gali sukelti maištą. Tokiu atveju tam tikri vaiko sprendimai gali būti kaip protesto forma. Daugumos tėvų noras, kad jų vaikas bendrautų su draugais, pasižyminčiais prosocialiu, o ne asocialiu elgesiu, kad vaikas savo elgesiu bei sprendimais prisidėtų prie pozityvios kultūros formavimo grupėje. Kuo labiau paauglys nori priklausyti tam tikrai grupei, tuo lengviau jis pasiduos tos grupės įtakai. Tėvų ir paauglio tarpusavio santykiai turi reikšmingos įtakos jo bendravimui su draugais: kuo santykiai su tėvais prastesni, tuo didesnę įtaką paaugliui turi jo draugai. Kiekvienoje grupėje vyrauja tam tikros taisyklės bei elgesio normos. Jos, deja, ne visada sutampa su socialinėmis normomis. Paauglys, kuris geriausiai save identifikuoja asocialioje bendraamžių grupėje, viduje gali išgyventi daug skausmingų patyrimų, kurie didele dalimi gali būti „atsinešti“ iš vaikystės. Dar vaikystėje patirtas smurtas, pažeminimai, patyčios vaikui formuoja žinutę, kad pasaulis yra nesaugus ir būtina gintis. Apie kiekvieną nerimą keliantį paauglio elgesį tėvams būtina pasikalbėti su savo vaiku. Kalbantis reikia vengti priekaištų ir pradėti nuo to, kad tėvai patys nerimauja dėl konkretaus savo vaiko elgesio. Tėvams taip pat būtina suprasti, kodėl jų vaikas pasirinko būtent šiuos draugus. Galbūt paauglio netinkamas elgesys buvo vienkartinis - tokiu būdu paaugliai eksperimentuoja, bando atsirinkti, kas jiems yra tinkama, o kas ne. Tėvams būtina žinoti, su kuo bendrauja jų vaikai. Verta pasidomėti, kaip sekasi vaiko draugams, tokiu būdu tėvai sužinos, kaip sekasi ir jų vaikui. Taip pat svarbu aptarti, kokio elgesio tėvai tikisi iš savo paauglio, kokios taisyklės yra namuose. Patį pirmą kartą tėvams naudinga įspėti savo vaikus dėl jų netinkamo elgesio ir konkrečiai įvardinti, kokios bus pasekmės kitą kartą. Jos turi būti aiškios, adekvačios bei sąžiningos. Paaugliai turi suprasti, kad jų saviraiškos laisvė bei identiteto paieškos nėra apribotos, tačiau turi aiškiai žinoti namuose galiojančius susitarimus bei taisykles, kurias kol kas nustato tėvai. Pagrindinis dalykas tėvams - ramiai ir rimtai sureaguoti į savo paauglio norus. Tėvams reikalinga žinoti, kuo vaikui tai yra svarbu. Diskutuojant su paaugliu, jis supras, kad jo nuomonė tėvams yra svarbi. Kalbant apie tatuiruotę, svarbus yra ir finansinis aspektas: ar paauglys domėjosi, kokia jos kaina? Iš kur planuoja gauti pinigų?
12. Bendravimas su vaikais prasideda jau nuo pirmų gyvenimo minučių.
Motina ima vaiką ant rankų, apkabina, keičia vystyklus, maitina. Kūdikis atsako mimika, judesiais, verksmu. Vėliau vaikas reaguoja į motinos balso intonaciją, nors neatpažįsta jos tariamų žodžių, girdi jų tarimo toną. Dar vėliau (4-5 mėn.) vaikas sąmoningai mato motinos veidą, kuomet susiformuoja taip vadinama ,,socialinė šypsena“ - tai vaiko pasaulio suvokimas. Pagal motinos veido išraišką, šypseną, emocinę būseną jis pradeda suprasti supančią aplinką. Jau vienerių metų vaikas moka bendrauti. Jis apie savo norus ir jausmus praneša tėvams gestais, garsais, pavieniais žodžiais. Čia yra būtina tinkamai reaguoti į vaiko siunčiamus signalus, kitaip sakant juos atliepti. Kad ir kaip besąlygiškai ir stipriai mylėtumėte savo vaikus, turbūt kiekvienam teko pasijusti bejėgiam ar prarasti savikontrolę, o daliai net prišnekėti baisių dalykų, pliaukštelėti savo vaikui ar kitaip neadekvačiai reaguoti. Būtent tėvai formuoja socialinės, emocinės ir psichinės sveikatos pamatus. Todėl labai svarbu, kad prieš auklėdami vaikus, drąsiai stotumėte į kovą su savo vidiniais demonais, baimėmis ar kaltėmis. Dr. Daniel J.Siegel ir dr. Tina Payne Bryson knygoje „Protingas vaikas“ pabrėžia tėvų indelį, siekiant užauginti laimingus vaikus, ir dalinasi patarimais kaip geriau pažinti savo atžalas ir pačius save. Mokslininkai ne tik iškelia klausimus, ar dažnai jus užklumpa emociniai potvyniai, užliejantys vaikus jūsų chaosu ir baime, arba gal jūsų reakcijos pernelyg griežtos, jums sunku suprasti ir atliepti vaikų emocijas ir poreikius? Jie pateikia ir galimus sprendimus, pabrėždami, kad auklėjimo krizės yra galimybės tobulėjimui. Galite pasinaudoti akimirkomis, kai jaučiate, kad tuoj nesusivaldysite, kaip galimybėmis modeliuoti savitvardą. Mažos akytės stebi, kaip jūs susivaldysite. Stresinėse auklėjimo situacijose visi tėvai daro klaidų, retkarčiais praranda savitvardą ir pasako bei padaro dalykų, kurių nenorėjo daryti. Tai žmogiška, tačiau svarbu iš tų klaidų pasimokyti. Kaip susivaldyti ir būti geru pavyzdžiu vaikui bei drauge išsaugoti ramius nervus? Ką daryti, kai jaučiate, kad tuoj „neteksite proto“? Neprisidarykite žalos. Užsičiaupkite, kad nepasakytumėte ko nors, dėl ko vėliau teks gailėtis. Susidėkite rankas už nugaros, kad išvengtumėte bet kokio grubaus fizinio kontakto. Pasitraukite iš susiklosčiusios situacijos. Nėra nieko blogo tiesiog atsikvėpti, ypač jei tai apsaugos jūsų vaiką. Pasakykite vaikui, kad jums reikia laiko nusiraminti, kad jis nesijaustų atstumtas. Tada, nors gali atrodyti kvailai, pasistenkite pajudėti. Pašokinėkite. Atlikite keletą jogos pratimų. Lėtai, giliai kvėpuokite. Išgerkite vandens, padarykite pertraukėlę, pasirąžykite. Darykite bet ką, kas galėtų padėti nusiraminti. Tai padės jums grįžti į ramesnę būseną ir parodyti vaikams, kokius savitvardos triukus galėtų naudoti ir jie. Tik nurimę pamatysite platesnę perspektyvą. Nesusikoncentruokite tik į neigiamus dalykus. Kai įsiplieskia pyktis, kuris užgožia visus kitus jausmus ir žinias apie jūsų vaiką, pabandykite prisiminti kitas situacijas, pažiūrėti plačiau. Greitai suprasite, kad jūsų mažylis elgiasi kaip bet kuris tokio amžiaus vaikas; prisiminsite kaip skaniai abu juokėtės prieš keletą minučių žaisdami kortomis. Netrukus jausitės pasirengę toliau harmoningai auklėti savo vaikus. Taisykite. Greitai. Iškart, kai nusiraminsite ir jausite, kad galite valdytis, iš naujo užmegzkite ryšį su vaiku. Tuomet stenkitės susidoroti su bet kokia padaryta žala - emocine, santykių pablogėjimo. Galite pasakyti, kad atleidžiate, tačiau būtinas ir jūsų atsiprašymas bei atsakomybės už savo veiksmus prisiėmimas. Šį žingsnį būtina žengti kiek įmanoma greičiau. Ankstesnius patyrimus perkelkite į dabartį ir įpinkite juos į savo gyvenimo istoriją. Neįsisąmoninti prisiminimai gali brautis į gyvenimą ne tik vaikams, bet ir tėvams, ir veikti elgesį, emocijas, suvokimą ir net fizinius pojūčius. Pirma, net maži vaikai gali perimti baimės, susikrimtimo ar nevisavertiškumo jausmus, tėvams nė nesuvokiant, kad juos išgyvena. Antra, neįsisąmoninti prisiminimai gali versti elgtis netinkamai. Kai kitą kartą pajusite, kad į erzinantį vaikų elgesį reaguojate per stipriai, paklauskite savęs: „Ar reaguoju adekvačiai?“ Kartais teks sau pasakyti: „Ne, šie jausmai neadekvatūs. Nėra jokios priežasties asmeniškai reaguoti į tai, kad šiandien dukra nori, jog pasaką jai skaitytų tėvelis, o ne aš. Jei negalite paaiškinti ar pateisinti savo reakcijos, laikas savęs paklausti: „Kas čia vyksta? Ar man tai ką nors primena? Būkite su savimi atviri. Įsisąmonindami sudėtingas praeities akimirkas, suprasite, kaip praeitis veikia jūsų santykius su vaikais. Juk jaučiate, kaip jūsų problemos veikia jūsų ir vaikų nuotaiką. Kai jaučiatės nieko negebą, nusivylę ar pernelyg jautriai reaguojate į viską, pabandykite suprasti, kas slypi už to, išsiaiškinkite, ar tai nesusiję su praeities įvykiais. Ankstesnius patyrimus perkelkite į dabartį ir įpinkite juos į savo gyvenimo istoriją. Tuomet niekas jums nesutrukdys būti tokiais tėvais, kokiais norite.
tags: #12 #taisykliu #bendravimui #su #vaiku
